Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Naktis, pilna ramios mėnesienos. Mokytojas miega. Rankoms nesunku valdyti irklus ir vairą, nes jų daug.
Broliai galilėjiečiai, norėčiau būti jūsų valtyje ir paklausyti, apie ką jūs kalbate, kuo rūpinatės dabar, kai vėjai tyli ir bangos ramios. Ar nekyla noras suvesti senas sąskaitas, pasiginčyti dėl pirmavimo, pasiskirstyti geresnes vietas būsimoje Viešpaties karalystėje? Ar neatrodo svarbiau už viską būsimo valksmo gausumas, suskilusių valčių remontas?
Nežinia, iš kur atlekia vėjas, sukyla bangos, ežeras maitintojas lieka žūties grėsme. Dabar niekas nesvarbu, išskiriant šitą mirtiną pavojų. Jums nieko kito nelieka, kaip šauktis Viešpaties.
Buvo laikas, kai ir mūsų tėviškės dangus buvo giedras. Buvome ramūs ir beveik laimingi. Tik labai užimti — nedaug tegalėjome Tau skirti laiko. Išmėginti naujus jaučių jungus, ręsti erdvesnius svirnus ir klėtis, bučiuoti mylimas lūpas — Dieve, nebuvo kada, netgi nesinorėjo išgirsti Tavo kvieslių šauksmo. Palauk, vėliau, kai būsime patogiai sutvarkę pasaulį, kai mūsų klėtys bus pilnos... O dabar — na, skamba varpai, dega žvakės. Teisuolių veidais mes ėjome į Tavo namus ir grįžome iš jų. Juk nevagiame, juk neužmušinėjame, dargi beveik kas sekmadienį nueiname į bažnyčią...
Kaip toli buvo žmogiškoji širdis nuo Tavęs, kaip labai mažai Tu buvai reikalingas žmogui... Jis buvo dargi patenkintas, kad netrukdai jo darbams ir sumanymams — tokiems dideliems ir jam patogiems.
Žmogaus darbas buvo sukeltoji audra, nusiaubusi pasaulį. Rytų ir vakarų vėjai įsiūbavo mūsų vandenis, lyg kelio dulkes, nušlavė mūsų klėtis ir kluonus. Ir mus pačius išblaškė po visas keturias pasaulio šalis.
Broliai galilėjiečiai, jūs šaukėtės, kad jus išgelbėtų iš žūties. Betgi turėjote žinoti, kad yra daug ko, kas baisiau už mirtį. Juk jūsų tėvai sėdėjo prie Babilono upių ir verkė prarastos Jeruzalės. Tai jie nusikapojo dešines, kad nereikėtų groti nugalėtojams. O mes dar nežinojome tada. Dabar—draugų išduoti, brolių išsižadėti, beteisiai savo žemėje, benamiai savo tėviškėje. Kaip žvėrys, medžiojami miškų tankmėje; kaip nusikaltėliai, kankinami ir žudomi požemiuose, dusinami akluose vagonuose...
Viešpatie, mes šaukėmės Tavęs ir šaukėmės, dažnai prašydami ne gyvenimo... Mes šaukėme Tave, žadinome priekaištais — už ką, kodėl leidi tokias baisybes savo sukurtoje žemėje? Kam duodi tiek laisvės blogiui?
Mes žadinome Tave bijodami. Juk galėjome išgirsti: "Jūs šaukėte — nenorime, kad šitas mums viešpatautų! ..”
Viešpatie, baisiau už mirtį neturėti drąsos šauktis į Tave. Bet argi mums naujiena prašyti Tavo pasigailėjimo, jaučiant, kad neturime teisės. .. Mes šaukėme — Viešpatie. .. Ir balsas, prieš kurį erdvė ir laikas bejėgiai, pasiekė mus nuo ano ežero krantų: "Kodėl esate bailūs? Pasitikėkite — aš nugalėjau pasaulį!”
Broliai galilėjiečiai, jei nebūtų buvę tos audros, jūs nebūtumėte matę galios vėjams ir bangoms. Jei šita audra nebūtų sugriovusi mūsų gyvenimo, ar būtume suradę laiko pakelti galvas nuo savo klėčių? Tavo artumas atlygina už daug ką. Jį jausdamas, gali šypsotis ir po Sibiro dangum.
Atleisk už priekaištus Tau. Atleisk ir šitų audrų kaltininkams — audra parodė kelią į Tavo namus. ..