KUN. KAZIMIERAS VAIČIONIS

     1483 metais šv. Kazimieras pasijuto susirgęs džiova, ir tai buvo greitoji jos forma. Dėl nuolat pakilusios temperatūros visas organizmas silpo. Kadangi džiova padidina lytinį juslingumą, gydytojai dėl vyravusios tuomet klaidingos pažiūros, kaip priemonę pasveikti, jam siūlė paimti sugulovę. Artimieji sutiko, net įkalbinėjo taip pasielgti, bet šventasis atkirto: verčiau laikinąjį gyvenimą teprarasiąs, o ne amžinąjį. Jis pasipiktinęs priekaištavo artimiesiems, kaip jie nerausta, siūlydami jam tokį dalyką, o tėvams uždraudė apie tai net užsiminti; kitos sveikatos jis nenorįs žinoti, kaip Kristų, pas kurį jis ir su šia sveikata greit nueisiąs.

     Čia jis pasirodo esąs valios ir sąžinės didvyris, 24-25 metų vyras, pagautas džiovos, kada lytinis gaivalas agresyviai įneša liguistą chaosą į žmogaus organizmą, aštrindamas jo juslingumą, geležine valia, apsišarvavęs Dievo malone, karališkai valdo save, savo kūną bei maištaujančius jausmus. Tai herojiškai stiprios asmenybės pavyzdys, uždegantis kiekvieną už skaistumą bekovojantį žmogų ir aiškiai įrodantis, jog šventumas yra galimas ir pasiekiamas.

     1483 m. rudenį, pradėjus šalti, jo sveikata apgaulingai lyg ir pagerėjo, ir jis su motina bei dvariškiais išsirengia į Vilnių, kurį buvo pamilęs. Kalėdų švęsti sustoja Gardine ir ten uoliai dalyvauja pamaldose Vytauto Didžiojo statytoje Paimtosios dangun Marijos bažnyčioje. Po Kalėdų švenčių priiminėja su prašymais bei skundais pas jį besiveržiančius didikus, bajorus, valstiečius. Galop visai sunkiai suserga ir nebepajėgia tęsti kelionės į Vilnių. Dar labiau sveikatai pablogėjus, skubiai iš Liublino seimo iškviečiamas tėvas, prie kurio sūnus buvo labai prisirišęs ir, nujausdamas mirtį, prašė jį kuo greičiau atvykti. Vasario 20 d. tėvas jau buvo Gardine. Atvyko ir Krokuvos vyskupas Jonas Zeževskis. Kovo pirmosiomis dienomis su reikalais iš Pskovo per Vilnių atvyksta delegacija: miesto seniūnas ir kiti, kurie nuliūdusio ir susirūpinusio karaliaus buvo labai pagarbiai priimti, išklausyti ir apdovanoti. "Prie mūsų pasiuntinio tada mirė karaliaus sūnus”, — rašo Pskovo metraštis. Kovo ketvirtą dieną pilies koplyčioje anksti rytą, išklausęs, kaip visada, šv. Mišias ir priėmęs šv. Komuniją, šv. Kazimieras sukniubo į vyskupo Jono Zeževskio rankas. Lenkų rašytoja Antonina Domanska taip aprašo šv. Kazimiero mirtį:

     Atneštas lektikoje, su didžiausiu pasigėrėjimu įsmeigė akis į altoriaus paveikslą, į Angelų Karalienės veidą, kartodamas: "Omni die dic Mariae”. Per evangeliją paprašė pastatyti, klausėsi Kristaus žodžių nuleista galva. Per pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių, gydytojų ir dvariškių keliamas, su liūdnu priekaištu pažvelgė į juos ir tarė: "Kodėl esate tokie įkyrūs ir mane varginate, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus?!” Beklūpančiam galva žemyn nusviro ir giliame nusižeminime jis pradėjo alpti, bet, dvariškių atguldytas į nešiojamą kėdę-lektiką, atsigavo. Išgirdęs kunigo žodžius: "Štai Dievo Avinėlis”, jis pagyvėjo ir visas nušvitęs kartojo: "Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum..., bet tik tark žodį...” Celebrantas suteikė jam paskutinį kartą Švč. Sakramentą-Viatiką, tardamas: "Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergsti tavo sielą amžinajam gyvenimui”. Po "Ite missa est”, kaip paprastai, karališkasis choras užgiedojo šv. Kazimiero mylimiausiąją giesmę "Omni die”, bet, nebaigus posmelio, kapelionas, pakeldamas ranką, nutraukė džiaugsmingą jo melodiją ir su ašaromis pradėjo "Requiem aeternam — Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie!”

