HENRIKAS STASAS
Sausio 8 d. palikome Mexico City. Prieš nusileidžiant keltu į viešbučio fojė, dar kartą pažvelgiau iš 9-to aukšto į šio didingo miesto toli nusitęsiančius pastatų plotus, virš kurių mėlyno dangaus skliaute spindėjo skaidrus sekmadienio rytas. Prie viešbučio jau stovėjo mūsų autobusas, o kitoj pusėj gatvės sekmadienio ramumoje paskendęs Alamedos parkas ir vienišas balto marmuro kolonomis puslankiu išsilenkęs Juarez pergalės paminklas, kuris šį rytą, saulės nušviestas, atrodė lyg milžiniška vestuvinio pyrago dekoracija.
Netrukus palikome viešbutį. Mūsų autobusas riedėjo pustuštėmis gatvėmis, virš kurių šį rytą ypatingu žydrumu švietė mėlynas dangus, o žemėje sidabrinių rasos lašų drėkinami žolynai ir gėlynai laukė šiltų saulės spindulių pilnam spalvų išsiliejimui. Sunku buvo įsivaizduoti, jog esame pačiame žiemos viduryje, o čia tiek spalvų, šilumos ir vasariškos nuotaikos. Pagalvojau, jog tokį šiltą ir ramų sekmadienio rytą būtų daug maloniau sėdėti gražioj Paseo de la Reforma gatvėje po pavėsingu jukarandos medžiu ir klausyti paukščių čiulbesio, negu keliauti autobusu.
Tačiau mūsų autobusas riedėjo vis toliau ilgiausia šio miesto Insurgentes gatve, kurios pietiniame gale mūsų vadovas Jurgis buvo numatęs sustoti ir mus supažindinti su garsiuoju Meksikos universitetu. Insurgentes gatvėje šį rytą taip pat buvo gana ramu, ir visur buvo jaučiama sekmadienio nuotaika. Gyvenimas čia tik atgyja popietiniu laiku, kada atidaromos pramogos ir tradicinės sekmadienio bulių kautynės. Esant nedideliam mieste judėjimui, netrukus pasiekėm universiteto sektorių, kuris čia sudaro atskirą miesto dalį. Sustojome Insurgentes gatvėje prie olimpiniio stadiono, o kairėje gatvės pusėje prasideda Meksikos universiteto rajonas. Gaila, kad universiteto visų pastatų neteko matyti, nes vykome toliau į Taxco, ir vadovas norėjo laiku ten būti.
Iš arčiau stebėjome tik olimpinį stadioną ir kiek nuošaliau esančią universiteto biblioteką o apie garsųjį šio miesto universitetą pasitenkinome tik vadovo suteiktomis žiniomis. Olimpinis stadionas, kaip ir daugelis kitų, išsiskiria tik savo fasadu, kuris dekoruotas garsaus muralisto Diego Riviera labai įdomia ir ekspresyvia mozaika. 1968 m. čia vyko pasaulinė olimpiada ir jos atidarymo bei uždarymo iškilmės. Kiek toliau nuo stadiono buvo matomi ir olimpinio kaimo pastatai.
Meksikos universitetas laikomas vienu seniausių visame Amerikos kontinente. Įkurtas 1551 metais kaip katalikų karališkas universitetas. Universiteto steigėju laikomas vysk. Juan de Zumaraga, kurio prašymu Ispanijos karalius Karolis V išleido dekretą, suteikdamas šiai mokslo įstaigai universiteto teises. Universitetas tada buvo įsikūręs Zacolo aikštėje, kaip ir visos to meto valdžios ir švietimo įstaigos. Tik vėliau, padaugėjus studentų skaičiui, atskiri fakultetai kūrėsi kitose miesto dalyse. Į vieną vietą visi universiteto fakultetai buvo sugrąžinti, tik pastačius šį milžinišką pastatų kompleksą. Naujieji universiteto pastatai buvo pradėti statyti 1946 m. ir baigti 1952 m. prezidento Miguel Aleman valdymo laikais. Tai buvo nauja idėja visai Lotynų Amerikai ir kartu turėjo būti kultūros paminklas, pastatytas moderniosios Meksikos. Naujieji universiteto pastatai savo modernia architektūra atkreipė pasaulio dėmesį, ir daug kas juos laiko tikra meno galerija atvirame ore. Mat daugumo pastatų fasadai dekoruoti freskomis ir spalvoto akmens mozaika. Ypatingu meniškumu pasižymi bibliotekos pastatas, kurį spalvoto akmens mozaika išpuošė architektas Juan O. Gorman. Šia mozaika architektas atvaizdavo Meksikos praeitį, dabartį ir ateitį. Kitų pastatų mozaikos remiasi daugiau aztekų ir toltekų simbolizmu ir originalia padėka ispanams, kurie tiek daug kultūrinių vertybių šiam kraštui yra davę.
