ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Mums įgimta sagioti vaizdingus vardus, ir gana taiklius, išreiškiančius to ar kito žmogaus charakterį. Juk pats Viešpats Kristus suktą Erodą pavadino lape, ūmaus būdo apaštalus Jokūbą ir Joną — griaustinio vaikais, savo įpėdinį Petrą — uola. Mes irgi nepašykštime tokių spalvingų vardų kaip širdutė, balandėlis, ąžuolas, milžinas, lepšė, meška, avingalvis, pagyrų puodas. . . Nuo seno įvairiais vardais, dar geriau pasakius — vaizdais, buvo reiškiama ir Bažnyčios esmė. Šalia kitų, ji taikliai pavadinta keliarode, nes, pati Dievo diriguojama, rodo tikrąją kryptį per gyvenimą keliaujančiam žmogui.
Svariausiai tą kryptį Bažnyčia mums rodo savo visuotinių susirinkimų dokumentais. Vienas iš paskutinio — Vatikano II — susirinkimo dokumentų yra pareiškimas apie mūsų santykius su nekrikščionių religijomis. Ten, tarpe kitko, nurodoma, jog Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose yra teisinga ir šventa; ji ragina savo vaikus, kad, bendradarbiaudami su kitų religijų sekėjais ir šviesdami krikščioniškojo tikėjimo bei gyvenimo pavyzdžiu, pripažintų, išsaugotų ir ugdytų juose esantį dvasinį ir dorinį gėrį.
Sekdami šiuo keliarodės Bažnyčios nurodymu, pasisavinkime dvasinio gėrio savo religijai reikšti iš rytiečių išminties lobyno: pasimokykime iš jų melstis mažiau galva, o daugiau širdimi. Kas tai praktikuoja, pajunta, kad malda darosi nebe varginanti pastanga, o viliojanti atgaiva.
Vienas bene žinomiausių vadovų vaisingai ir džiugiai žengiantiems šia kryptimi yra indų jėzuitas Antanas de Mello. Gimęs ir augęs Indijoje, studijas atlikęs Barcelonoje, Čikagoje ir Romoje, jis yra puikiai susipažinęs su rytų ir vakarų žmogaus dvasios struktūra, todėl geras mokytojas vakariečiui, kaip vaisinti savo maldos gyvenimą rytiečių išmintimi bei praktika. Tėvas de Mello yra vedęs maldos studijas ir seminarus bei rekolekcijas savo gimtojoje Indijoje, Hong Konge, Filipinų salose, Japonijoje, Australijoje, Taivane ir Europoje bei Amerikoje. Vadovauja kaip direktorius Sadhanos institutui netoli jėzuitų seminarijos Poonoje, Indijoje (Sadbana yra indų žodis, gausus prasmių, kurių viena ryškina kitas: lavyba, pratimas, metodas, pagaliau būdas artintis prie Dievo). Šiuo vardu pavadintas ir jo paskaitų bei pratimų rinkinys Sadbana, A Way to God: Christian Exercises in Eastern Form. Keletas pratimų čia bus pateikta Laiškų skaitytojams: ne tam, kad apie juos teoriškai žinotų, bet jų praktiškai imtųsi savo maldos turtinimui.
Prieš tai pravartu pacituoti ištraukėlę iš autoriaus įžangos, kad geriau paaiškėtų, apie ką reikalas sukasi: "Penkiolika paskutiniųjų metų praleidau kaip rekolekcijų vedėjas ir dvasios vadas, padėdamas kitiems melstis. Girdžiu daugelį žmonių skundžiantis, kad jie melstis nemoką; kad, nors ir kaip stengiasi, neatrodo darą maldoje pažangos; kad jiems meldimasis nedominantis ir varginantis. Girdžiu daugelį dvasios vadų prisipažįstant, jog jie nežino, kaip mokyti žmones melstis, tiksliau pasakius, ką daryti, kad meldimasis neštų džiaugsmo ir darytų laimingą. Tai visada mane nustebina, nes esu patyręs, kaip palyginti lengva padėti žmonėms melstis. Tai priskiriu ne kokiai nors ypatingai dovanai, kurią turėčiau, bet keletui labai paprastų dėsnių, ku-rių laikausi, kai pats meldžiuosi ir kai vadovauju kitų maldos gyvenimui. Vienas dėsnis tas, kad malda yra veiksmas, skirtas nešti džiaugsmo ir daryti laimingą, todėl visiškai teisėta to iš maldos laukti. Kitas dėsnis yra, kad melstinasi mažiau galva, o daugiau širdimi. Iš tikrųjų juo veikiau malda atsyja nuo galvos ir galvojimo, juo džiugesnė ir naudingesnė ji paprastai darosi. Daugelis kunigų ir vienuolių (bei šiaip pamaldžių žmonių) tapatina maldą su galvojimu. Tai juos ir pakloja”.