     Taip 1484 metais kovo 4-osios ankstyvą rytmetį mirtis nutraukė mūsų tautos Globėjo, karalaičio Kazimiero Jogailaičio gyvenimo himną, kurį jis Nukryžiuotojo savo Sinjoro Kristaus ir Meilingosios Motinos garbei kūrė 25 metus ir 5 mėnesius: kūrė posmelis po posmelio iš savo karališkojo neturto, skaistybės ir klusnumo poezijos dvasinių lobių. Mirė tame mieste prie Nemuno, kur persišaldęs, beklausydamas lakštingalų giesmių, prieš 50 metų amžinu miegu užmigo jo senelis Jogaila, kur po šešerių metų mirė ir jo tėvas, su mylimiausiojo sūnaus mirtimi praradęs viltį įgyvendinti savo dinastinės politikos svajones — suvienyti po Jogailaičių karūna visą centrinę Europą.

Su iškilmingu liūdesiu gedulingoje procesijoje kilniojo karalaičio skaistusis kūnas buvo atvežtas į Vilnių, kuris jį sutiko su didžiausia meilės pagarbos manifestacija. Visos tos iškilmės, dalyvaujant žmonių minių minioms, dvasininkų, kunigaikščių ir didikų būriams, gedulo orumu apvainikuotam karaliui ir karalienei, ceremonijoms vadovaujant Vilniaus vyskupui Andriui Zeligai, dalyvaujant Krokuvos vyskupui Jonui Zeževskiui, — visa tai atrodė lyg ne šermenų, bet karūnacijos iškilmės. Taip 1484 metų kovo mėnesį Lietuva buvo apvainikuota ne vytautine politinės šlovės karūna, bet jaunojo Kazimiero šventumo ir nekaltumo vainiku, kurio spindėjimas, 500 metų džiuginęs mūsų tautą, neturi užgesti ir mūsų bei ateinančiose kartose.

DVASINIS ŠVENTOJO VEIDAS

     Lietuvos šventumo vainike pirmą kartą taip ryškiai suspindėjo mūsų mylimojo Globėjo dorybės, lyg trys pagrindiniai deimantai: jo karališkasis neturtas, angeliškoji skaistybė ir Dievo valiai klusnus gyvenimo disciplinuotumas bei pasiaukojimas artimui. Jis šventumo ugnimi dar vaikystėje užsidegė iš Krokuvos akademijoje pražydusio religinio sąjūdžio per karališkosios šeimos draugą šv. Joną Kantą ir kitus, tiesiog ar netiesiog savo dvasingumu paveikusius karalaitį, kuris mieliau draugavo su vienuoliais nei su dvariškiais. Tai jie uždegė ir išmokė jautrųjį princą siekti tobulumo labai sistemingai, pagal vienuoliškos regulos — skaistybės, neturto ir klusnumo — planą.

     Visų pirma į akis krinta šv. Kazimiero karališkasis neturtas. Jis nemėgo puošnių drabužių ir prabangos, jautė atsakingumą už materialines gėrybes, taupiai administravo Valstybės iždą, o savo asmeninius turtus išdalydavo vargšams, nes turtai, sakė jis, yra dygliai, badantys sielą. Kadangi asmeninių turtų mažai turėdavo, stengėsi padėti vargšams ne tiek daiktais, kiek patarnavimais. Baramas, kam terliojasi su elgetomis, kuriuos priimdavo ir aptarnaudavo, lyg brangiausius svečius, jis atsakydavo: "Ir Kristus, būdamas visų karalių Karalius ir Viešpats, atėjo su mumis, dvasios elgetomis, terliotis ir mūsų pakelti iš skurdo”. Būdamas ištikimas neturto dvasiai, buvo labai jautrus varguomenei, ligoniams, pakeleiviams ir belaisviams.

     Norint įgyvendinti neturto dorybę, pirmiausia reikia įgyvendinti teisingumą. Todėl jis labai rūpinosi, kad valdymas būtų teisingas visiems luomams, bet ypač žemesniesiems. Kartais dėl to net patį karalių, savo tėvą, kukliai įspėdavo ir stengėsi stabdyti ponų reikalaujamos baudžiavos įvedimą. Pranciškoniškojo neturto dvasia, kuria alsavo šv. Kazimieras, atnaujino krikščioniškąjį demokratiškumą tarp aristokratų ir pagarbą kiekvienam žmogui. Šv. Kazimieras buvo mandagus ir švelnus su visais, bet ypačiai su vargo prislėgtaisiais, nes jie ryškiau jam priminė Kristų, nuplaktą, erškėčiais vainikuotą, pažemintą, kenčiantį.

     Bet už vis skaisčiau suspindėjo šventojo karūnoje angeliškosios skaistybės briliantas. Skaistybę jis prisiekė pačiai Dievo Motinai. Skaistybė—tai dangaus įsimylėjimas, griežta kūno disciplina bei askezė, suvaldant maištaujančias jusles, visus jausmus keliant į pamiltąjį, nežemišką idealą. Skaistybė — tai sielos pirmavimas, dvasios viešpatavimas kūnui. Kazimieras Angelų Karalienei prisiektos skaistybės vardan drausmino savo kūną, vilkėdamas ašutinę, gulėdamas ant grindų, negerdamas jokių svaigalų, nepataikaudamas gomuriui, skanumynus atiduodamas ligoniams ir vargšams, penktadieniais susilaikydamas net nuo pieniškų valgių. Kai prieštaraudami artimieji sakydavo, jog pasninkas padidinsiąs ligą, Kazimieras atsakydavo: "Visoks susilaikymas nedidina ligų ir netrumpina amžiaus, bet priešingai — vienuoliams jį prailgina iki 1oo metų”.

