CHIARA LUBICH
Jonas Krikštytojas buvo Dievo siųstas paruošti Izraelio žmones Mesijo atėjimui. Prie Jordano upės skelbdamas Mesijo atėjimą, jis reikalavo tikro atsivertimo. Žmonėms jis teikė krikštą, lyg jų atsivertimo ženklą naujam gyvenimui, kuriuo Izraelis turėjo pasiruošti sutikti Mesiją. Daug žmonių ėjo jo klausyti ir norėjo būti pakrikštyti. Tarp jų buvo taip pat nemažai fariziejų ir sadukiejų, kurie patys sau manė, kad Jono reikalavimai atsiversti naujam gyvenimui jiems negali būti taikomi. Jie juk buvo išrinktieji žmonės, tobulai užlaikantys Mozės įstatymo išorinę praktiką. Taigi jiems turėtų užtekti tik krikšto. Bet iš tikrųjų jie žiūrėjo pro pirštus į Įstatymo dvasią.
Tad jiems Jonas buvo ypatingai griežtas. Jis juos stipriai barė: "Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių” (Mt 3,8). Tie jo žodžiai reiškia, kad tikras atsivertimas savaime matomas žmogaus pakeistame ir naujame gyvenime.
Tokio visiško atsivertimo, į kurį Jonas Krikštytojas šaukė, vėliau pats Jėzus reikalavo. Tai reiškia, kad gyvenime turime teikti pirmenybę Dievui, o ne savo egoizmui ar žemiškiems dalykams. Tas reikalavimas turi būti mūsų galvojimo ir veiksmų vadovas.
Fariziejai ir sadukiejai neteikė Dievui priklausomos vietos savo gyvenime, klaidingai aiškindami tai, ko Jis iš tikrųjų iš jų reikalavo. Tai buvo jų didžioji klaida. Pavyzdžiui, jie skyrė daugiau dėmesio religinių reikalavimų išorinei praktikai (ritualiniams plovimams, aukų atnašavimui šventykloje, griežtam subatos poilsio užlaikymui), negu tam, ko Dievas nori — artimo meilės ir Jam tarnavimo. Jėzus vėliau aiškiai parodė, kad Dievo valia ypatingai reikalauja artimo meilės. Dievas turi būti mums visa ko centras, užtai savo gyvenime privalome Jam duoti priklausančią vietą.
Deja, mūsų laikų tendencija ignoruoti Dievą rodo, kaip daugelis galvoja, jog Jo reikalavimai per dideli ir nepatogūs. Kai kurie, spaudžiami ¡vairių įtakų, Jo vengia arba visiškai Jį išskiria iš savo gyvenimo, kaip jų egzistencijai nereikalingą ir nenaudingą, Tokia pažiūra dažnai dar labiau sustiprėja, veikiama įsivaizdavimo, kad mokslo ir technologijos pažanga gali išspręsti visas žmonių problemas. Jie jaučiasi patys viskam pajėgūs. Tai yra jų didžioji klaida.
Bet daugeliui kitų žmonių atsivertimas reiškia buvimą su Dievu, be kurio jų gyvenimas negalėtų turėti tikros prasmės. Yra ir tokių, kurie tiki Dievą, bet Jo vengia, ignoruodami bei šalindamiesi nuo visa to, ko tikėjimas iš jų reikalauja.
Mes, krikščionys, taip pat dažnai esame panašūs į tuos fariziejus ir sadukiejus, kuriuos Jonas Krikštytojas taip labai barė. Dažnai mūsų krikščionybė yra grindžiama tradicijomis ir trupučiu religinio apmokymo, vietoj gilaus įsitikinimo ir gyvenimo, kurs liudytų, kad mums visko centras yra Dievas. Neretai toji mūsų krikščionybė būna nusmukusi ligi papročių ir išorinių praktikų užlaikymo, be apsisprendimo grįsti gyvenimą Dievo įsakymais, ypač artimo meilės įsakymu.
Tad kaip mes galėtume sakyti, kad Dievui duodame priklausančią vietą savo gyvenime? Kad galėtume pradėti gyventi iš naujo tuo tikru krikščionišku gyvenimu, mums reikia nuoširdžiai pasitikrinti, kokie yra mūsų santykiai su Kristumi. Tie, kurie buvo Jį apleidę, turi prie Jo grįžti su meile. Kiti gal pamanys, kad jiems reikia pradėti labai rimtai žiūrėti į Jo reikalavimus. Dar kitiems, kurie yra gerame kelyje, teks atnaujinti pastangas Dievui duoti pirmą vietą savo gyvenime. Visa tai reiškia, kad mes visi turime nuolat atsiversti ir stengtis pradėti gyventi tuo tikru krikščionišku gyvenimu kiekvieną dieną iš naujo.
Tik Jėzus gali užgydyti mūsų visuomenines žaizdas. Jis nori gyventi mumyse. Krikštu Jis mums davė savo gyvenimą. Ir mes turime tvirtai pasiryžti gyventi tik Jam. Evangelija su visais savo reikalavimais negali būti gyvenama tik šiaip sau, ji negali būti atskiesta.
Jeigu mes gyvensime pagal Dievo žodį, kaip esame kviečiami, patirsime ir transformuojančią jėgą. Mums reikia tik vieno dalyko: atsiversti ir pagal tą žodį nuoširdžiai ir tikrai gyventi.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius