VINCENTAS LIULEVIČIUS
4. KARALAITIS KAZIMIERAS LIETUVOJE
Valdovas Kazimieras, užimtas visokiais sosto reikalais, retai Lietuvon atvykdavo. Bijodamas, kad Lietuva neatsiskirtų nuo Lenkijos, negalėjo leisti ir savo sūnaus. Mat lietuviai, nieko nepaisydami, galėjo karalaitį paskelbti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip kad buvo su juo pačiu padarę. Pagal tiksliai ištirtą jo kelionių maršrutą, jis Lietuvoje buvo devynis kartus, kurių metu net šešis kartus vežėsi ir karalaitį Kazimierą, dažnai paimdamas ir sūnų Joną Albrechtą.
1474 m. septynioliktus metus einantį karalaitį tėvas išvežė į Lietuvą. Karalaitis pirmą kartą išvydo savo tėvų žemę, Lietuvos sostinę — Vilnių. Kaip ilgai čia buvo ir ką karalaitis čia veikė — nežinia. 1476 m. Kalėdoms vėl abu Kazimierai Vilniuje, kur užtrunka keletą mėnesių. 1477 m. gavėnios metu buvo Trakuose ir priiminėjo pasiuntinius. Venecijos pasiuntinys aprašė, kaip šalia tėvo sėdėjo du sūnūs (antrasis sūnus Jonas Albrechtas), apsivilkę tamsiai raudono satino drabužiais ir tokie jauni ir gražūs, kaip angelėliai. Kitais metais kovo viduryje vėl abu Kazimierai (su Jonu Albrechtu) Lietuvos Brastoje. O 1479 m. Kalėdų metu karalaitis buvo Gardine. Paskui atvyko į Vilnių ir čia su tėvu pasiliko ilgiau, kur juos ištiko ir 1481 m. sąmokslas. Jei sąmokslas būtų pavykęs prieš karalių Kazimierą, gal būtų žuvęs ir karalaitis. Taip jis atvažiuodamas Lietuvoje išgyveno tik kelerius metus, tačiau jis sutampa su Lietuva, gaudamas josios dvasinį sostą iš dangaus Tėvo, kuris politinių sąlygų nepaiso, valdinių pritarimo nesiteirauja ir savo žodžio nemaino.
5. KARALAITIS PASKELBIAMAS ŠVENTUOJU
Karalaitis Kazimieras dėl griežto savo gyvenimo režimo susirgo džiova ir 1484 m. pradžioje, sustojęs Gardine, buvo galutinai jos palaužtas. Čia jį slaugė motina. Atskubėjęs tėvas sūnų rado mirties patale. Jis mirė kovo 4 d. Mirė tame pačiame mieste, kuriame po aštuonių metų mirs ir karalaičio tėvas. Dievas jį atvedė į mūsų šalį ir nuskynė karališkąją leliją pačiame žydėjime — 25 metų 5 mėnesių ir 1 dienos. Palaidotas Vilniuje, katedroje.
Tėvas labai skaudžiai pergyveno sūnaus mirtį. Dar tais pat metais liepos mėn. 17 d. įsteigė Vilniaus katedroje amžinąsias maldų metines. Paskirdamas atskirą beneficiją, tėvas įpareigojo Vilniaus kapitulos prelatus ir kanauninkus kasmet ketvirtadienį po Pelenės už velionį atgiedoti egzekvijas ir atnašauti šv. Mišias.
Karalaičiui mirus, žmonės greitai apklupo jo karstą. Savo gyvenimu Vilniuje jis taip ryškiai kritęs žmonėms į akis, kad žmonės negalėjo susilaikyti garsiai nesimeldę prie jojo karsto. Kazimiero šventumas ir tiesumas buvo taip akivaizdūs ir tokie neuždangstomi buvo jo meilumo ir gerumo darbai, kad žmonės maldomis apibėrė jo karstą, prašydami užtarimo ir globos. Miręs karalaitis ėmė pavergti žmonių širdis labiau, negu būdamas gyvas.
