Vytautas Kasniūnas
Nakties tyluma lauke, kambaryje, širdyje. Vienuolės Janinos pasakojimai atskleidė tiek daug kito, nepatirto, nežinomo pasaulio vaizdų, išgyvenimų. Retkarčiais praslenka gatve žybtelėjusios automobilių šviesos. Pro kitą didelį langą į kiemo pusę matau mėnulio pilnatį, žvaigždėtą dangų. Mane apgaubia dieviška ramybė, užmerkiu akis, lyg norėdamas paslėpti išgyventas džiaugsmingas ir laimingas valandas. Įslenku mintimis į tamsius vienuolyno koridorius, kur šaltuose kambariuose skamba rožančiaus žodžiai, skleidžiantys vidinę šilimą.. . Kad taip galėčiau išgyventi nors keletą laimingų minučių, kaip, Janinos pasakojimu, išgyveno Teresėlė... Sekundės vijosi tylos minutes...
Krūptelėjau, sukukavus laikrodžio gegutei kukū, kukū... Tik dabar išgirdau švytuoklės tik tak, tik tak taksėjimus. Toks pat didelis laikrodis su dviem sunkiais svambalais, kaip tėvų namuose. .. Nemačiau, kaip, virtuvėje suplovus indus, į kambarį įėjo buvusi vienuolė Janina. Ji sėdėjo minkštasuolyje, susiėmusi rankomis galvą. "Pavargo, — pagalvojau, — tegu snūsteli minutę, tegu...”
Rodos, staiga sugirgždėjo storos vienuolyno kambario durys, ir aš išgirdau duslų balsą:
— Kardinolas Mercier pataria dienos laikotarpiu penkias minutes giliai, labai giliai susikaupti, užmerkti akis, kad nematytum aplinkos ir iš jos išsijungtum. Reikia išjungti visus kitus jutimus, kad negirdėtum, negalvotum, kad atsiduotum Šventajai Dvasiai ir su ja kalbėtum, prašytum šviesos, tiesos, palaimos...
Tylu... tylu... Juda laikrodžio švytuoklė, bet jos takšėjimų negirdžiu. Užsimerkiu. .. bandau išgyventi Janinos patarimą. ..
— Aš įstojau į vienuolyną, kur vadovavo iš Vokietijos atvažiavusios vienuolės, — pradėjo pasakoti Janina. — Jos prižiūrėjo privačios gimnazijos bendrabutį. Jos mokėjo ir prancūziškai. Brolis kunigas patarė jas pasirinkti, nes ten galėsiu geriau išmokti vokiečių ir prancūzų kalbas, kas man ateityje bus reikalinga, nes svajoju įsijungti į misijų darbą. Be to, vyresnioji mokėjo ispaniškai ir pažadėjo man padėti mokytis ir ispanų kalbos. Vienuolės buvo misijonierės.
— Apie tas vienuoles daug girdėjau, nes viena mano tolima giminaitė gyveno jų tvarkomame bendrabutyje, — įsiterpiau į jos pasakojimą.
— Lietuvoje ilgai negyvenau, nes, broliui padedant, išvykau į Vokietiją, paskiau į Belgiją, o iš ten į Italiją. Netrukus prasidėjo karas, Lietuvą okupavo komunistai. Aš baigiau gailestingųjų seserų mokyklą. Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, sužinojau, kad mano tėvus, jų brolius ir seseris išvežė į Sibirą. Aš turėjau vykti į tėviškę tvarkyti ūkio reikalų ir globoti mažamečių giminaičių. Kol gavau visus reikalingus leidimus, gana ilgai užtruko.
— Tai tada atsisveikinai su vienuolynu? Ar nebuvo sunku apsispręsti?
— Labai sunku buvo apsispręsti, labai sunku... Bet aš buvau labai reikalinga tėviškei, saviesiems. Tėvų ūkis buvo didelis, pavyzdingas. O labiausiai aš buvau reikalinga dėdžių ir tetų mažamečiams vaikams, kurie trėmimo metu stovyklavo Palangoje, kai tėvus išvežė į Sibirą. Niekados nemaniau, kad aš kada nors būsiu "buvusi vienuolė”, niekados. Aš padėjau į spintą vienuolės drabužius, bet įžadai liko gyvi širdyje.
— Nepagalvojai apie Andrių? Ar tu. ..
— Mielasis! — ji pertraukė mano klausimą, neleidusi baigti sakinio. Ji atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį. Mačiau, kaip jos kaktoje susiraizgė raukšlelė. Ji susiėmė rankomis galvą ir sako: — Tu persiėmei amerikiečių žurnalistų dvasia ir klausimus kerti iš peties, kaip jankis...
— Susitikimo pradžioje aš tau sakiau, kad būsiu lyg tardytojas, lyg tavo nuodėmklausys. ..
— Nuodėmklausiai įsigyvena į nuodėmių išpažinėją, jie klausimais išryškina tave, išgauna atsakymų pilnumą. Kai aš tau pasakojau apie šv. Teresėlę, apie rastus pinigus, kurie rišosi su mano malda, su lauktomis "numestomis rožėmis iš dangaus”, tai tu, lyg mane pajuokdamas, pasakei: "Išmokyk ir mane melstis, o rastus pinigus pasidalinsim”.