Reikia pastebėti, kad universiteto pastatai ir olimpinis stadionas statyti ant vulkaninės kilmės žemės, kur prieš 200 metų dar aktyviai veikė ugniakalnis. Tada jis išsiveržęs užliejo didelį žemės plotą lava, paversdamas ją nederlinga. Todėl dabar ši žemė ir buvo panaudota universitetui statyti. Šiandien universitetas išaugęs į vieną didžiausių pasaulyje, ir jame studijuoja apie 300.000 studentų ne tik iš Meksikos, bet ir iš kitų pasaulio kraštų.
Nuo čia Insurgentes gatvė įsijungia į 95-tąjį greitkelį, kuris pro Cuernavaca ir Taxco tęsiasi net iki Acapulco. Važiavome dabar Meksikos plokštakalne, kuri vietomis siekia net 2000 pėdų aukščiau jūros lygio. Gamtovaizdis neimponuojantis. Pilki laukai, kuriuose vietomis styrojo praeitų metu derliaus pajuodę kukurūzų kambliai, ir nurudavusi augmenija teikė visai aplinkai gana nuobodų vaizdą. Vieninteliai augalai, kurie šiek tiek šiai aplinkai teikė gyvybės — tai agavos, meksikiečių vadinamos maguey. Kaip gyvybės simboliai, jos čia stiepė savo sultingus melsvai žalius lapus į Meksikos saulę. Prisimenu Teotihuacan piramidžių rajone matytas agavas (maguey), kur malonus, jaunas meksikietis mus supažindino su šiuo augalu ir rodė, kaip iš jo ištraukiamos sultys, iš kurių vėliau gaminamas populiariausias Meksikos gėrimas pulque. Tačiau šis gėrimas čia buvo žinomas jau net taltekų ir aztekų laikais. Pagal padavimą, pirmą kartą su maguey sutimis susipažino taltekas, vardu Papantzin. Jis kartą pastebėjo, kad pelė graužė maguey augalo pagrindinio stiebo pumpurą, ir išgraužtoje skylėje atsirado saldus skystis. Nežinodamas, ką su ja daryti, supylė į indą ir liepė savo dukrai Xochtl nunešti genties vadui Tepanaltzin, kad šis, su dievais pasitaręs, sužinotų šio skysčio vertę. Tačiau vadas daugiau domėjosi jauna mergaite, negu atneštu skysčiu, ir, nieko nelaukęs, uždarė ją savo hareme. Po kiek laiko Xochtl pagimdė jam sūnų, kuriam taltekų vadas davė Meconetzin vardą. Taltekų kalboje tai reiškė, jog sūnus kilęs iš maguey (agavos).
Nors taltekų vadas ir nekreipė dėmesio į saldųjį skystį, tačiau taltekai išmoko iš jo gaminti gėrimą, kuris liko populiarus Meksikoje net iki šių dienų. O taltekus ir aztekus šis gėrimas pražudė, nes alkoholis pakirto jų fizines bei dvasines jėgas ir jie vėliau nepajėgė atsilaikyti prieš pavergėjus. Taltekai ir aztekai žuvo, bet saldusis skystis liko. Pulque meksikiečių vadinamas licor divino (dievų gėrimas) ir šiandien, kaip prieš tūkstančius metų, šiame krašte nepakeičiamas.
