DANUTĖ BINDOKIENĖ
"Mainos rūbai margo svieto”, prieš kelis dešimtmečius teigė poetas Maironis. Turbūt jokiais kitais laikais tie "mainai” nebuvo tokie ryškūs ir žaibiškai greiti, kaip dvidešimtam amžiui prie pabaigos slenkant, Keičiasi mados, keičiasi vertybės, keičiasi gyvenimo sąlygos. Ne būtinai tie visi pasikeitimai jau yra tik į gerąją pusę ir ne būtinai viską reikia keisti. Kartais pasikeitimai mus taip apraižo, galvas apsuka, kad sunku susigaudyti: keisti, ar ne. Atrodo, kad moderninimo ar lygybės ieškojimo dėka lietuviškoje išeivijoje vis dažniau kyšteli įdomus reiškinys: savaip perdirbamos moteriškos pavardės, įprastines priesagas pakeičiant galūne -ė.Keitėjos aiškina, kad tuo būdu moterys apgina savo teisę nebūti suskirstomoms į ištekėjusias ir netekėjusias (o ypač tam tikro amžiaus sulaukusias netekėjusias, arba, kaip įprasta sakyti, senmerges). Žinoma, atsiranda ir priešingų nuomonių, ginančių įprastųjų lietuviškųjų moteriškų pavardžių gerąsias savybes, peikiančių bet kokį pavardžių darkymą. Į visus tuos argumentus iš arčiau pasižiūrėjusi, noriu ir aš truputį pakalbėti apie lietuviškas pavardes — vyriškas ir moteriškas — ir jų raidos kelią.
Prieš keletą metų Amerikos visuomenėje buvo įsigalėjęs paprotys išmesti iš apyvartos "Miss” ir "Mrs.”, pažyminčius moters luomą, o vietoje jų vartoti dirbtinę santrumpą "Ms”, kuri yra laikoma neutralia. Tenka pastebėti, kad ši naujovė, naujumui kiek nublukus, nelabai prigijo. Žinoma, anglų kalba moteriškom pavardėm yra nedėkinga, nes jos niekuo nesiskiria nuo vyriškųjų. Pvz., jeigu kalbame apie asmenį, pavarde Jones, tai be priedų nesuprasime, kas čia: vyras, moteris, ar visai jauna mergaitė. Lietuvių kalba tokių problemų neturi. Mūsų pavardės turi aiškiai nusistovėjusias galūnes, pagal kurias galime išskirti ne tik vyrišką ar moterišką asmens lytį, bet net jo amžių ir luomą. Nors dabar įvairaus amžiaus vyrams įprasta vartoti tą pačią pavardės formą, bet senesniais laikais Lietuvoje berniukams ir jauniems, nevedusiems vyrams buvo vartojamas mažybinis tėvo pavardės variantas. Pvz., Jonaitis — tėvas, Jo-naitukas — sūnus. Tai paliudija ir rašyti istoriniai šaltiniai. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios metrikų ir registracijos knygose iš XVII a. dažnai buvo vartojamos mažybinės pavardžių formos jauniems vyrams pažymėti. Štai žmogus, pavarde Gumbis, santuokos akte rašomas Gumbele,o dukters krikšto metrikuose jau yra Gumbis;,Grigalius Smailyssantuokos akte vadinamas Smailėku, o pirmą sūnų krikštijant, metrikuose jau įrašomas Smailiu.Tokių pavyzdžių galime rasti daug. Tik nepriklausomoje Lietuvoje pradžios mokyklose šis paprotys buvo mėginamas išnaikinti, įregistruojant berniuką suaugusio žmogaus pavarde. Tuo būdu net ir penkiametis darželinukas jau tapdavo Jonaičiu. Tačiau liaudyje paprotys pasiliko iki mūsų laikų. Nevedęs arba nepilnametis vyras, gyvenąs su tėvais, nesivadindavo tėvo pavarde, o tik jos mažybiniu variantu.
Lietuviškų pavardžių atsiradimas arba susidarymas nedaug tyrinėtas. Iš tikrųjų pavardės sąvoka yra gana nauja. Pavardės labiau pradėjusios atsirasti ir jų vartojimas prigijęs tik XVIII a. pradžioje. Iš pradžių lietuviai, kaip ir kitos senovinės tautos, tikėjo, kad vaikui duotas asmenvardis gali veikti jo likimą. Varde norėta iškelti ypatybes, branginamas ne tik atskirų žmonių, bet ir visos tautos. Kiekvienam vaikui buvo kuriami vis nauji vardai. Tai buvo daroma ne tik indoeuropiečių tautose, kurių grupei priklauso ir lietuviai, bet ir kitose pasaulio šalyse (palygink Šv. Rašte minimus Žydų tautos asmenvardžius). Yra žinoma, kad dar Vytauto laikais lietuviai tebesivadindavę vienu vardu, o pavardės nebuvo vartojamos. Atsiradus reikalui išskirti du ar daugiau vienavardžių asmenų, būdavo pridedamas tėvo vardas (pvz., Mantvydas, Tautvilo sūnus), žmogaus gyvenamosios vietos pavadinimas (Mantvydas iš Anykščių; Mantvydas Anykštėnas), arba vyresnio, žinomes-nio brolio vardas (Mantvydas, Vaišvilo brolis). Moteriškų pavardžių iš ankstyviau-siųjų šaltinių nėra išlikę, bet manoma, kad jos taip pat, kaip ir vyrai, buvo vienvardės. Reikalui iškilus, buvo pridedamas tėvo vardas netekėjusiai, arba vyro vardas, jeigu moteris ištekėjusi.