— Atsiprašau, Janina, jei aš tave užgavau, bet toks jau mano įpratimas pasikalbėjimuose, sakyčiau, dešimtmečiais įsigyvenęs. Tikėdamas pasakojamais žodžiais, tą tikėjimą noriu patvirtinti klausimais, lyg netikėčiau, ką girdžiu, dar kito spalvingesnio paaiškinimo laukdamas. Kai tu pasakojai apie šv. Teresėlę, aš tada prisiminiau, ką kartą rašė Jonas Mekas apie tą šventąją, kai jis, Niujorke laiptais lipdamas į vieną bažnyčią, staiga prieš akis pamatė gražų rožės žiedą, kurio anksčiau nematė. Apsidairęs jis pamatė ant laiptų sėdintį senuką elgetą, daugiau nieko. Paėmęs rožės žiedą, jis pagalvojo apie Teresėlės pasakymą, kad ji iš dangaus bers "rožes”, pasiųsianti žemei "rožių lietų”. Teresėlės pasakymas apie rožes simbolizuoja dangiškas malones. Sulyginęs tada tuos du pasakojimus, norėjau dar daugiau iš tavęs išgirsti.
— Juokdary, tu neturi atsiprašinėti, nes manęs neužgavai. Aš esu žemaitiškai atvira, tad nesislepiu už žodžių, o tu aukštaitiškai nekantrus, skubus, žurnalistiškai knislus, mėgstantis viską labai giliai tyrinėti. Kai tu staiga pertraukei mano pasakojimą ir priminei Andrių, supratau, kad nori pasiknaisioti po mano meilės jausmus. Pagalvojai, kad tas sugrįžimas gal surištas su Andrium. Pasiskubinai — prisipažink!
— Atrodo, kad abudu pasiskubinom, ir džiaugiuosi, kad išsiaiškinom. Ar ne?
— Aš tau buvau sakiusi, kad jaunystėje Andrių labai mylėjau, jis buvo mano pirmoji ir paskutinioji meilė. Bet, priimdama vienuolės įžadus, išsižadėdama daug žemiškų dalykų, išsižadėjau ir žemiškomis gėrybėmis jungiamos meilės. Liko tik draugiška, dvasinė artimo meilė. Aš prisimindavau jį tik maldose, kartais kovodama su praeities prisiminimų mintimis. Mano paaukota sužadėtiniui Kristui meilė buvo graži, kilni, maloni ir stipri. Būdama jo sužieduotinė, aš buvau labai laiminga, nepaprastai laiminga. Su Teresėle galiu džiaugsmingai pasakyti: "Aš nesigailiu, atsidavusi Kristaus meilei”. Aš įstojau į vienuolyną, Dievui nurodžius, Jam paruošus manąjį gyvenimo kelią, tad Jo meilėje norėjau pasilikti.
— Ar tu su Andrium susitikai Lietuvoje? — suabejojęs paklausiau. — Ar galiu tave paklausti? — pasakiau jau drąsiau.
— Vis mėgini krėsti juokus, — ji garsiai nusijuokė. — Aš sužinojau, kad jis tarnauja mūsų savisaugos dalinių kariuomenėje, nes buvo mobilizuotas kaip atsargos karininkas. Tada pradėjau jo ieškoti, nes man buvo reikalingi drąsūs vyrai, geriausia su karių uniformomis, kurie galėtų nugabenti maistą į Vokietiją ten gyvenančioms ir beveik badaujančioms vienuolėms. Aš jau buvau padariusi kelias tokias išvykas. Pagaliau sužinojau, kad Andrius fronte buvo lengvai sužeistas ir guli vienoje Vilniaus ligoninėje. Aš jį ten aplankiau. Mano reikaluose jis daug padėjo. Turėdamas ryšius su pogrindšiu, surado vyrus, kurie nugabendavo į Vokietiją maisto, o iš vienuolių atveždavo įvairių pogrindžio spaudai reikalingų dalykų, vaistų. Užbėgdama už akių tavo smalsumui ir kaip iešmas smailiam klausimui, pasakysiu, kad nuo pirmo susitikimo ir vėliau aš iš jo girdėjau meilės prisipažinimo tiradas. Prisipažino klydęs, gailėjosi už padarytas klaidas, prašė atleidimo, ir žodžiai skendo maldavimuose.
— Na, ir?.. — vos, vos iššvokščiau.
— Na, ir. .. be klaustukų, — mirktelėjusi akim atsakė. — Aš prašiau jį, jei nenori nutraukti draugystės, su manim turi elgtis, kaip su vienuole. Taip ir baigėsi mudviejų draugystė Lietuvoje.
— O kur baigėsi tavo paskutinis dramos veiksmas?