Maguey užauginti ir iš jų gauti sultis trunka eilę metų. Tik po 10-12 metų galima gauti sultis. Iš subrendusio augalo net du kartus per dieną traukiamos sultys. Taip augalas naudojamas iki trijų mėnesių, kol visiškai nelieka sulčių ir jis miršta. Tada jo vietoje pasodinamas naujas, kurio derliaus vėl reikia laukti per 10 metų. Tačiau Meksikoje saldžiųjų sulčių ir dieviškojo gėrimo niekad netrūksta.
Autobusas lėkė toliau per banguojančias aukštumas, už kurių atsivėrė platesnis žemumų horizontas su skurdžia augmenija ir vargingais meksikiečių ūkiais. Čia matėsi net ištisi rožių laukai, žinoma, dabar be žiedų ir spalvų. Tik patamsėję lapai ir sausi stagarai liudijo kartu su vasara dingusį grožį.
Artėjant prie Cuernavaca, vadovas priminė, jog dabar važiuojam per Morelos valstiją, kur Anenecuilco kaime gimė žymus Meksikos revoliucijonierius Emiljano Zapata. Tai buvo sūnus vargšo Guerrero, kuris net nesapnavo, kad jo sūnus Emiljano bus įrašytas Meksikos istorijoj ugnimi ir krauju. Morelos valstijos žemė derlinga, ir čia nuo seno auginama daug cukrinių švendrių. Todėl čia kūrėsi dideli dvarai ir cukraus fabrikai, kuriuose už labai mažą atlyginimą dirbo beteisiai indėnai. Vienas iš jų buvo ir Zapata: paprastas bemokslis kaimo bernas, vėliau karys ir plėšikas, apie kurį, kaip apie kokį deglą, spietėsi tūkstančiai indėnų, siekdami laisvės ir nuosavos žemės. Zapata išėjo į kovą prieš pavergėjus ir vargšų išnaudotojus su šūkiu "Terra y Libertad” — žemės ir laisvės! Virš jo mirties legiono plevėsavo vėliava su kaukole ir Guadalupes Šv. Mergelės atvaizdu. Zapatos revoliucija buvo žiauri ir be pasigailėjimo viską naikino. Vienų jis buvo dievinamas, kitų nekenčiamas revoliucionierius. Tačiau jo revoliuciniai siekiai vystėsi palankiai, ir netrukus jis užvaldė Mexico City bei didelę dalį derlingiausių Meksikos žemių. Bet apie politiką jis daug nenusimanė ir visų ano meto politikos suktybių nesuprato. Todėl savo gyvenimo dienas ir užbaigė kaip politikos auka. 1920 metais pasamdytas Carranza, valdžios agentas, įsiviliojęs jį į saugią vietą, nušovė. Bet tautoje jis liko gyvas. Meksikiečiai apie jį sukūrė daugybę pasakojimų ir legendų, o jo portretą šiandien galima rasti kiekvieno vargšo meksikiečio namuose kabantį šalia Guadalupes Šv. Mergelės ir senor de Chalma.
Arčiau Cuernavaca gamtovaizdis įgijo daugiau spalvų ir gyvybės. Saulėta sekmadienio diena švietė virš plataus slėnio, kuriame tarp žalių medžių į dangų stiepėsi gelsvi Cuernavacos bažnyčių bokštai. Privažiavus miestelį, autobusas siaurom gatvelėm leidosi į pakalnę — miesto centrą. Tai charakteringas ispaniško tipo miestelis su senom akmeninėm mūro tvorom, už kurių turtingos vilos skendi žalumynuose, ir su daugeliu senų bažnyčių. Gamtos grožiu ši vieta imponavo net aztekams, ir jų paskutinis valdovas čia buvo pasistatęs prabangius rūmus. Vėliau šioj žemumoj tarp nuolat žydinčios gamtos ir Cortez turėjo rūmus, kur ramiai leido dienas, naudodamasis Ispanijos karaliaus jam suteiktomis privilegijomis bei markyzo ir grafo titulais.
