A. S.
* Vos spėjo tolimo autobuso ratai prie Šv. Petro bazilikos sustoti, pro prasiveriančias duris puola maldininkas ir, neapžiūrėjęs palankesnės nuotraukai vietos, fotografuoja pirmąjį savo ilgy metų svajonės įspūdį. Ko tūkstančiai čia ieško, o čia buvusieji ką parsiveža namo, Viešpatie?
* Virtinė maldininkų lipa keliais aukštyn neva iš Šventosios Žemės į Romą atvežtaisiais laiptais. Praeini stačias, kaip turistas, istorinių miesto vietų apžiūrėti, bet taip trokšti, kad šioje jiems svarbioje vietoje jų širdį suramintum ir kiekvienam paguodos suteiktum, Viešpatie.
* Paslaptinga išraiška puošia iš toli atvykusią šeimą, tamsioje bažnytėlėje degančią žvakutę prie senovinės mozaikos. Meno vertybės, architektūros paminklai, romėniški akmenys, istorinės vietos — už visa tai vertingesnė šio jaukaus žmonių būrelio dabartis Tavo akivaizdoje, Viešpatie.
* Karštą sekmadienio popietę eilės maldininkų veržiasi į Šventųjų Metų susitaikymui skirtą baziliką, ieškodami dvasią varžančiom įtampom atvangos. Nekreipdamos dėmesio į praplaukiančiuosius, šventovės mūrų pavėsyje ant nuvaikščiotų akmenų susėdęs mažų mergaičių ratelis šnekučiuoja joms taip įdomiomis temomis. Judrios rankos, atviri šypsniai, pakilūs balsai, žibančios akutės Tavo globoje, Viešpatie, liudija, ko naštomis nešini suaugusieji taip graudžiai siekia.
* Ne "pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai” ši pilis ir mūro sienos, Viešpatie. Rodos, palieti jas ir susisieki su visa praeitimi, kurią tūkstančiai statė, gero siekdami sau ir saviškiams. O kad mes paliktume saviesiems daugiau, negu mūrus, rūmus ir pastatus!
* Maldos žodžiai turėtų plaukti, kai stovi prie žymaus kankinio ar žinomos kankinės palaikų. Jie pavirsta į mįslę, jų kasdieninio gyvenimo mįslę, ištikimo Tau ir Tavo tautai.
* Ne tiek baugu po katakombų kapus vaikščioti. Iš meilės Tau, Viešpatie, ir Tavo žmonėms čia sunešta tiek ilgaamžių atminimų, kukliai raižiniais, piešiniais, skulptūrėlėmis išreikštų. O labiausiai — Prisikėlimo viltis.
* "Ar matai šventojo Petro kaulus - ten kairėj giliai, prie dešinėje išsikišusio raudonojo mūro?” Ne Jėzaus staigaus draugo kaulai, Viešpatie, bet pagarba, jaučiama tiems, kurie Tavo draugyste gyventi stengiasi.
* Čia kažkur turi būti kardinolo Jurgio Radvilos antkapis. .. Žiūri žmogus į kiekvieną didelių bažnyčios skliautų įrašą patamsyje. Ir jis taip ilgai, taip toli nuo savo namų.
* "Iš šių aukštų uolų, — aiškina palydovas, — šv. Benediktas skleidė savo krikščioniškas bendruomenes ir gilų atsinaujinimą”. Pustūkstančiu metų vėliau šv. Pranciškus ten pat prieglobstį rado, ieškodamas Dievo žodžio sau ir savo laikams. Kur mūsų uolos, Viešpatie, ir koks Tavo žodis mūsų bendruomenei?
* "Ko taip uoliai fotografuoji kopų piktžolę? — klausia draugai pasilenkusį pajūrio zundos nufotografuoti,— tų augalų čia, prie Viduržemio jūros, netrūksta”. O Lietuvoje pajūrio zunda — retas, nuo praeito šimtmečio saugojamas augalas. Ir paprasti daiktai, iš meilės taip įvairiai sukurti, kalba apie Tavo dosnumą pasauliui ir žemės vaikams. Ar tais visais būdais nuolat bandai paliesti žmogaus širdį?
* Ugniakalnių apdailintos atskalos, kaip kempinės, jūros išmetamos į smėlėtą pakrantę. Plūduriuojantys akmenėliai — taip neturėtų būti. Vis dėlto banga po bangos išstumia vieną po kito, kaip pilkus putų žiedeliais surištus karoliukus. Kam taip sumaniai sukūrei pasaulį, Viešpatie, ir nuostabiai išdailinai net žmogaus širdį?
* Nemiegančios jėgos varomas tarptautinis traukinys lekia sidabro bėgiais, negailestingai praskrisdamas įdomias vietas ir neišbandytas progas. Ar ir mes, Viešpatie, taip galvotrūkčiais skubame, nepastebėdami vienas kito šalia kelio?