("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Snieguolė Zalatorė
Meilė yra labai abstrakti sąvoka. Šventame Rašte yra pasakyta, kad "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor 13,4-7).
Turbūt retai sustojame ir pagalvojame apie šiuos žodžius ir jų reikšmę. Dar mažiau tenka juos prasmingai įgyvendinti savo asmeniškame gyvenime.
Snieguolė Zalatorė.
Mūsų tikėjimas yra pagrįstas meile. Pirmiausia meilė Dievui, paskui — artimui. Kaip mes galime mylėti Dievą, kurio nematome, jeigu nemylime savo artimo, kurį matome? Tikėjime tai yra sunkiausia įvykdyti. Mylėti kitus ir mylėti Dievą yra lengviau pasakyti, negu konkrečiai ką nors daryti. Bet čia dar ne viskas. Dar sunkiau yra leisti Dievui, kad jis mus mylėtų. Mes esame nusistatę galvoti, jog turime ką nors daryti, nuveikti kokius nors darbus, kad Dievas mus mylėtų. Iš tikrųjų mes nieko neturime daryti, kad Dievas mus mylėtų — jis mus visuomet myli tokius, kokie esame.
P. G. van Breemen, S.J. savo knygoje "As Bread that is Broken” (Kaip duona, kuri laužoma) rašo: "Dievas mus myli per idealų siekimą ir per nepasisekimus, per pasiaukojimus ir per džiaugsmus, per pasisekimus ir nesėkmes”. Jis dar priduria: "trunka ilgai žmogui pradėti tikėti, kad Dievas mus myli tokius, kokie esame”.
Nėra kalbos, kad nelengva priimti tokią Dievo meilę. Kaipgi Dievas gali mylėti mus be jokių sąlygų, be užsitarnavimo? Kodėl mane? Mes esame linkę galvoti, kad esame per menki, todėl neverti meilės.
Tačiau, kai žmogus gali priimti Dievo meilę, jis pradeda labiau savimi pasitikėti ir nereikalauti kitų žmonių pritarimo savo egzistencijai. Tada žmogus ir mažiau nusikalsta prieš Dievą, save ir kitus. Ne tik menkavertiškumas, bet ir puikybė yra nuodėmė. Sakoma, kad puikybė yra visų nuodėmių motina. Mes esame tokie menki ir bejėgiai Dievo sutvėrimai, kad jeigu galime kaip nors kitus suniekinti, pasijuntame galingi ir stiprūs. Jeigu mes žinotume ir tikrai tikėtume, kad Dievas mus myli, mums nebūtų pagrindo savimi didžiuotis. Mes tada tikrai galėtume didžiuotis Dievu ir mylėti kitus.
Labai yra sunku suprasti, kaip reikia mylėti kitus, ypač tuos, kurių nemėgstame. Čia prasideda Dievo malonė. Dievas, mus mylėdamas, įkvepia galios ir noro kitus mylėti. Mums, žmonėms, tik reikia priimti šią malonę ir džiaugtis jo meile. Reikia taip pat suprasti, kad be Dievo mes esame silpni, nuodėmingi kūriniai. Su meile mes galime viską nugalėti, net ir nuodėmę. Per meilės įgyvendinimą ir "Kronikos” didvyriai mums pasidaro aiškesni ir suprantamesni charakteriai. Mes galime pagaliau suvokti, kad jie taip yra prisiartinę prie Dievo, taip viską į jo rankas patikėję, kad net jų kankintojai ir persekiotojai pasidaro šių didvyrių maldų objektai. Šie tikintieji pradeda melstis už kitus, nes jie taip jaučia Dievo meilę ir žino, kad, nesvarbu kas bebūtų, Dievas juos mylės, globos ir apsaugos. Pastebėję, kiek tie tikintieji yra iškentėję ir vis tiek išlikę gyvi, galime tik prieiti prie išvados, kad jie išsilaikė tik per Dievo malonę ir jo meilę. Yra nesuprantama, kaip kitaip būtų galima atleisti arba net melstis už tuos, kurie juos kankina.
Tikėjime maloniausia yra žinoti, kad Dievas mus myli ir yra visur ir visada prie mūsų. Juk yra neįmanoma nuo jo pabėgti. "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16). Tai priimti sunku, bet kartu ir malonu, nors truputį šios tiesos aprėpus.
Breemen savo minėtoje knygoje aiškina, kad žmonės bando viskam pritaikyti žmogiškus standartus, įskaitant ir Dievą. Bet negalima matuoti Dievo pagal mūsų standartus. Jo meilė mums negali būti kitokia, negu visiška ir absoliuti. Jo meilė žmogui yra begalinė ir beribė. Žmonės, aiškina Breemen, yra nusistatę mylėti kitus procentiniais skaičiais: labai (90%), paprastai (50%) arba nelabai (20%). Bet Dievas nematuoja ir taip nedalina savo meilės žmonėms. Jeigu galėtume bent truputėlį šios jo meilės suprasti ir ja tikėti, mums pasidarytų lengviau gyventi.
Ką nors mylėti yra lengviau, negu pačiam priimti meilę iš kito. Mes mylime kitus, bet sunkiau leidžiame kitiems mus mylėti. Leisti kitiems mus mylėti iš tikrųjų turėtų būti lengviau, nes mes tik turime tą meilę priimti. Bet čia ir yra ta paslaptis — priėmimas. Bet ką priimti yra nelengva, o kai eina kalba apie meilę, ir Dievo duotą, tai dar sunkiau. Bet jeigu mes negalime priimti kitų žmonių meilės, kaip mes galime priimti Dievo meilę ir augti tikėjime? Mūsų tikėjimas yra pilnas prieštaravimų. Kai pradedame tikėti Dievo meile, pradedame nebijoti; kai jaučiame Dievo meilę, pradedame kitų neteisti — net juos mylėti. Arba kai savimi nesididžiuojame, pasidarome dideli ir svarbūs Dievo akivaizdoje.
Tad pasitikėjimas Dievo begaline meile yra raktas, kuris atidaro mums visai naują pasaulį — Dievo pasaulį. Per Dievo pasaulį atrandame paslaptį, kaip kitus mylėti tokius, kokie jie yra. Taip yra žmogui daug lengviau gyventi ir žengti slidžiu gyvenimo keliu.
■ Kompozitorius Bronius Budriūnas sukūrė giesmę į šv. Kazimierą, panaudodamas Irenos Fridmantaitės žodžius. Pranciškonai ėmėsi išspausdinti šio kūrinio 500 egzempliorių.
■ Salezietis kun. Mečislovas Burba išvertė į italų kalbą prof. Simo Sužiedėlio knygą apie šv. Kazimierą. Knygą išspausdino saleziečių spaustuvė Romoje.
■ Vyskupų sinodas numatytas sušaukti 1986 m. Jo temą popiežius Jonas Paulius II parinko: “Pasauliečių misija Bažnyčioje ir pasaulyje”.
■ Australijos kunigų seminarijos lektoriumi pakviestas kun. Alfonsas Savickas, buvęs Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos auklėtinis. Tai pirmas atsitikimas, kad lietuvis būtų pakviestas dėstyti Australijos kunigų seminarijoje.