Aztekai šią vietą vadino Cuauhuahuac, tačiau ispanams šis pavadinimas buvo per sunkus ištarti ir jie tarė Cuerno de Vaca, kas reiškia karvės ragą. O galiausiai iš to pasidarė Cuernavaca. Tai yra labai mėgstama turistų vieta, nes čia daug istorinių ir archeologinių liekanų, senos architektūros pastatų, bažnyčių ir spalvingos augmenijos sodų.
Mūsų autobusas sustojo Cuernavaca centre prie labai senos bažnyčios, kurios aplinkoje buvo ir šio miesto katedra. Sustojome čia tik trumpam poilsiui ir bent kiek pažinti šios garsios vietos aplinką. Juk kelias tarp Mexico City, Cuernavaca ir Tax-co sudaro vadinamąjį aukso trikampį, kuris turistiniu atžvilgiu labai populiarus ir įdomus.
Tad nors ir trumpai čia pabuvojus, norėjosi, kiek galint daugiau pamatyti šio ispaniškos kultūros miesto ir pajusti jo atmosferą. Pirmiausia užėjome į čia pat esančią katedrą, kuri, apsupta aukštų medžių ir žydinčių dekoratyvinių krūmų, išorine savo statybos forma atrodė, kaip sena viduramžių pilis. Ne veltui toks įspūdis piršosi, nes katedra buvo pradėta statyti 1529 metais, tačiau jos vidaus dekoravimas gana modernus. O šalia modernių dekoracijų, sakoma, kad sekmadieniais mišių metu groja net Mariachi orkestras. Tačiau laikas mums neleido ilgiau joje pabuvoti. Išėjus iš katedros, mano žvilgsnis nukrypo į čia pat tarp aukštų palmių stovinčią seną bažnyčią, kuri tuo metu buvo uždaryta ir pamaldoms daugiau nebenaudojama. Tačiau jos šviesus smėlio spalvos fasadas buvo labai imponuojantis savo smulkia churigveristine ornamentika, kuri dengė visą bažnyčios frontą nuo apačios iki viršaus. Churigveristinio stiliaus ornamentika ypač pagarsėjusi Ispanijos baroke, kuriam ten atstovauja garsus architektas Jose Churriguerra. Tad ir ši bažnyčia — puikus barokinis paminklas, kuriuo Cuernavaca turėtų didžiuotis. Nors čia pat, kitoj pusėj katedros, buvo garsieji Bordos sodai, tačiau laikas neleido jų lankyti. Kalbant apie šį miestą puošiančią florą, reiktų dar pastebėti, kad iš čia kilusi ir Amerikoje taip populiari gėlė Poinsettia, kurią 1836 metais į JAV atvežė diplomatas Robert Poinsett. Ši gėlė vėliau ir buvo pavadinta jo vardu.
Netrukus palikome Cuernavaca ir vingiuotu aukštumų keliu tęsėme kelionę toliau į Taxco. Gamtovaizdis įgavo vis daugiau spalvų ir gyvybės. Po skaisčiai mėlynu dangum dominavo daugiausia žalia ir ruda spalva, kurią skleidė amžinai žaliuojančios pušys ir nupjautų cukrinių nendrių pėdos. Neapgyventose vietose tarp žaliuojančios augmenijos dažnai iškildavo aukšti kandeliabriniai kaktusai, kurių žali apvalūs liemenys atrodo lyg vargonų vamzdžiai. Su besikeičiančia augmenija palikome netrukus Morelos valstiją, kurios riba čia buvo pažymėta charakteringa José Maria Morelos y Pavon gana didele statula.
Palikus Morelos valstiją, netrukus pasiekėm Taxco aukštumas ir į kalnus kylantį Taxco (tarti Taško) miestą. Jau iš tolo pastebėjome baltus raudonais čerpių stogais šio miesto pastatus ir tarp jų iškilusius smėlio spalvos bažnyčių bokštus, kurie šiai kalnų panoramai teikė nepaprastai ramų romantinį grožį. Taxco išsidėstęs tarp kalnų ir aukštų uolinių skardžių ir šiandien dar pilnas 18-to šimtmečio romantinės atmosferos, kurią šiam miestui suteikė žinomas šio miesto turtuolis José de la Borda.