Pavardžių darymas ir vartojimas pagausėjo su Lietuvos krikštu. Per krikštą gavus krikščionišką vardą, dažnai buvo paliekamas ir pagoniškasis, vadinant asmenį abiem vardais su žodeliu "kitaip” viduryje. Pvz.: Jonas kitaip Mantvydas. Ilgainiui žodelis "kitaip” iškrito ir liko tik Jonas Mantvydas. Rašant šiuos vardus vieną šalia kito, antrasis tapo vadinamuoju antravardžiu arba pavarde Pats žodis pavardėyra susidaręs iš "po vardo”, arba antrojo vardo sąvokos. Iš pradžių prievardžiai buvo skiriami tik vienam asmeniui, bet ilgainiui jie iš tėvo buvo paveldimi vaikų. Moterų pavardės tuomet nebuvo vartojamos, bet prie asmenvardžio būdavo pridedamas kaimo vardas, iš kurio moteris kilusi.
Lietuvių pavardžių raida ne visuomet buvo natūrali. Dažnai ji buvo keičiama dirbtiniu būdu, vyraujant gudų ir lotynų kanceliarinėms kalboms, o vėliau įsigalėjus lenkų kalbai ypač bažnytinių metrikų ir registracijų knygose. Svetimtaučiai užrašinėtojai iškraipydavo lietuviškus asmenvardžius ir prievardžius, prisegdami jiems slaviškas galūnes arba versdami į savo kalbą.
XVII a. labai svarbus lietuviškų pavardžių tyrinėtojams, nes yra išlikę Šv. Jono bažnyčios Vilniuje santuokų ir krikšto registracijų įrašai (senesnių nesurasta) iš to šimtmečio pradžios. Kai kuriuose XVII a. įrašuose aptinkama ir moteriškų pavardžių, padaromų iš vyriškos pavardės su galūne -ė:Kėdys - Kėdė, Lokys - Lokė ir t.t., o krikštijamoms mergaitėms įrašuose randamos pavardės su priesaga -aiteprie tėvo pavardės šaknies (Šalna - Šalnaitė). Užnemunėje ir dabar kartais vartojamos tokios pavardės, bet dažniausiai jos taikomos senstelėjusioms merginoms, arba, kitaip sakant, senmergėms, bet ne ištekėjusioms moterims. Tačiau įrašuose yra moteriškų pavardžių ir su priesaga -ienė(Gosienė, Spirgelienė, Jonuškienė).
Įprastai mūsų kalbininkai moterų pavardes sudaro iš tėvo pavardės šaknies su priesagomis -aite, -ytė, -utė, -iūtė;tarmėse (ypač Aukštaitijoje) vartojamos -aičia, -yčia, -ūčia (Basukaičia, Garnyčia, Morkūčia). Jeigu moteris ištekėjusi, imama vyro pavardės šaknis su priesagomis -ienė, -uvienė.
Po šio įvadėlio į lietuviškų pavardžių atsiradimą, grįžkime prie naujamadiško moteriškų pavardžių perdirbimo, pagal kurį Kukulevičienę reikėtų vadinti Kukulevi-če, Kojelienę — Kojele, Baukienę — Bauke, Šakienę — Šake, Lauraitienę — Lauraite, Jankutę — Janke, Bukauskaitę — Bukauske ir t.t. Žinoma, dažnai girdime išsireiškimą, kad čia yra laisvės kraštas ir kiekvienas turi teisę savaip tos laisvės siekti. Jeigu moteris, savais argumentais pasiremdama, nori pakeisti savo pavardę, tai kodėl ne? Tačiau norėtųsi pareikšti ir kitokius argumentus:
1) Mes didžiuojamės lietuvių kalbos archaiškumu ir turtingumu, taigi tuo pačiu ir moteriškų pavardžių įvairumu. Lietuvių kalba yra beveik vienintelė pasaulyje, turinti vyriškas ir moteriškas pavardžių galūnes ir pagal tas galūnes skirianti ištekėjusias nuo netekėjusių moterų (tiesa, slavų kalbos turi taip pat vyriškas ir moteriškas pavardžių galūnes, bet neskiria luomo). Didžiuodamiesi tuo faktu, mes ypač kovojame (lituanistinėse mokyklose, spaudoje, visuomeninėje veikloje) su anglų kalbos įtaka, pagal kurią mergaitės ir moterys save vadina vyriškomis pavardėmis, pvz., Butkus vietoje Butkutė.