"Vienas mano draugų jėzuitų pasakojo, — tęsia įvade, — kaip kartą nuėjęs pas indų guru, arba dvasinio gyvenimo mokytoją, kad šis jam parodytų, kaip reikia melstis. Guru tarė: 'Sukaupk savo dėmesį į alsavimą’. Mano draugas čia pat tai ir darė kokį penketą minučių. Tada guru pasakė: 'Ore, kuriuo alsuoji, yra Dievas. Tu įkvepi ir iškvepi Dievą. Atbusk šiam faktui ir lik jam atbudęs!’ Mano draugas kasdien kartojo šią lavybą, netrukus ištęsdamas ją po kelias valandas. Stebėdamasis patyrė, kad malda gali būti toks paprastas daiktas, kaip alsavimas. Ir šiame pratime atrado gelmės, patenkinimo ir dvasios peno, kurių nebuvo patyręs anksčiau, skyręs valandų valandas maldai per daugelį metų. Pratimai, kurie mano knygoje pateikiami, yra šios linkmės”.
Vienas iš pirminių kun. de Mello patariamų (ir su savo konferencijų dalyviais atliekamų) pratimų yra pajusti savo kūną. Atsisėskime kiekvienas kiek galima patogiau. (Paprasta kėdė ar suolas šiam pratimui geriau tinka už fotelį ar sofą). Užmerkime akis. Pratimo tikslas yra atkreipti savo dėmesį į tai, ką šiuo metu jaučia įvairios mūsų kūno dalys. Pajuskime, kaip drabužiai liečia mūsų pečius, paskui kaip liečia nugarą arba kaip nugara jaučia atkaltę kėdės, ant kurios sėdime. Dabar pajuskime savo rankas, kaip jos liečia viena antrą, arba padėtos ant kelių. Pajuskime, kaip sėdyne spaudžiamės prie kėdės, toliau — kaip kojos liečiasi į batus. Pereikime dar kartą tas dalis: pečiai, nugara, dešinė ranka, kairė ranka, sėdynė, dešinė koja, kairė koja... Nelikime ilgiau kaip kokią porą gerų sekundžių prie kiekvienos dalies. Galime įjungti kitas kūno dalis: galvą, kaklą, krūtinę. Svarbiausias dalykas yra pajusti tą kūno dalį, likti prie to jausmo porą sekundžių ir eiti prie kitos vietos.
Šis paprastas pratimas daugeliui žmonių tuojau pat atneša atsipalaidavimo nuo viso-kių įtampų. Daugelyje grupių, pirmą kartą šį pratimą atliekant, visada vienas ar kitas dalyvis pasijunta taip atsipalaidavęs, kad užmiega! Vienas didžiausių maldos priešų yra nervinė įtampa. Šis pratimas ją šalina. Mes taip esame padaryti, kad atsileidžiame, kai nusikreipiame savo dėmesiu į pojūčius: lietimą, mus pasiekiančius garsus, savo alsavimą, burnoje jaučiamą skonj.. .