     Kūno tvardymas labai ugdo sielos lakumą. Per karžygišką kovą laimėta skaistybės aureolė dvelkė iš šv. Kazimiero veido. Vilniaus ir Gardino gyventojai jį dar gyvą vadino Lietuvos angelu arba Vilniaus angelu. Kalimachas Buonakorsis, mokęs šv. Kazimierą poetikos meno, apie jį rašė: "Šis dieviškasis jaunikaitis Kazimieras visiškai neturėjo žemėje gimti, o užgimęs turėjo gyventi amžinai”. Taip, angeliškoji skaistybė ne žemei yra gimusi, bet nemariajai dangaus poezijai. Jis čia, žemėje, buvo visa širdimi įsimylėjęs dangų ir dangumi gyveno, atmesdamas visa, kas netyra ir kas trukdė gėrėtis idealu, įkūnytu Dievo Motinos asmenyje. Šv. Kazimiero askezė buvo labai prasminga. Tai ne askezė dėl askezės, bet sąmoningas atmetimas tų žemiškųjų vilionių, kurios trukdė jam veržtis į dangų.

     Tėvai buvo labai vaišingi, karaliaus dvare dažni pokyliai, kuriuose šalia skanių valgių ir gėrimų dešimties jo brolių ir seserų būryje krykštavo Europos kilmingiausiųjų dvarų jaunystė. Jaunam, įdomiam, gražiam ir inteligentiškam princui Kazimierui simpatizuojančių princesių meilinimasis, muzika, šokiai, turnyrai — žodžiu, visa žemiškoji linksmybė ir kitos šio pasaulio vilionės jo nepatraukė, jis visa tai jau buvo praaugęs ir sąmoningai atsisakęs. Jis mandagiai, tyliai, nepastebimai pasišalindavo ir draugystės ieškodavo pas dvasinguosius bendraminčius. Tempiamas į pokylius, atsakydavo: "Dangaus karalystė nėra skaniuose valgiuose ir gėrimuose”. Jis mėgo maldos vienatvę, kurioje gimdavo himnai Dievo Motinos garbei. Labiausiai mielas jo širdžiai buvo Bernardo de Morley sukurtas 63 posmų himnas "Omni die dic Mariae”, kurį nusirašęs visur su savimi vežiodavosi, atmintinai mokėjo ir dažnai kalbėdavo.

     Šv. Kazimiero giedanti skaistybė maldos vienatvėje medituodavo Apreiškimo paslaptį. Jo poezijos rankraščiuose šalia himno "Omni die” figūravo ir Marijos Apreiškimo valandos bei kita religinė poezija, iš kurios vienuolis Kristupas Zlotnikovskis 1498 metais nurašė tik himną "Omni die”, kad įdėtų tą giesmę į karstą, kur ir buvo rasta, atidarant jo karstą 1614 ir 1953 m. Šv. Kazimieras buvo pirmasis lietuvių kilmės poetas, rašęs eiles lotyniškai.

     Trečioji šv. Kazimiero dorybė, trečiasis briliantas — tai nuolankus klusnumas Dievo valiai, viso jo gyvenimo disciplinuotumas. Jis karaliaus rūmuose gyveno kaip griežtos regulos vienuolis, brangindamas laiką, kurį praleido darbe ir maldoje. Nors buvo labai jautrios savigarbos, kaip paprastai būna gabūs, aukštų pareigų jauni žmonės, bet religinis nuolankumas Dievui bei jo valiai padėdavo jam visuomet išlaikyti dvasinę pusiausvyrą net nepasisekimuose. Jis mokėjo karaliauti ne tik savo kūnui, bet ir dvasiai, ypač savo ambicingoms neklusnioms mintims:

     Tenevaldo, teneskaldo
     Niekad pyktis man rimties;
     Jis daugybės mūs blogybių
     Nuolat būna priežastis.

     Leisk, visiems kad būčiau mielas,
     Pasišventęs, nuolankus —
     Gerumu patraukčiau sielas
     Minti Viešpaties takus.

     Atsisakęs Vengrijos sosto auksinės karūnos, nuolankumu ir klusnumu apvainikuotas, jis valdė mūsų kraštą visu savo jaunystės pasišventimu, tarnaudamas tautai ir dieviškajai Tiesai, brandino atkaklios ištvermės dorybę, kuri taip reikalinga mums, dažnai prarandantiems pusiausvyrą, nuolat skubantiems ir užmirštantiems aukštą savo paskirtį.

(Iš 1984 m. Lietuvoje išleisto Katalikų kalendoriaus)

Nauju vyskupu lietuvių išeivijai yra paskirtas kun. Paulius Baltakis, O.F.M., dabartinis Tėvų pranciškonų provinciolas.