Jonas Gutauskas
|
DIENOS LAIDOTUVĖS
Jau greit pavydžios nakties lūpos
Auksinį saulės žiburį užpus.
Girdžiu dienos laidotuvių varpus,
O mėnuo prie jos karsto klūpo.
Ko drebate aukštai, žvaigždelės,
Tamsos banga ten jūsų neužlies,
Tik sutemos — tai mano kelias
Ligi pat galo žemiškos buities.
TOLIMOS VIEŠNIOS
Ateina kartais
Aplankyt
Vargingos
Piemenėlio dienos,
Nebodamos
Sužeistų
Ražienomis kojų.
Ir prašo nuoširdžiai:
“Sugrįžkime drauge
Į buvusį
Vaikystės rojų
|
ANGELŲ SPARNAI
Kai kryžius tave slegia,
Kažkas į dangų kelia.
Brolau, tai angelai,
Tai jų balti sparnai.
RASOS KRIKŠTAS
Kaimynų piemenėliai
Ir aš mažiausiasis Jonis
Ne kartą gavome krikštą
Per modum immersionis.
Vos įgeni i mišką
Tarp nuokanos medelių,
Pasineri maudyklėn
Šaltos rasos lašelių.
|
BITELĖ
Pavargusi,
Nusilpusi bitelė
Tą rytą nešė
Į avilį-namelį
Jau paskutinį
Medaus lašelį.
O neliūdėk,
Darbšti bitele,
Jeigu ir mirsi,
Tai tikrai rasi
Į savo dangų kelią.
MIRĘ PAŽADAI
Tu atėjai, dalele,
Su glėbiu pažadų.
Kiek mirė jų kelyje,
Težinom vienu du.