Tačiau atsipalaidavimas nuo įtampos nėra svarbiausia gėrybė, šio pratimo nešama. Atsikreipdami į pojūčius, mes atbundame dabarčiai ir jos gelmei bei gausai, tuo pačiu joje save mus apreiškiančiam Dievui. Gausybė žmonių per daug laiko gyvena savo galvoje. Visas jų dėmesys prisirakinęs prie to, kas mintyse ir vaizduotėje, veik be jokio sąmoningumo, kas kūne, jo pojūčiuose. Todėl jie lieka visada pasinėrę arba į praeitį, arba į ateitį. Pasinėrę jie į praeitį, apgailėdami klaidas, jausdami kaltę dėl padarytų nuodėmių, gėrėdamiesi praeities laimėjimais, vis iš naujo išgyvendami patirtas neteisybes. Arba subedę jie savo akis į ateitį, baimindamiesi dėl galimų nelaimių ir nemalonumų, iš anksto skonėdamiesi jų laukiančiais džiaugsmais, svajodami apie būsimus įvykius.
Žinoma, prisiminti praeitį, kad iš jos pasimokytume, arba numatyti ateitį, kad protingai planuotume, yra gera, bet su viena sąlyga — kad tai neužgožtų dabarties. Maldoje tas daro pažangos, kas vysto galią pajusti dabartį ir prie jos lieka. O susiliesti su dabartimi nėra geresnio būdo kaip išžengti iš galvos ir nueiti prie pojūčių.
Pajuskime mus supančio oro šilumą, kaip ji vasarą liečia mūsų odą... Vandenį, kai teka ant mūsų rankų iš krano arba kai jo rankomis pasisemiame ir prinešame prie savo veido... Katiną ir jo švelnų minkštumą, kai glostome. .. Tuojau pastebime, kiek mes pagyvėjame, atbundame, įeidami į dabartį, jos gelmę ir gausą. Kas įgyja tokio pojūčių atbudimo, nustebęs taip pat pamato, kiek tai drauge išmuša iš galvos nerimo dėl ateities arba graužimosi dėl praeities, ypač jei asmuo į tokį nerimą ir graužimąsi linkęs.
Būtina dar kartą pabrėžti, kad šis pratimas yra ne galvojimo, o jutimo dalykas. Pasitaiko žmonių, kurie, kai nurodomi jausti savo rankas, kojas ar kitą kūno dalį, jas ne jaučia, bet vien susidaro dvasioje tų dalių vaizdą. Jie žino mintimi, kur tos jų dalys yra, bet jų pačių nejaučia. Geriausias būdas šiam trūkumui nugalėti (ir taip pat minties vaizdo klaidingai nepalaikyti jutimu) yra pastebėti kiek galima įvairesnio jausmo savo kūno dalyse: pečiuose, nugaroje, blauzdose, krūtinėje, rankose, kojose. Gana didelės mūsų kūno vietos iš pradžių pasirodys visai bejausmės. Priežastis ta, kad yra atrofavusis jutimo galia dėl per didelio gyvenimo vien savo galvoje. Šalia to, nemaža asmenų yra save sukietinę nejausti, daugiausia dėl kokio nors patirto užgavimo ar susikirtimo praeityje, nors seniai pamiršto. Ir pačios tos jutimo, dėmesingumo galios dar likusios grubios ir neišvystytos.
Dar žodelis dėl išžengimo iš galvos. Galva nėra labai gera vieta maldai. Tai nebloga vieta maldai pradėti. Bet jei malda per ilgai lieka ten ir nenusikelia į širdį, ji palaipsniui išsenka, darosi varginanti ir nuvilianti. Turime išmokti maldoje pasitraukti iš galvojimo ir kalbėjimo į jutimą, mylėjimą, sąlytį. Tai zona, kurioje gimsta kontempliacija, malda darosi pakeičianti galia, nuolatinio džiaugsmo ir gajumo versmė.
Kitas pratimas yra pajusti savo alsavimą. Pradėkime šį pratimą anuo pirmuoju: pajusti įvairias savo kūno dalis. Paskirkime jam keletą minučių. Tada pereikime prie kvėpavimo, pastebėdami, jog mūsų alsuojama, kaip pro mūsų nosį įeina ir išeina oras. . . Nekreipkime savo dėmesio į tai, kaip oras eina į plaučius krūtinėje, bet vien kaip jis eina pro nosį. Ir savo alsavimo nesistenkime kontroliuoti, jo gilinti (nors įprotis giliai alsuoti labai sveikas). Mūsų pratimas yra ne alsavimas, bet jo pajutimas.
