ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Kitados tikėta žyniais ir žvaigždžių aiškintojais. Todėl galvota: “Viskas yra lemtis; tu privalai, nes daryti turi! ” Tada vėl nepasitikėta visai žyniais ir žvaigždžių aiškintojais. Todėl galvota: “Viskas yra laisvė; tu pajėgi, nes daryti nori!”
O, mano broliai! Apie žvaigždes ir ateitį iki šiol spėliota, bet ne žinota.
Friedrich Nietzsche
“Also sprach Zarathustra”
Dažnai, kai žmogus patenka į sunkesnę padėtį, jis bematant gūžteli pečiais, nuleidžia rankas ir nukreipia akis į dangų — neva į Dievą. Ir ne būtinai, kai tos bėdos ir nelaimės užklumpa jį patį. Jomis gali būti ir kaimyno bėdos ar aplamai pasaulio vargai. Tai regėdamas, žmogus pasimeta, nežinodamas, kodėl visa tai įvyko. Jam ir gaila, ir baisu. Bet ką tada jis daro? Jis ir vėl kelia akis į dangų. Nors dažnai ir nedrįsta sau to ištarti, bet tylomis šnabžda: "Matai, Viešpatie, tai Tavo valia! Juk Tu viską numatai ir nustatai iš anksto”. Atseit jis lyg nori pasakyti: "Matai, Viešpatie, tai Tavo kaltė!”
Ar skaitytojui neatrodo, kad tas nuolatinis beldimas į Viešpaties duris, tas nuolatinis dejavimas, nuolatinis Jo kaltinimas piktomis užmačiomis neturėtų ilgainiui Dievui įkyrėti? Jei Dievas nebūtų toks mandagus ir viską suprantantis, gal tokiam žmogui pasakytų: "Juk aš tau suteikiau laisvę, tai ko vis krenti į rezignaciją, į pasyvumą, į pesimizmą bei apatiją?”
Aha, bet kokia čia laisvė! Kokia čia laisvė, jei žmogus yra kankinamas visokiausių ligų, jeigu jis turi vargti laukuose, pilti prakaitą fabrikuose, išsėdėti vienoj vietoj aštuonias valandas įstaigose? Kokia čia laisvė, jei audros ir potvyniai per dvi valandas sugriauna tai, ką jis statė visą gyvenimą, jei trūksta duonos pasaulyje? Kokia čia laisvė, jeigu jį kankina kiti, kartais jo paties šeimos nariai, jei Dievas neatsiliepia į jo maldas, jeigu nuo pat gimimo dienos artėja mirtis? Kokia čia laisvė, jei Dievas viską iš anksto yra nustatęs? Ką gi galima pakeisti?
Taip galvojant, tikrai kyla klausimas, kas lieka žmogui daryti. Jeigu jau viskas iš anksto Dievo nustatyta ir numatyta, ką gali žmogus nuveikti? Kokia jam būtų prasmė veikti? Jeigu visas žmogaus gyvenimas klostosi pagal kažkokį mechanišką Dievo planą, iš tikrųjų neįmanoma laisvai veikti.
Antra vertus, jeigu taip būtų, mano nuomone, tokios egzistencijos nebūtų galima vadinti gyvenimu.Juk šis žodis turi bendrą šaknį su žodžiais gyvasir gyventi. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip aptaria žodį gyvas: nubudęs, atsikėlęs, judrus, vikrus, energingas, aktualus, reikalingas, naudingasir t.t. O žodį gyventi: laikytis, verstis, patirti, pergyventi. . .Visi čia paminėti žodžiai kalba apie veiklą.
Tad galima pasidaryti išvadą, kad žmogus, kuris supranta egzistenciją kaip kokio nors ratuko ar to ratuko dantuko būtį mechaniškame visatos laikrodyje, nėra "gyvas”. Jis nėra gyvas, jei atmeta spontaniškumą, jei neranda jokio "gyvenimo” savo gyvenime, jei nepajėgia veikti pats, o sako, kad "taip nustatyta”. Ir kadangi jis nėra "gyvas”, tai jis nėra nei "reikalingas”, nei "naudingas”. Jeigu jis mato save tik kaip ratuko dantuką mechaniškame visatos laikrodyje, tegu jis žino, kad tas laikrodis neina tiksliai ar yra seniai surūdijęs.
Bet jei, trokšdamas gyventi, žmogus susipranta, kad jis ne tik gali, bet ir turi veikti: gimti, gimdyti, judėti, statyti, kurti, mąstyti, mirti (nes mirimas yra viso gyvenimo procesas, t.y. veikimas), tada jis suvokia, kad viso to veikimo sąlyga yra jam Dievo suteikta asmeniška laisvė.
