ALEKSANDRAS MAURAGIS
Kai kurie mūsų laikų filosofai ir kitų sričių mokslo žmonės skelbia, kad pasaulis atsirado atsitiktinai, tad jis egzistuoja be jokios prasmės. Kokia gi galėtų būti prasmė atsitiktinai atsiradusio dalyko? Jeigu prileidžiame, kad visa ko pradžia yra atsitiktinumas, tai, žinoma, prasmės pasaulyje negali būti. Tačiau sveikas žmogaus protas, pažinęs pasaulį ir jo dėsnius, negali su tokia nuomone sutikti. Štai dėl ko.
Atsitiktinumas nesuponuoja logiškumo, protingumo, tikslingumo, prasmės, tvarkos, įstatymų, principų. Šie visi dalykai tvirtai egzistuoja mūsų pasaulyje, ir niekas nemėgina jų paneigti. Pavyzdžiu paimkime Einšteino reliatyvinės teorijos formulę: E = MC2 (E — energija, M — masė, C — greitis). Šita formulė nėra Einšteino sukurta, o tik jo suprasta ir užrašyta. Šia formule remiasi visatos struktūra. Visata yra masės ir energijos junginys, iš kurio gimsta erdvė ir laikas. Masė, energija, erdvė ir laikas atskirai negali egzistuoti, vadinasi, chaoso negali būti, viskas vyksta pagal formulę, t.y. pagal Kūrėjo valią. Juk tik tyrinėjamų objektų logiškumas bei tikslingumas įgalina mokslinių tyrinėjimų pasisekimą. Jeigu tyrinėjamas objektas neturėtų tų visų loginių dėsnių bei savybių, tai mokslas nebūtų įmanomas, nes kas gi yra mokslas, jei ne tų savybių, dėsnių, principų suradimas ir nustatymas, jų surūšiavimas, kvalifikavimas ir t.t. Taigi to dėka, kad visi daiktai yra paremti logika, matematika, tvarka, įstatymais, mokslai yra galimi.
Logiškas žmogaus protavimas ir logiška daiktų prigimtis rodo tų daiktų prasmingumą ir tikslingumą. Sakysime, giliai žemėje randame anglį ir žibalą. Kam jie ten reikalingi? Per milijonus metų atsitiktinai suakmenėjo medis į anglį, iš įvairių kriauklių ir vabalėlių sutekėjo alyva į požemius ir ten, kaip niekam nereikalingi, tūnojo milijonus metų. Bet štai atėjo laikas, kai civilizacija juos įprasmino. Jei tų dalykų nebūtų, nebūtų galėjusi išaugti tokia civilizacija. Ir taip yra su kiekvienu daiktu, kuris mums atrodo nenaudingas ir nereikalingas. Paimkime dar vieną pavyzdėlį — blusas ir kitus parazitus. Kiekvienas pasakys, kad tai nenaudingi vabalėliai, neturintys jokio tikslo nei prasmės, tik kenkiantys žmogui. Bet iš arčiau pažiūrėjus į jų "blogus darbus”, pamatysime, kad jie atlieka ypatingą funkciją — jie verčia mus laikytis higienos, švaros.
Jei gamtoje nieko negalima rasti, kas nebūtų naudinga ir prasminga, tai žmogaus gyvenime, jo sukurtoje civilizacijoje rasime daug blogo. Iš kur tas blogis, kaip jis atsirado, ar jis yra Dievo norėtas ir leistas? Matant pasaulyje blogį, kai kam ateina mintis, kad pasaulis yra Dievo sutvertas be prasmės ir be tikslo. Kai kurie mano, kad jeigu Dievas viską sutvėrė, tai ir blogis turi būti jo sukurtas ir norėtas. Juk viskas, kas yra pasaulyje, yra sukurta vienu Dievo žodžiu — tebūnie. A. Maceina labai vaizdžiai sako, kad pasaulis išniro iš nebūties, kaip plūdė iš vandens, visas užbaigtas. Tad atrodo, kad jame turėjo būti ir blogis, kurį visi matome ir jaučiame pasaulyje. Tokios išvados peršasi, jei manome, kad pasaulis yra statinis Dievo kūrinys, bet jeigu priimame evoliuciją, tai blogio problema lengviau išsprendžiama.