Tarp uolų išsiraičiusiu keliu mūsų autobusas nusileido į pakalnę, kur sustojo prie didelės ir turtingos sidabro gaminiais krautuvės. Įėjus į parduotuvę, malonus šeimininkas tuoj visus apdalino sidabro rūdos nuolaužom ir pavaišino tequila, Seven-up ir kitais nealkoholiniais gėrimais. Po to siūlė visiems susipažinti su ant prekystalių išdėstytais sidabro gaminiais. Nuo sidabro gaminių gausumo ir įvairumo tiesiog raibo akys. Čia buvo daugybė brangių sidabro indų, dekoratyvinės ornamentikos ir nesuskaitoma daugybė moterims papuošalų bei kitų smulkių gaminių. Tokių parduotuvių Taxco mieste daugybė, kuriom prekes gamina per 2000 amatininkų ir menininkų. Tačiau sakoma, kad žaliava šiems gaminiams Taxco sidabro kasyklose jau beveik išsibaigusi ir didelę jos dalį atveža iš kitų Meksikos vietų. Todėl teko girdėti, kad Taxco yra sidabro miestas, kuriame nėra sidabro. Tačiau, kaip ten būtų, šių gaminių pasirinkimas yra milžiniškas, bet gaminiai gana brangūs. Žinovai net pataria čia išsirinkti patinkamą daiktą, o pirkti jį Mexico City, kur tas pats gaminys daug pigesnis.
Aplankę dar vieną parduotuvę, vykome į viešbutį poilsiui. Buvo graži, saulėta popietė. Monte Taxco viešbutis, kaip balta gulbė, švitėjo saulėje pačioje kalno viršūnėje. Autobusu negalėjome jo pasiekti, tad kėlėmės į kalną kabeliniu keltu, kurio vagonėlyje tilpo tik 4 asmenys. Laukiant eilės, buvo malonu stebėti ir grožėtis kalnu uolėtais skardžiais, ant kurių į granitą įsikabinę balti namai siaurom vingiuotom gatvelėm nusitęsia iki pat kalno viršaus. Keliantis į kalną, po mūsų kojomis slinko uolos ir spalvinga kalnų augmenija, pridengdama dalį pastatų raudonais vijoklių žiedais ir skėtinių pušų emeraldo žaluma. Po keliolikos minučių pasiekėm kalno plokštumą, kur stovėjo balti ispanų stiliaus viešbučio pastatai. Gavome čia didelius, labai šviesius kambarius su balkonais, iš kur pasakiškas vaizdas į kalnus lipantį Taxco miestą ir žalumynuos skendančias turtuolių vilas. Ypatingai žavu iš viešbučio balkono vakare, kai už kalnų leidžiasi saulė ir auksiniais spinduliais nušviečia raudonus pastatų stogus bei baltus pastatus. Tada dar labiau išryškėja jų kontūrai ir šešėlių pridengtos gatvelės, kurios, kaip kokie paslaptingi labirintai, raitosi po kalnus be pradžios ir galo. Didesni pastatai atrodo lyg būtų vienas prie kito prilipę, ir ištisa procesija kyla į viršų. Iš jų išsiskiria barokinis šedevras Santa Prisca. Paskutiniai vakaro spinduliai puikiai išryškina jos churigureskinį stilių, kuris nuo pat apačios kyla į viršų, lyg graviūra brangakmenyje. Santa Prisca yra Jose de la Borda dovana Taxco miestui ir čia pastatyta tarp 1748-1758 metų.
Saulei nusileidus, dar ilgai grožėjausi tamsiais kalnų kontūrais, kurie sutemus prisipildė tūkstančiais šviesų, kylančių nuo apačios iki kalno viršūnės. Ne veltui Taxco laikoma viena gražiausių Meksikos vietų, kurią nežiūrint iš kur fotografuojant, visada gausi žavingą ir menišką nuotrauką.