1521 m. karalaitis Kazimieras pop. Leono X buvo beatifikuotas — palaimintas, o pop. Klemenso VIII 1602 m. Kanonizuotas — paskelbtas šventuoju. Raštą apie Kazimiero pripažinimą šventuoju ir jo vėliavą gavo tik 1604 m. Šis įvykis Vilniuje buvo atšvęstas per tris dienas triumfališkai (V. 10-12). Pirmiausia buvo suorganizuota didelė džiaugsmo procesija gatvėmis, kurios buvo išpuoštos vartais, gyvaisiais paveikslais ir užrašais. Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, kuris šiose iškilmėse atstovavo valdovui Žygimantui Vazai, nešė šv. Kazimiero vėliavą. Antrąją dieną buvo atnašautos iškilmingos šv. Mišios, o trečiąją — pašventintas kertinis akmuo šv. Kazimiero bažnyčiai. Šių iškilmių metu pirmą sykį buvo atidarytas šventojo karstas.
Pop. Klemensas VIII šv. Kazimiero kultą buvo pripažinęs lokaliniu (Lietuvai ir Lenkijai). Jo įpėdinis pop. Povilas V jį padarė visuotiniu, įrašydamas šv. Kazimiero maldas į mišiolą ir į breviorių. Valdovas Žygimantas Vaza šventojo garbei ėmė statyti katedroje atskirą puošnią koplyčią, į kurią su nepaprastomis iškilmėmis 1636. VIII. 14 buvo perkeltas šv. Kazimiero kūnas, dalyvaujant jau kitam valdovui —Vladislovui Vazai.
Pop. Urbonas VIII šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju ir jo šventę leido švęsti iškilminga liturgija. Arkivyskupo Skvirecko rūpesčiu, pop. Pijus XII 1948. VI. 11 šv. Kazimierą paskyrė ypatinguoju Lietuvos jaunimo globėju.
Kai XVI a. gale Lietuvoje religinis sąmyšis pradeda artėti prie aukščiausio įtempimo, šventuoju ypač susidomi į Vilnių atsikėlę jėzuitai, narsūs kovotojai su reformacija. Juos patraukė karalaičio tikėjimo tvirtumas ir širdies tyrumas. Jėzuitų rūpesčiu, buvo parvežtas iš Romos minėtas kanonizacijos raštas (brevė). Jie pastatė šv. Kazimiero bažnyčią, aplink kurią susikaupė jėzuitų religinis ir kultūrinis gyvenimas. Iš čia išsiliejo po visą kraštą šv. Kazimiero kultas ir iškilo naujos bažnyčios bei altoriai. Lietuvoje jo garbei buvo pastatyta 13 bažnyčių, o jis atvaizduotas keturių miestų herbuose. Šiame (JAV) krašte priskaitoma apie 40 bažnyčių, iš kurių lietuvių yra daugiau kaip 20, o kiek organizacijų tuo vardu, sunku ir besuskaityti.
Grįžtant atgal prie Vilniaus jėzuitų, reikia pažymėti, kad jie, patraukti šv. Kazimiero asmens, tarytum "nusavina” tą Lietuvos šventąjį — jį padaro savo broliu ir ordino šventuoju, ženklina jo vardu savo kolegijas ir rūpestį atkatalikinti Lietuvą paveda jo užtarimui.
Šventojo adoravimą jėzuitai perkelia į viešumą ir populiarina. Šv. Kazimiero vardu ir gyvenimu būdavo pasiremiama aikštėse ir bažnyčiose — viešuose disputuose su kitatikiais ir pamoksluose saviesiems. Gausiose jėzuitų mokyklose buvo ruošiami šv. Kazimiero minėjimai: vaidinami veikalai, vaizdavę šventojo gyvenimą, dorybes ir stebuklus; deklamuota šv. Kazimierą liaupsinusi poezija, giedotos giesmės ir t.t. Šventojo mirties dieną būdavo iškilmingos pamaldos. Pačiame Vilniuje kazimierinėse susirinkdavo didelės margos žmonių minios.
