Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
SENOSIOS LIETUVOS VAISTINĖS
Rašytiniuose šaltiniuose užtinkama, kad jau 13 amžiuje Lietuvos valdovai ir aukštieji dvasininkai savo rūmuose turėjo asmeniškus vaistininkus. Lenkijos karaliaus Jogailos dvaro dokumentuose minimas vaistininkas Andžejus. Jam buvo išduodama cukraus, muskato riešutų, cinamono, "rojaus grūdų” ir anyžiaus, kad šis pagamintų jo didenybei "dėl sveikatos” saldainių. Savo gerbiamą vaistininką Nikalojų turėjo Vilniaus kapitula, Vilniaus vyskupas ir bajorai. Šie vaistininkai aprūpindavo tik savuosius valdovus ir jų dvarus. Paprasti žmonės gydėsi, kaip kas išmanė, vadovaudamiesi paprastų žmonių medicinos patirtimi. Rinko įvairias žoleles, užkalbinėjo ligas ir pan.
16-17 amžiuje pradėta steigti pirmosios viešos vaistinės. Jas, pagal valstybės valdovų privilegijas, steigė vienuoliai — jėzuitai ir dominikonai. Seniausios iki šiandien išlikusios vaistinės yra: "Gulbės” vaistinė Vilniuje, "Žalioji” vaistinė Klaipėdoje ir "Teatro” vaistinė Kaune, Laisvės alėjoje.
Ilgainiui 18-19 amžiais ir kituose Lietuvos miestuose — Kėdainiuose, Panevėžy, Šiauliuose, Palangoje, Ukmergėje, Telšiuose, Varniuose, Viekšniuose, Anykščiuose ir kitur — steigė vaistines pagal privilegijas, dažniausiai svetimšaliai — vokiečiai ir žydai.
Vaistinėse tada buvo dar daug viduramžių medicinos elementų — alchemijos, magijos, astrologijos. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios kai kurie vaistai buvo vadinami keistais vardais, pvz., "Jėzuitų milteliai”, "Kapucinų balzamas”, "Reformatų žirneliai” ir pan. Vaistų buvo visokių ir "dėl sveikatos”, ir "dėl patogumo”, ir "dėl malonumo”. Jiems gaminti buvo vartojami gydomieji brangakmeniai, sutrinti į miltelius. Vaistas buvo gyvatės taukai, vilko tulžis ir kepenys, džiovintos rupūžės, vėžių akys, briedžio kanopos, pakaruolio kraujas, džiovinta žmogaus oda. Vaistinėje buvo galima nusipirkti įvairių iš užjūrio atgabentų gydomųjų prieskonių — imbero, cinamono, anyžių, migdolų, muskato riešutų, pipirų, cukraus. Gydymui naudotas ir "Kovo vanduo” (ištirpintas sniegas) arba "Lietaus vanduo, surinktas griausmo metu”, labai padedantis prižiūrėti veidą; įvairūs lašeliai, balzamai, tepalai ir žolės.
Iki 20 amžiaus pradžios vaistus gamindavo patys vaistininkai. Tai buvo gana sunkus, ilgas ir sudėtingas darbas, reikalaująs žinių tikslumo, sąžiningumo, o dažnai ir fizinės jėgos. Vaistininkas pats paruošdavo vaistams žaliavą — džiovindavo gydančių žolių lapus, žiedus, vaisius, šakneles, sėklas. Sudarydavo iš jų mišinius, gamindavo miltelius, ekstraktus, emulsijas, piliules. Vaistui, kaip garsusis viduramžių Terijakas, reikėdavo apie 70 sudėtinių dalių, iškilmingos gamybinės aplinkos — ritualo, kitaip jis nebūtų "pamačlyvas” nuo daugelio ligų. Gamino senieji vaistininkai ir muilą, žvakes, dažus, klijus, laką, balino bičių vašką, spaudė iš sėklų aliejų. Labai daug dėmesio buvo skiriama spirituotiems vaistams gaminti: įvairių žolių, uogų, šaknelių trauktinėms, vynams, actams, degtinei, fantastiniam gėrimui "Jaunystės eleksyrui” ar "Meilės gėrimui”. Šie vaistai turėjo didelę paklausą ir duodavo gerą pelną.
Senesnius, prityrusius vaistininkus, paprasti žmonės labai gerbė. Gydytojų buvo mažai, ligonių apžiūrėjimas ir patarimai brangiai kainuodavo, tad dažniausiai tekdavo kreiptis į vaistininką, kuris žmogui patardavo, padėdavo ir savo nuožiūra duodavo vaistų. Vaistininkui už patarimą reikėdavo mokėti. Vaistininko išmanymą žmonės labai gerbė ir vertino. Vaistininkų būta visokių: rimtų, pasišventusių savo darbui, bet buvo ir tokių, kurie žiūrėdavo tik savo interesų — pelno.
Viduramžiais vaistininkai buvo rengiami amatininkų cechuose. Vėliau mokslo cenzą įgydavo, kelerius metus dirbdami vaistinėje mokiniu. Turėdavo išlaikyti atitinkamus egzaminus universitete provizoriaus padėjėjo vardui gauti, o dar po kelerių metų ir provizoriaus vardui. Tokiu keliu tarp daugelio tapo provizoriumi ir lietuvių literatūros klasikas, anykštėnas, Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Nuo 1922 m. vaistinių darbuotojus su aukštuoju mokslu pradėjo rengti Kauno universitetas. Nepriklausomoje Lietuvoje įsikūrė pirmosios "Sanito” ir "Germapo” farmacijos pramonės įmonės, kurios pradėjo gaminti vaistus ir jais aprūpinti vaistines. Kai kurios vaistinės tuo metu pradėjo gaminti ir savo firminius vaistus. Pvz., Kaune, farmacijos magistro P. Raudonikio vaistinėje, buvo gaminami milteliai nuo galvos skaudėjimo "Migreno-nervozinas”. Jurbarke provizoriaus M. Brekausko vaistinė gamino vaistus "Kosulin” (nuo kosulio). Plačiai buvo paplitęs vaistas viduriams sustiprinti ir apetitui pagerinti — "Trejos devynerios”. Jos iš 27 žolių, šaknelių, žievių pradėtos gaminti jau 19 amžiaus pradžioje Palangos vaistinėje. Jos populiarios ir šiandien. Šiandien Lietuvos vaistinėse parduodamos "Trejos devynerios”, sudarytos pagal dr. E. Šimkūnaitės receptą.