(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Živilė Jūraitė-Selmienė
— Kas tu, vaikeli, būsi, kai užaugsi? — klausia tėvai šypsodamiesi ketverių metu pipiriuką.
— Aš būsiu gyvulių daktaras, — atsako Dainiukas, — išgydysiu visus sergančius meškiukus, šuniukus ir katytes.
— O tu, Indrele? — atsisuka jie į trejų metų dukrelės pusę, kuri dabinasi, žiūrėdama į veidroduką.
— Aš šoksiu baletą, — pasiryžusiu balsu taria mergytė.
Aišku, kad dar šimtą kartų šie vaikučiai pakeis savo nuomonę, bet vis tiek jau tokiems mažiems prasideda rūpinimasis savo busimąja profesija ar pašaukimu.
Kai kuriems žmonėms šis pasirinkimas būna gana lengvas, nes jau nuo vaikystės pasižymi kokiais nors talentais, ypač meno srityje. Viena žinoma lietuvė skulptorė pasakojo, kad, dar būdama maža, iš molio prilipdydavo visokiausių gyvuliukų, žmogiukų, namelių ir pilių. Jos tėvelis, stebėdamas tuos kūrinius, palinguodavo galva, tardamas:
— Tikrai neabejoju, Dievas mūsų mažytę apdovanojo skulptorės gabumais.
Geriausia mano jaunystės draugė Liucija nuo pat jaunystės pasižymėjo dailės srityje. Atsimenu, kaip ji praleisdavo kiekvieną savo laisvą valandėlę, piešdama arba skaitydama knygas apie garsiųjų dailininkų gyvenimą.
Dažniausiai žymūs rašytojai išauga iš tų vaikų, kurie jau pradžios mokyklos suole pasireiškia rašybos ir skaitymo pamokose, nuo mažens brangindami spausdintą žodi. Bet neužtenka tik turėti prigimtą talentą, reikia lavintis, tobulinti savo prigimtus gabumus per visą gyvenimą, kad jie neimtų atrofuotis.
Deja, ne visiems taip aiškiai nubrėžtas kelias. Dainiukui ir Indrelei kol kas lengva nutarti, kuo jie bus, nes jų ratelis yra dar siauras, mažai jie žino, kokių yra galimybių. Tačiau, kai jie subręs, tapdami šauniais jaunuoliais, jausis, lyg besiruošią Įkelti koją Į labirintą — tiek idėjų jų galvose, tokia galybė svajonių ir fantazijų suksis jų vaizduotėje.
Kai vaikai pasiekia paauglio amžių, dar ne labai įsivaizduoja, ką iš tikrųjų reiškia dirbti vienoje ar kitoje srityje. Kai kurias profesijas, pavyzdžiui, daktaro ar teisėjo, idealizuoja arba susidaro nerealų tos profesijos stereotipą savo sąmonėje. Užtat yra svarbu konkrečiai supažindinti jaunuolius su įvairiom profesijom, kad neatsivertų jiems akys per vėlai, kai jau daug metų bus pašventę nepalankiame kelyje.
Kiek mokytojų man teko sutikti, nemokančių ar nemėgstančių mokytojauti! Reikia turėti mintyje, kad geriau pavėluotai save suprasti ir nukreipti pastangas į derlingesnę dirvą, negu visą amžių būti pusėtinu ir nelaimingu žmogum.
Kai darbas ne prie širdies, tai įklimpsti į stagnaciją arba regresuoji, nes nėra nuotaikos dirbti. Antra vertus, tinkamai išsirinkus užsiėmimą, žmogus tobulinasi. Dėl to, galvojant apie savo ateitį, neužtenka tik norų patenkinti savo tėvus, kurie turėtų laikytis nuošaliau, kai ateina laikas vaikui apsispręsti. Tai rinkis, kam tinki, remdamasis savo intuicija, būdu, pomėgiais ir užsiėmimais. Praktiškumas ne pirmoje vietoje, nes, kas gerai atliekama, netiesioginiu būdu pasidaro naudinga.
Ar kiekvienas žmogus paskirtas tik vienai sričiai? Ne. Yra daug galimybių, kasdien atsiranda naujos sritys, keičiantis gyvenimo reikalavimams. Užtat ir nereikia bijoti keisti vieną karjerą į kitą. Žymus dabartinis psichologas B.P. Skinneris pradžioje studijavo literatūrą, tikėdamasis tapti rašytoju. Jis rašo ir iki šios dienos, tik ne romanus, o psichologijos mokslo veikalus.
Neįmanoma "per daug” arba "netinkamo” mokslo įsigyti. Visuomet galima rasti būdą vienaip ar kitaip panaudoti kalbų mokėjimą, bet kurios srities patyrimą ir išmintį. Kartais žmogaus talentas mokslui, kūrybai arba pasiaukojimas žmonijai atsiskleidžia tik tada, kai jau pasiektas vidutinis ar net vyresnis amžius. Tai ne "iškritimas iš dangaus”, bet visada buvęs, tik neišvystytas potencialas.
O kaip su pašaukimais? Čia vėl reikia gerai save stebėti, nes atsakymą gali duoti tik žmogaus vidujinis nusistatymas. Jeigu ketini eiti į dvasinį luomą, turi trokšti padėti tavo artimui, būti pilnas idealizmo ir pasiaukojimo, turi jaustis, kad tikėjimas užima svarbiausią vietą tavo gyvenime.
Vienas lietuvis kunigas Brazilijoje, prisimindamas savo jaunystės dienas, pasisakė, kad dažnai skaitydavo knygą apie šv. Joną Bosco, kuris tapo jo pavyzdžiu. Jis svajojo pasidaryti kunigu. Jo svajonės išsipildė.
Augdamas gausioje ir vargingoje šeimoje, neturėjo jokio kampučio ramiam mąstymui ir maldai, kol sugalvojo palįsti po stalu, uždengtu ilga staltiese, ir ten melstis!
Šis pavyzdys rodo, kad reikia ramios vietos ir laiko pabūti vienam, kad galėtum susikaupti ir pagalvoti. Deja, mūsų laikais mažai kas vertina kontempliaciją, kurios reikšmė labai didelė, sprendžiant savo ateitį.
Tad, renkantis profesiją ar pašaukimą, reikia kreipti dėmesį į vidaus balsą. Pabūk vienas, pamąstyk — gal surasi atsakymą. O jei ne, tai susipažink kiek tik gali, su tuo, kas tave traukia, pasikalbėk su vyresnio amžiaus žmonėmis, dirbančiais toje srityje, kuri tave domina, prašyk jų patarimo ir vėl grįžk į save patį, paskirk tam tikslui daugiau laiko. Taip elgdamasis, turėtum rasti atsakymą!