Jo kultas išėjo iš Lietuvos-Lenkijos sienų ir pasiekė Vokietiją, Italiją, Maltos ordiną (globėjas) bei Šiaurės ir net Pietų Amerikas. Negalima praeiti nepaminėjus, kad Italijoje, Sicilijos saloje, Palermo miesto globėju yra šv. Kazimieras. Ir kai 1636 m. Vilniuje šv. Kazimiero kūnas buvo perkeltas į naują koplyčią, tai Palermo mieste iškilmės buvo švenčiamos aštuonias dienas, kai pačiame Vilniuje tebuvo tik trys dienos. 1785 m. nuo Lietuvos labai toli esančioje Pietų Amerikoje, Venecuelos valstybėje, buvo įkurtas Šv. Kazimiero miestas — San Casimiro su tuo paties vardo parapija ir bažnyčia.
Labai greitai buvo išdalintos šv. Kazimiero relikvijos. 1690 m. pakartotinai prašė šv. Kazimiero relikvijų kardinolas Orsini ir Maltos ordino riteriai, kurie buvo išsirinkę jį ordino globėju. Nenoromis išsiuntė mažą dalelę relikvijų, įspėdami ordiną laikyti tai paslaptyje, kad kiti nereikalautų.
Daugelis rūpinasi lietuvių tautos reprezentacija. Šių dėmesį reiktų atkreipti į šv. Kazimierą. Jis yra didelis mūsų tautos reprezentantas, be jokio pavojaus susikompromituoti.
6. ŠV. KAZIMIERAS GLOBOJA LIETUVIŲ TAUTĄ
Šv. Kazimieras gyveno viduramžių pabaigoje (1458-1484). Viduramžių religinė ugnis jau blėso, kuri Lietuvoje dar nebuvo suskubusi tinkamai įsiliepsnoti. Humanistai ir renesansininkai jau kalbėjo išpuikusio žmogaus kalba. Žmogus žavėjosi "išsilaisvinimo iš dogmų” sąjūdžiu, kuris žmogų atitraukia nuo religijos ir Dievo. Žmogus ryžtasi gyventi savo garbei. Iš to didelis susidomėjimas šiuo pasauliu.
Šio sąjūdžio verpetuose šv. Kazimieras pasidarė audringoje jūroje švyturiu į amžinybę. Jo gyvenimo rodyklė — Dievas. Žemė jo nežavėjo. Nors jo keturi broliai vienas po kito susės į Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos sostus, penktasis — Krokuvos vyskupas, Gniezno arkivyskupas ir kardinolas. Penkios seserys išeis už vokiečių kunigaikščių: Bavarijos (Landshuto), Brandenburgo, Silezijos (Lignitzo), Saksonijos ir Pameranijos, o jis su džiaugsmu išvengė karališko vainiko, pasiekęs daug vertingesnį dangiškąjį vainiką.
Paskui humanizmo ir renesanso sąjūdį sekė reformacija, daug žmonių atplėšusi iš Katalikų Bažnyčios. Reformacija pasiekė ir Lietuvą. Ir čia buvo pasinešusi Katalikų Bažnyčią sugriauti. Tačiau jėzuitai šv. Kazimiero pagalba ją apgynė. Įdomūs faktai: kai M. Liuteris gimė 1483 m., kad vėliau paskelbtų kovą Katalikų Bažnyčiai, tai šv. Kazimieras tuoj mirė (1484), kad miręs jo mokslą Lietuvoje sugriautų; kai M. Liuteris 1520 m. atkris nuo Katalikų Bažnyčios, šv. Kazimieras kitais metais (1521) bus paskelbtas palaimintuoju, kuris savo pavyzdžiu rodys tikrąjį kelią į Dievą. Jis taps Bažnyčios šulu, kai jo sesers Sofijos, Brandenburgo kunigaikštienės, sūnus Albrechtas, Kryžiuočių magistras, pereis į protestantizmą su visu Ordinu ir išeis į kovą prieš Katalikų Bažnyčią.