Šiandien daugumas mokslininku ir teologų pripažįsta evoliucinį pasaulio vystymąsi. Evoliucija visiškai neprieštarauja Šv. Raštui. Juk Šv. Raštas nesako, kad žmogus buvo sukurtas vienu žodžiu tebūnie, bet darbu, procesu: "Taigi Viešpats Dievas padarė iš žemės molio žmogų ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva esybė” (Pr 2,7). Teilhard de Chardin sako, kad prieš 20.000 mėty nušvito žmogaus sąmonė protine, kūrybine, dvasine galia. Žmogus buvo sutvertas panašus į Dievą — turįs protą ir laisvą valią.
Ateidamas iš žemesnio gamtinio pasaulio, žmogus atsinešė su savimi ir žemesniu polinkių, kurie nesutiko su Dievo įkvėpta dvasia. Žmogus turėjo palinkimą į egoizmą. Būdamas rojuje, Adomas pastebėjo kažkokį trūkumą, nebuvo kito į jį panašaus sutvėrimo, su kuriuo jis galėtų artimiau bendrauti, Dievas jam sutveria Ievą ir įsteigia šeimą, kad galėtų drauge džiaugtis ir vykdyti Dievo planus. Bet atrodo, kad jiemdviem vis kažko trūko, gal dėl to, kad juodu dar nebuvo pažinę gėrio ir blogio. Tada Dievas pasodina rojaus viduryje medį su gražiais ir patraukliais vaisiais ir uždraudžia juos valgyti, sakydamas, kad iš visų rojaus medžių jie gali valgyti, bet jei valgys iš šito "gėrio ir blogio pažinimo” medžio, tai numirs. Žmogus savo laisvą valią panaudojo, nepaklusdamas Dievui. Mat jie nebuvo patenkinti tuo, kas jie buvo ir ką turėjo — norėjo būti tokie kaip Dievas. Jie aiškiai žinojo ir suprato, ką daro, užtat Dievas juos nubaudė, išvarydamas iš rojaus, pasmerkdamas vargui, darbui ir mirčiai.
Tad matome, kad blogis kyla iš ypatingos žmogaus prigimties: iš gamtinio ir antgamtinio prado susikirtimo. Tas gamtinis pradas žmogų stumia prie gyvuliškų veiksmų, o antgamtinis — prie dieviškų. Pirmasis jį traukia į egoizmą, o antrasis — į altruizmą.
Kol žmogus gyvena egoizmu, kol civilizacija statoma ant egoistinių pagrindų, tol pasaulis negali būti geras ir negali jame įsiviešpatauti Dievo karalystė.
Kristus atėjo į pasaulį ir paskelbė Linksmąją Naujieną, paliko savo gyvenimo pavyzdį, bet kiek žmoniy juo pasekė? Palyginti labai nedaug. Dėl to pasaulis ir nesikeičia, yra pilnas blogio. Dievo sutvertas pasaulis yra geras — blogis į jį ateina iš žmogaus prigimties. Bet žmogus savo prigimtyje turi galią blogį nugalėti, jis gali pasaulyje sumažinti blogį ir vis labiau ir labiau priartinti Dievo karalystę.
■ Popiežius Jonas Paulius II Kalėdų sveikinimus paskelbė 43-mis kalbomis. Pabrėžė reikalą stabdyti ginklavimąsi, kad tas lėšas būtų galima panaudoti alkanųjų pasotinimui. Sveikino ir lietuviškai.
■ Iš Nikaragvos vysk. Salvador Schlaefer, 65 m., išvedė į Hondūrą daugiau kaip 1000 indėnų, bėgančių nuo marksistinės vyriausybės priespaudos.