("Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas rašinys )
DALIA STANIŠKIENĖ
Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies ir jie viešpataus per amžių amžius. (Apr 22,5)
Visada mane žavėjo šis Kristoforų sąjūdžio posakis. Viena maža žvakelė... Rodos toks nereikšmingas, nesvarbus dalykas. Tačiau ir maža žvakelė skleidžia šilumą, nušviečia kelią nakties tamsoj ir net gaisrą gali sukelti! Kai audros metu užgęsta namuose elektros šviesa, kaip ta maža žvakelė pasidaro reikalinga ir svarbi!
Esu turbūt nepagydoma romantikė: namuose ar ištaigingam restorane visuomet jaučiuos jaukiau, smagiau ir šilčiau prie žvakių, o ne akinančių elektros šviesų. Mažos žvakelės plazdanti liepsna tarytum užhipnotizuoja, apšviečia ramia šviesa ne tik aplinką, bet ir dvasią raminančiai veikia, sutelkia mintis ir dėmesį į dabartį, į tai kas aplink, į tai, su kuo esi. . .
Atminty užsilikęs vaikiškai išgyventų Vėlinių vakaras Lietuvoj prieš daugelį metų: kapinės, tamsa, tylūs, susikaupę žmonės ... ir tūkstančiai krūpčiojančių žvakelių nakties tyloj. .. Ir dabar, kada Vėlinių vakarą tamsoj paskendusioj bažnyčioj užsidegam žvakeles, mano mintys keliauja atgal į aną vakarą tėviškės kapinėse. Tada sielą pripildo ne tiek nostalgija ir liūdesys, kiek šviesa ir ateinančios naujos dienos viltis...
Keikti tamsą — tai pasiduoti, nuleisti rankas, nieko nesiekti, užmerkti akis ir nebebūti tuo, kuo esame Tvėrėjo skirti būti: mylinčiu, siekiančiu, kenčiančiu, džiūgaujančiu, viltingu žmogumi. Keikti tamsą — tai negirdėti 23-čiosios psalmės žodžių: "Nors aš ir tamsiame slėnyje keliaučiau, nebijau jokios nelaimės, nes Tu, Viešpatie, esi su manimi!”
Jei visi tik keiktume tamsą, neturėtume šiandien Sadūnaičių, Gajauskų, Skuodžių, Svarinskų, Vitkauskaičių, Navickaičių. . . Neturėtume Kronikos, nei kitų okupuotos Lietuvos pogrindžio leidinių. Tai vis žvakelės, kurios skaisčiai apšviečia komunizmo tamsoje paskendusį kraštą. Tie šviesūs žiburėliai šildo ir kelia ne tik pavergtos tėvynės žmones, bet ir mus, laisvėje gyvenančius; šildo ir skatina išeivius nepaskęsti kasdienybės jūroj, o dirbti, veikti, siekti idealų ir nepavargti tuose kasdieniniuose darbuose ir rūpesčiuose.
Tie, kurie esame buvę okupuotoj Lietuvoj, be abejo, pajutom ir išgirdom, kiek mūsų veikla, kad ir netobula, kad ir dažnai šlubuojanti, yra gyvybiškai svarbi ir reikalinga pavergtiems broliams ir sesėms. Tiems, kurie tik kritikuoti esam linkę, tiktų šis kažkur skaitytas palyginimas: kitą kritikuoti — tai šviesti stiprią lempą tiesiai į jo veidą; jis apakinamas ir nieko negali matyti. Tačiau savo pavyzdžiu uždegus kad ir kuklią žvakutę — tai apšviesti kelią ir kitam. Tos mažos žvakelės vedamas, jis gali eiti pirmyn. ..
Esame labai vieni kitų reikalingi: okupuotos Lietuvos gyvų šiandienos kankinių pavyzdžiai mus skatina pabust iš letargo ir apatijos; bet ne mažiau svarbus mūsų taikaus darbo ir veiklos pavyzdys jiems — priespaudoj gyvenantiems.
Šiuo metu ir išeivijoje, ir okupuotoj Lietuvoj daug įvairių problemų; daug kur reikia mažų žvakelių šviesos... Tačiau šiandien noriu užsiminti tik apie dvi iš jų: alkoholizmą ir abortus. Matau mirtiną reikalą kelti vieni kitų dvasią ir padėti vieni kitiems šiose mūsų tautą žudančiose negerovėse. Kai kam šios dvi problemos, nors egzistuoja, neatrodo gyvybiškai svarbios; kiti — abejingi, nenori "įsivelti”, pasilieka "manęs tai neliečia” stadijoj; dar kiti iš viso problemos nemato nei ten, nei čia. O reikia tik atmerki akis ir atidaryt ausis: mūsų išeivijos gyvenime — veikloj, renginiuose, organizacijose ir atskirų šeimų bendravime alkoholis turi pernelyg svarbią rolę, o dažnu atveju mus žudo dvasiškai ir fiziškai. O Lietuvoj? Atvirai pasikalbėjus su okupuotos Lietuvos žmonėm, paskaičius pogrindžio spaudą, pamatai, kad alkoholyje, su Maskvos palaima ir šėtonišku planu, yra skandinama mūsų tauta, atimama žmonėms valia ir viltis kitokiam, laisvam gyvenimui. Abortais naikinamas prieauglis. Tauta mažėja, žmonės morališkai žlugdomi...