Be vakarietiškos reformacijos anuo metu į Lietuvą smelkėsi ir rytietiška pravoslavija (stačiatikybė). Prieš sužmogintą religiją — reformaciją bylojo šv. Kazimiero dorybės, išugdytos Katalikų Bažnyčios, o prieš pravoslaviją šv. Kazimieras sušvyti karžygio kardu, kaip vadas ant eiklaus žirgo. Čia turima galvoje anas šv. Kazimiero pasirodymas Lietuvos kariams prie Dauguvos (1518) kovoje su rusais. Jis pervedęs Lietuvos karius per patvinusią upę ir nulėmęs kautynes su pajėgesniu priešu. Įvykis, karių lūpomis įvairiai išdabintas, plačiai pasklido. Jį randame užrašytą kanonizacijos byloje. Šis įvykis liudija šv. Kazimiero pritarimą savo tautos grumtynėms su betvarkiu Rytų milžinu. Tuo labiau įtikina, kad jis pasirodė kovos lauke su lietuvių tautos valstybiniu ženklu — Vyčiu. Tačiau šio laimėjimo pasiekta jau nebe fizine jėga. Atrodo, norėta užakcentuoti, kad lietuvių fizinės jėgos laikotarpis baigėsi ir turi prasidėti dvasinio viešpatavimo laikotarpis.
1655 m. buvo pirmą sykį praeityje priešo užimtas Vilnius — šv. Kazimiero miestas. Prieš Vilniaus užėmimą, kai rusų vadas Šermetjevas stovėjo apie Polocką, kur katalikų bažnyčią buvo pavertęs arklidėmis, jį aplankęs dailus jaunuolis ir įspėjęs nerūstinti Dievo. "Jūs esate bausmė manajai tautai už jos nuodėmes, — sakęs jis, — tačiau ji atgailos ir bus išklausyta; o jus Dievas taip prispaus, kad net už Uralo (Volgos) nerasite išsigelbėjimo”. Šitaip pranašiškai parašyta Bolandistų "Acta Sanctorum” knygose pagal Vilniaus kurijos apklaustą vieną anuometinį liudijimą ir pridėta, kad tas jaunikaitis turėjęs būti šv. Kazimieras. Šio įvykio tikrumu galima abejoti ar neabejoti, bet užrašytas pasakojimas liudija faktą, kaip gyvai Lietuvoje tikėta šv. Kazimiero apsireiškimu sunkiomis tautai dienomis. Jo vardas siejosi su patriotizmu, kovomis su priešais ir nepriklausomo gyvenimo ilgesiu.
Po 1795 m. valstybės padalijimų buvo rusų užginta švęsti šv. Kazimiero šventę ir supravoslavinta jo vardo bažnyčia Vilniuje, nuimant nuo jos kunigaikščių karūnos formos kupolą. Pravoslaviška ir imperialistinė Rusija negalėjo pakęsti šv. Kazimiero kulto ir jo vardo, žadinusio žmonių religinius ir tautinius jausmus. Negalėjo rusai tiktai pasiekti širdžių... Nes, vos tik Vilnių atgavome, tuoj nuo tos bažnyčios rusų uždėta kupolą buvo nuversta ir uždėtas kunigaikščio vainiko formos bokštas. Simboliškai: viešpatauk mūsų šalyje ir širdyse! Bolševikai Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė muziejumi.
Priešams niokojant Lietuvą, šv. Kazimiero palaikai neturi ramybės. Prieš 1655 m. rusams užimant Vilnių, šv. Kazimiero karstas buvo paslėptas net 8 metus. Didžiojo Šiaurės karo metu (1703) buvo išvežtas apsaugoti. Nerado ramybės šv. Kazimiero relikvijos ir tada, kai bolševikai trečią kartą (1944) okupavo Lietuvą. Vilniaus katedrą pavertė muziejumi, o šv. Kazimiero relikvijos 1953 metais buvo perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje.
Taigi šv. Kazimieras vis iškyla tragiškais lietuvių tautos momentais. Lietuvių tauta ir šį kartą išgyvena vieną iš tragiškiausių momentų. Mes turime prašyti ir šioje nelaimėje jo užtarimo, pagalbos. Tada šv. Kazimieras kieno nors lūpomis tars mūsų tautos skriaudėjams: "Jūs esate bausmė manajai tautai už nuodėmes, tačiau ji atgailauja ir bus išklausyta; o jus Dievas taip prispaus, kad net už Uralo nerasite išsigelbėjimo”.