2) Ne visuomet yra patogu moterį vadinti tik pavarde. Dažnai šnekamojoje kalboje mes kreipiamės: "ponia”, "panele”, ar kaip kitaip. Jeigu moteriškės pavardė baigiasi, jos luomo nenusakančia neutralia -ė, tai nežinome, ar Butkė yra Butkutė, ar Butkienė (Butkuvienė). Čia kaip tik kyla pavojus senstelėjusią ponią pavadinti panele, o tai juk turbūt svarbiausia priežastis, dėl kurios tokios panelės nori savo pavardes paslėpti po nekaltai neutralia -ė.
3) Lietuvių kalba turi nemažai moteriškos giminės žodžių su galūne -ė,kurie daugiau ar mažiau vartojami, norint moterį pažeminti ar iškeikti. Pvz.: suodė, netikėlė, paleistuvė, neišmanėlė, kvailė, pajuodėlė, suskretėlė ir t.t. Kai kurios pavardės, atmetus įprastinę priesagą ir pridėjus tik -ė, skamba, kaip įžeidžiantis žodis, vaikų žaidime pasityčiojančiai iškraipytas. Jeigu netikite, kiekviena, šias eilutes skaitanti, tegul pamėgina savo ir savo pažįstamų pavardes suprastinti, pridedant tik galūnę -ė.. .
4) Ilgus amžius svetimtaučiai raštininkai, kronikininkai ir bažnytinių įrašų knygų vedėjai lietuviškas pavardes ir vardus perdirbinėjo, iškraipinėjo ir kitaip darkė. Lenkinimas per bajorus, per bažnyčias, rusinimas carų laikais, vokiečių okupacijų įtaka ir svetimtaučių kolonistų bangos Lietuvoje paliko savo žymes lietuviškose pavardėse. Turime privisusių svetimų priesagų: -avičius, -evičius, -ovskis, -evskis, -anskis ir t.t. Jeigu jau einame prie pavardžių reformų, ar nereikėtų pirma jas vėl sulietuvinti, nuvalyti nuo visokių "bajoriškų” svetimybių, o tik paskui rūpintis suprastinimu. Argi lietuviškumo teisės nėra tiek pat svarbios, kaip moterų teisės?
5) Pagaliau, ką reikėtų daryti su moteriškomis pavardėmis, kurioms pridėjus tik raidę -ėvietoje atitinkamos priesagos, pasikeičia vyriška pavardė visai net negiminingu žodžiu, arba su tomis, kurių neįmanoma suprastinti? Pvz.: vyriška pavardė yra Jonaitis, duktė būtų Jonaitytė, žmona — Jonaitienė. Suprastinus gaunama Jonaitė. Kaip atskirti, ar čia Jonaičio žmona, ar Jono duktė, nes priesaga -aitereiškia dukterį, taip, kaip -aitis— sūnų.
Iš tikrųjų net keista, kad moterų teisių sąjūdžio vardu iškyla problemos, visai nesurištos su tomis teisėmis. Nejučiomis prisimena labai uolių Amerikos moterų teisių šalininkių aršios kovos už tai, kad moterims būtų leista naudotis... vyrų prausyklomis. Jeigu moteris nenori pakeisti savo pavardės ištekėdama, ji gali pagal įstatymus pasilikti senąją. Yra atvejų, kai vyras priima moters pavardę, sukuriant šeimą. Nors tai buvo praktikuojama daugelyje kultūrų senovėje, esant moteriškos teisės santvarkai, šiandien toks žingsnis atrodo labai modernus ir drąsus. Tačiau dabartiniais laikais žmonės tiki, kad vardas ar pavardė nenulemia jo turėtojo likimo ar charakterio (kaip buvo tikima senovėje), bet, atvirkščiai, žmogus išaukština arba nužemina turimą pavardę (ar vardą).
Tik savo verte abejojanti moteris jaudinsis dėl pavardės priesagos ar galūnės. Nejaugi moterų teisių sąjūdis per visus tuos veiklos metus nė kiek nepakėlė moters savigarbos jausmo, kad ji vis tiek gręžiasi į viduramžių prietarus, bijodama stovėti ant savo kojų, nesiremdama į vyro petį? Ar dėl "senmergės” epiteto baimės mes turime aukoti lietuviškos pavardės tradicijas? Juk moterys šiandien baigia aukštuosius mokslus, užima atsakingas tarnybas, kodėl jos turi rūpintis, kad pavardė išduos vienokį ar kitokį jų luomą? Visa tai primena vargšo Don Kichoto kovas su vėjo malūnais. Argi mūsų moterys, kovodamos dėl savo teisių, neranda jokio rimtesnio atramos taško, kaip tik keisti gražias, tradicines ir turtingas lietuviškas pavardes?
ŠALTINIAI:
Lietuvių Enciklopedija, I tomas, A. Salys, “Asmenvardžiai. Lietuvių Enciklopedija, XV tomas, P. Jonikas, “Asmenvardžiai ir vietovardžiai”. Lietuvių antroponimai, Z. Zinkevičius, 1977 m., Mokslas, Vilnius.
■ JAV-se staigiai paslaptingai kasmet miršta apie 6500 kūdikių. Tyrimai parodė, kad viena svarbiųjų priežasčių yra motinų rūkymas.