Tokį užburtą Taxco grožį buvo gana didelė pagunda stebėti ir saulei tekant. Tad anksti pabudęs, dar saulei netekėjus, išėjau į balkoną. Rytui už kalnų sušvitus, pradėjo gesti gatvių žiburiai ir pasigirdo pirmieji gaidžiai, kurie tuoj vienas po kito įsijungė į ryto koncertą. Nepaprastai ramioj kalnų aplinkoj jų koncertas skambėjo tikrai be priekaišto. Kiek patylėję, štai ir vėl pradėdavo savo giesmę ir taip rėkė visą rytą, lyg būtų šių kalnų karaliai. Staiga nutyla ir vėl, lyg ankstų rytą gimtajame kaime, pasigirsta kitas, kitame miesto gale trečias ir t.t. Taip tęsėsi iki saulės užtekėjimo, kol gaidžiai pavargo, užkimo ir neteko jėgų. Tačiau reikia tik vienam pradėt, ir, žiūrėk, koncertas prasideda iš naujo. Buvo nepaprastai gražus, malonus rytas, ypač kai pirmieji saulės spinduliai pasiekė Santa Prisca bokštus ir aukštesnius miesto pastatus. Iš kalnų tarpeklių kilo lengvas rūkas, nešdamas su savim saldų pušų ir lauro medžio žalių lapų kvapą, kuris nepaprastai gaivino ryto vėsumoje.
Į šią nepaprastai gražios gamtos vietą ir Cortez 1521 metais buvo pasiuntęs savo inžinierius, kad šie ištirtų čia įsikūrimo galimybes. Tuo laiku čia dar gyveno Tlahuica indėnai, ir Taxco kalnai buvo vadinami jų vardu Tlachco. Tlahuica indėnai buvo šią vietą pirkę iš aztekų ir už ją sumokėję Montezumai grynu auksu. Vietos pavadinimas Tlachco yra kilęs iš aztekų ir jų kalboje reiškė žaidimų vietą. Mat aztekai anais laikais taip pat labai mėgdavo žaisti sviediniu, panašiai kaip dabar amerikiečiai "beisbolą”. Tačiau, pasirodžius ispanams, aztekų žaidimai pasibaigė. Tada ir vietos pavadinimas buvo pakeistas į Taxco. Tačiau šio miesto ekonominė gerovė iškilo tik 18-me šimtmetyje, kada čia buvo pradėta prekiauti sidabru.
Pagal legendą, prancūzų-ispanų kilmės jaunuolis José de la Borda, sužinojęs, jog šioje vietoje randama sidabro, nutarė keliauti į Taxco ieškoti laimės. Tačiau jo svajonė rasti sidabro gal būtų taip ir žlugusi, jei jo arklys, besileisdamas nuo kalno, nebūtų paslydęs ir savo kanopa neišrausęs gabalo sidabro. Borda tada tuoj pradėjo čia kasti ir užtiko didelius sidabro rūdos klodus. Žinia greit pasklido po visą Meksiką, ir tūkstančiai laimės ieškotojų pradėjo čia kurtis ir dirbti sidabro rūdos kasyklose. Jose de la Borda greit praturtėjo ir plėtė kasyklų ir sidabro apdirbimo pramonę. Tada pakilo ir Taxco ekonominis gyvenimas, ir ši vieta pagarsėjo plačiai pasaulyje. Tapęs turtuoliu, José de la Borda savo lėšomis pastatė ir garsiąją churigveristinio baroko Santa Prisca bei kitus stilingus šio miesto pastatus. Apie savo laimę ir įgytus turtus jis taip išsireiškė: "Dievas davė Bordai, tad ir Borda duoda Dievui”.
Gaila, kad tokiame įdomiame mieste taip trumpai teko pabuvoti ir tiek mažai jo grožio bei romantinės praeities patirti. Sekantį rytą kabeliniu keltuvu nusileidę į slėnį, sėdome į autobusą kelionei į Acapulco.