Dabar prijunkime šiam pratimui religinio tono. Pridėkime mintį apie Dievą: jog tas oras, kuriuo alsuojame, yra pakrautas Dievo galybės ir jo paties buvimo... Vaiz-duokimės orą kaip didžiulį mus supantį okeaną — okeaną, kuriame yra Dievas.
Kvėpdami į save orą, įkvepiame į save Dievo. Sakykime sau: kiekvieną kartą, kai įkvepiu į save oro, įkvepiu Dievo galybės ir būties.
Galime prisiminti hebrajų galvoseną, kurios randame Šv. Rašte. Jiems žmogaus alsavimas buvo jo gyvybė. Kai žmogus miršta, Dievas atima iš jo alsavimą, dėl to jis ir miršta. Jei gyvena, tai todėl, kad Dievas duoda jam savo alsavimo, savo "kvapo”, kaip Rašte sakoma. Tad Dievo dvasia laiko žmogų gyvą. .. Kai alsavimu įkvepiame į save oro, tarkime sau, kad į mus įteka Dievo dvasios. Pripildykime savo krūtinę dieviškos jėgos, kurią ji neša. Kai alsavimu orą iškvepiame, vaizduokimės, kaip iškvepiame lauk visus savyje esančius nešvarumus, neramumus, neigiamus jausmus... Vaizduokimės, kaip visas mūsų kūnas darosi spinduliuojantis ir gyvastingas tuo procesu: įkvepiant gyvybę nešančios Dievo dvasios ir iškvepiant visa, kas netyra.
Ženkime šiame pratime dar vieną, kitokį žingsnį. Likdami sąmoningi tiesai, kad oras yra Dievo galios, gyvasties ir būties okeanas, tam Dievui save išreikškime. Tik tai darykime be žodžių. Dažnai, išreiškiant savo jausmą žvilgsniu arba gestu, jis išreiškiamas žymiai veiksmingiau, negu žodžiais. Savo įvairius jausmus Dievui čia išreikškime ne žodžiais, o alsavimu.
Pirmiausia išreikškime savo ilgesį. Netardami jokių žodžių ne tik lūpomis, bet ir galva, sakykime jam: "Mano Dieve, kaip tavęs ilgiuosi!” pačiu savo alsavimo būdu. Gal kai kurie tai išreikš giliai įkvėpdami, įkvėpimą gilindami.
Dabar išreikškime kitą jausmą: pasitikėjimą, savęs atidavimą į jo rankas. Be jokių žodžių, pačiu savo alsavimo būdu tarkime: "Mano Dieve, aš visiškai tau save patikiu!” Kai kurie gal tai išreikš savaime pasibrėžiančiu iškvėpimu, kaip giliai atsidūstant. Kiekvieną kartą orą iškvėpdami jie jaučiasi visą save dedantys į Dievo rankas.
Panašiu būdu išreikškime pačiu alsavimu kitus savo jausmus Dievui: meilę, artumą ir intymumą, garbinimą, dėkingumą. Jei tai darant pavargstama, grįžtina į pradinį žingsnį: vien ramiai jaustis supamam Dievo tame ore, kurį alsuojame, nedarant nieko kita. Jei ten dėmesys ima blaškytis, vėl grįžtina prie antrojo žingsnio: išreikšti be žodžių, alsavimu savo jausmus Dievui.
Reikia pridėti, kad šis pratimas yra nepaprastai vertingas žmonėms, kurie trokšta pasiekti vidinės ramybės, savęs kontrolės ir gilaus vidinio džiaugsmo, būdami supami nesėkmių. Vienas garsus rytų mokytojas sakydavo savo sekėjams: "Alsavimas yra didžiausias jūsų draugas. Grįžkite prie jo, kai esate jojami bet kokių bėdų. Ten rasite sau suraminimo ir šviesos”. Tai gal skamba neįprastai, bet kiekvienas bus linkęs su tuo tvirtinimu sutikti, kas paskiria pakankamai laiko pabusti dėmesiu savo alsavimo jausmui.
Kitame Laiškų numeryje bus pateikta tolimesnių pratimų gilinti, gyvinti ir turtinti maldai rytiečių įžvelgta ir praktikuojama išmintimi.