Lietuvoje žmonės šias problemas mėgina spręsti įvairiais būdais: viešai jas keldami, o kai tai neleidžiama — slapta, pogrindy, mažuose būreliuose, siekdami pakeist žmonių galvojimą ir įpročius. Tas problemas išspręsti jiems nepaprastai sunku. Kokio stipraus tikėjimo ir pasiryžimo reikia auginti šeimą, kai jaunavedžiams neduodama net vietos gyventi, kai dviejuose mažuose kambarėliuose turi sutilpti tėvai, vedę vaikai ir seneliai. .. Tuo tarpu iš "plačiosios tėvynės” atkeltiems rusams butų netrūksta. Arba: kokios valios ir pasiryžimo reikia išlikti blaiviam, kai alkoholis siūlomas ir geriamas vietoj vandens, kai krautuvėse trūksta duonos, bet niekuomet nepritrūksta svaiginamų gėrimų.
O kaip pas mus? Lengviausia, žinoma, užsimerkti ir nieko nebematyti, nieko nebegirdėti, gyventi "savo” ramų, sotų ir patogų gyvenimą. Kartais atrodo, kad ir mes, lyg tie žvėreliai, sulindę į savo šiltus urvus, žiemojam... Per daug dažnai uždarom savo širdis ir protus ir nebebandom net reaguoti į tai, kas aplink mus darosi. O juk ir parašiutas tik tada veikia, tik tada atlieka savo paskirtį, kai išsiskleidžia...
Gyvenam laisvėje, ir niekas mūsų prievarta negirdo, o tačiau be alkoholio neapsieina beveik joks kultūrinis renginys, paskaita, net jaunimui skirti renginiai. Tai kurgi mūsų pavyzdys savam jaunimui ir pavergtai tautai? Kur mūsų paskatas tiems, kuriems turėtumėm būti ta šviesia žvakele jų kasdienybės tamsoj?
O kur mūsų lietuviškas prieauglis? Esu girdėjus tokį pasiteisinimą: kas iš tų vaikų — vis vien jie užaugs amerikoniukais (ar australiukais, ar vokietukais.. .). Žinoma, užaugs, jei nedėsim pastangų, nesisielosim, nedirbsim ir jų neauklėsim. Tai lyg sakyti: kam gyventi — vis vien reikės mirti...
Lietuva — tai ne tik žemė, gražūs ežerai, upės, miškai ir kloniai (kaip mes nuolat, dažnai sentimentaliai mokome vaikus lituanistinėse mokyklose). Lietuva — žmonės,tai susipratę lietuviai, tai mūsų sesės ir broliai. Kai tauta atgaus laisvę (o ta diena kada nors ateis), kas užpildys Lietuvos kaimus ir miestus, jei prieauglis bus išžudytas savo pačių rankomis, o likusių valia palaužta alkoholio nuodų?
Tačiau jei tikime į Šviesą, jei turime vilties, kad kada nors "Nakties nebebus... nes Viešpats Dievas jiems švies..— nelieka vietos pesimizmui, nevilčiai ir kartėliui. .. Filosofas Zelleris yra pasakęs, kad siela — kaip ežeras: kai į jį bėga tyras šaltinių ir upelių vanduo, drumzlinas iš jo išbėga, ir ežeras darosi skaidresnis...
Kiekvienas žmogus — neįkainojama vertybė; kiekvienas esame nepakeičiamas ir amžinas Dievo kūrinys. Ir kiekvienas savaip svarbus — mirtinai svarbus mūsų tautai!
Pasakojama, kad vienas žmogus, matydamas didelę netvarką, sušuko: kodėl kas nors ko nors nedaro?! Ir staiga jis suprato: juk aš pats esu tas "kas nors”...
Kaip tą žvakutę uždegti, kovojant su šiom dviem ar kitom mūsų gyvenimo negerovėm, tai jau kiekvieno individo uždavinys ir pasirinkimas: šeimoj, organizacijoj ar bendruomenėj, mažu ar dideliu darbu —