Būtų pravartu dar truputį pamąstyti apie šią laisvės sąvoką, nes iš tikrųjų, kaip esame minėje, gyvenime yra visokių padėčių, pareigų ir vargelių, kurių žmogus negali išvengti, negali pakeisti. Tie dalykai sudaro didesnę mūsų gyvenimo dalį. Gal vertėtų suprasti laisvę esant kitokios prigimties, negu kaip paprastai įsivaizduojame. Dažniausiai laisvė suprantama kaip laisvė nuo įsipareigojimų. Laisvas yra tas žmogus, kuris neprisirišęs, kuris "gali daryti ką tik nori”, nes niekas jo neįpareigoja. Antra populiari laisvės sąvoka (jau rimtesnė) yra žmogaus pajėgumas apsispręsti (selfdetermination). Atseit žmogus turi laisvę kurti savo gyvenimą pagal savo norus. Pasvarsčius pirmąją laisvės sąvoką, akivaizdu, kad laisvę nereikia suprasti kaip laisvę nuo įsipareigojimų, nuo vargų ir keblių padėčių. Panagrinėjus antrąją laisvės sąvoką, aišku, kad laisvė nėra vien savo sugebėjimu išgyventi gyvenimą kaip žmogus pageidautų (nes yra daug nelauktų įvykių gyvenime, kurie yra neišvengiami), bet daugiau tuo, kaip žmogus reaguoja į situacijas ir nesėkmes, kaip jis moka tai sutikti, kaip jis moka priimti visa, su kuo jis susiduria gyvenime: laimę ar vargus.
Žinoma, yra galima kalbėti apie likimą. Netikrumas visada mūsų akiratyje. Laisvės problema iškyla, kaip minėjome, kai žiūrime, ką žmogus su savo likimu daro, kaip jis atsiliepia į likimą. Ar žmogus traukiasi atgal nuo savo likimo, ar žengia drąsiai pirmyn jo pasitikti? Ar jis rezignuoja ir meta kaltę Dievui, nieko neveikdamas, ar bando įžvelgti tame likime misiją, kuriai jis pašauktas, duoti savo įnašą pasauliui, tiems, su kuriais jis bendrauja, su kuriais gyvena. Martynas Buberis sako, kad tik tas žmogus yra laisvas, kuris išeina pasitikti savo likimo, vadinas, jį prisiima ("Ich und Du”, Heidelberg, 1979, p. 65). Jis toliau aiškina, kad likimas nėra žmogui siena, bet jo papildymas (Es ist nicht seine Grenze, es ist seine Ergaenzung). Nėra laisvas tas žmogus, kuris tvirtina, kad jo gyvenimas yra toks, nes tokia yra jo dalia, bet tas, kuris savo likime aptinka savo saviraišką, savo laisvę. Buberis tęsia toliau: "Taip nėra, kad žmogus priklausytų aklai nuo likimo, nėra, kad likimas jį vedžiotų. Jis yra likimui reikalingas, likimas jo savotiškai laukia, laukia jo atsišaukiant” (ten pat, p. 72). "Likimas ir laisvė yra vienas su antru susižadėję, jų neišskirsi” (ten pat, p. 65).
Pavyzdys, kurį minėjome šio straipsnio pradžioje, tai yra žmogus, kuris kelia žvilgsnį į dangų ir sako "Tai Tavo valia, Viešpatie, tai Tu taip nusprendei, taip sutvarkei, ko man kištis, ar man, vargšui, ką pakeisti, ką nuveikti”, vaizduoja nusiteikimą, kuris yra pesimistiškas ir pilnas rezignacijos, kitaip sakant, nevilties, nes tai nusigręžimas nuo vienintelio dalyko šiame pasaulyje, kuris tikrai jam priklauso — gyvenimo. Dievas davė jam gyvenimą, bet jis, toli gražu nesidžiaugdamas savo dovana, kreipiasi atgal į davėją, kažkuo nepatenkintas, kažkuo bodėdamasis. Toks nusiteikimas yra tuo pat metu ir gana apgaulingas. Taip kreipdamasis į Dievą, žmogus įsivaizduoja esąs pamaldus, jaučiasi, kad elgiasi teisingai. Savaime aišku, kad visas žmogaus gyvenimas turėtų būti nukreiptas į Dievą, bet tą gyvenimą žmogus privalo išgyventi judriai, energingai, o ne pamaldžiai dejuodamas.
Dievas suteikia žmogui ne vien gyvenimą, bet ir pasaulį. Tedaro jis su juo ką nors, tenuveikia ką nors tame pasaulyje, nežiūrint, kokia bebūtų jo padėtis ar jo likimas. Toks yra tikrasis tarnavimas Dievui, tokia yra tikroji malda ir tikroji ištikimybė. M. Buberis rašo: "Žmogus susitinka su Dievu ne tuomet, kada jis su Dievu 'užsiima’, bet tada, kai jis įprasmina savo būtį pasaulyje”. Tegul jis drąsiai patvirtina savo egzistenciją sunkumuose, skriaudžiamas ir net neteisingai engiamas.
Viduramžių teologas Duns Scotus kalba apie "negati affirmatio” — neigimo teigimą. Čia glūdi laisvės paslaptis — išmokti įžvelgti gyvenimo neigiamybėse teigiamybę. Kai pasaulis sako žmogui "ne”, jis išmoksta net ir tame "ne” kaip nors susirasti "taip”, neužmiršti ir neužkasti to "ne”, bet priimti jį kaip vieną gyvenimo tikrovės dalelę. Pagaliau argi tarti "taip”, kai laukia didelis "ne”, nėra kryžiaus paslaptis?