— Dar buvo trys veiksmo paveikslai. Bėgdama nuo komunistų į vakarus, aš jį susitikau Rytprūsiuose. Išvažiavau iš tėviškės dviejų arklių vežimu, pilnu ūkiškų gėrybių. Iš kelių kaimų gyventojų sudarėme ilgą gurguolę. Vienoje vietoje pakelėje sustojus, patyrėme, kad netoli lietuvių savisaugos dalinys kasa apkasus. Mūsų tarpe esančios kelios šeimos ieškojo savo mobilizuotų vaikų, giminaičių. Radome karininką Andrių. Rusai artėjo, ir Andrius su vienu savo draugu nutarė pabėgti iš kariuomenės. Mes jam parūpinome civilinius drabužius, o su mumis važiavęs valsčiaus viršaitis — reikalingus dokumentus. Po poros dienų mūsų gurguolę, kurią lydėjo keli išsklaidyto vokiečių dalinio kariai, užpuolė rusų lėktuvai. Vieną vokietį užmušė, kelis mūsiškius, o labiausiai Andrių, sužeidė. Aš, būdama gailestingoji sesuo, puoliau padėti sužeistiesiems. Netrukus mus pasivijo vokiečių dalinys. Andrių nugabenome į netoliese buvusius ūkininko namus. Radome dukrą ir motiną. Jos mielai priėmė Andrių, pažadėdamos globą. Dar mielesnės pasidarė, kai davėme gėrybių ir pinigų, kurių mūsų gurguolės ūkininkai turėjo kaip šieno. Mums susitvarkius, atėjo vokiečių karys, manęs ieškodamas. Kažkas jiems išplepėjo, kad esu gailestingoji sesuo. Jie prašė mano pagalbos sužeistiems kariams. Taip pat prašė, kad aš juos palydėčiau į netoliese miestelyje esančią ligoninę. Man besikalbant su kariais, susidūrė akys su Andriaus žvilgsniu.
— Andriau, aš tuoj sugrįšiu pas tave, — pasakiau jam, lyg paryškindama to žvilgsnio reikšmę.
— Tu nesugrįši, Janina, nesugrįši, — atsakė jis labai liūdnu balsu.
— Aš myliu tave, myliu gilia vienuoliška meile, — pasakiau, pribėgusi prie jo ir priglaudusi žandą. — Vienuoliška, — ištęsdama raides, pakartojau.
— Aš amžinai mylėsiu tave, — jis pa- mojavo ranka. — Aš tau prižadu savo vienuolišką tyrą meilę. . .
— Aš išbėgau iš namų, paskendusi ašarose. Kai nuvažiavome į miestelio ligoninę, ją tuo laiku kėlė į kitą didesnį miestą. Privertė ir mane su jais važiuoti. Jokie išsisukinėjimai negelbėjo. "Krieg” — ir viskas! Nebūtų gelbėjęs ir mano sugalvotas melas, kad aš ištekėjusi, palikusi vyrą, vaikus. Iš atvirų žemaičių jie viską sužinojo apie mane. Tai toks galas paskutinio veiksmo, pirmo paveikslo. Vėl pabrėžiu tau, kad pasakyti mano žodžiai apie meilę buvo vienuoliški.
— Bet ir jis gražiai su tavimi atsisveikino, pasakydamas, kad tave mylės "vienuoliškai tyra meile”. Tai prasmingas draugiškumo apvainikavimas, tai gražiausi meilės himno žodžiai, skambą vyro lūpose.
Janina staiga mostelėjo rankomis, lyg su savimi kalbėdama, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Jos lengvi, grakštūs žingsniai sulinko, lyg nešant ant pečių sunkų kryžių. Mėginant ištarti žodį, drebėjo lūpos. "Ką aš dabar negerai pasakiau?” — pagalvojau.
— Ak jūs, vyrai, vyrai! — ji priėjusi padėjo rankas ant mano pečių. — Jūs meilės himno kūrėjai... Tiek to! Grįšiu prie dramos paskutinio veiksmo antro paveikslo. Vokiečių kariai mane vežėsi tolyn į vakarus, nes jų sužeistiems kariams trūko gydytojų, gailestingų seserų. "Krieg! Dienst! Krieg! Dienst!” — šaukė man visais balsais. Taip aš atsidūriau Drezdene. Man labai rūpėjo Andriaus sveikata, nes jį palikau sunkiai sužeistą. Bijojau, kad jis nepatektų į komunistų rankas. Drezdene turėjau daug bėdos, kol išsivilkau iš "Krankenhaus Schwesters” uniformos. Laimei, susitikau kunigą Povilaitį, kuris atliko religinius patarnavimus ten esančiam lietuvių karių daliniui, suformuotam iš karo lauke išblaškytų karių. Kai kartą lankiau tą karių dalinį, sutikau mane pažinusių vyrų. Jie mane prisiminė, kai Rytprūsiuose lankiau Andrių. Išsikalbėjusi sužinojau apie Andrių. Vienoje geležinkelio stotyje, traukiantis į vakarus, jie buvo susitikę su Andrium, kuris buvo vokiečių tarpe. Akių mirksniais jie suprato, kad Andrius nenorėjo su jais susitikti ir pasikalbėti. Matyt, bijojo, kad kas nors jo neišduotų kaip buvusio karininko. Jo galva ir veidas buvo apraišiota tvarsčiais. Džiaugiaus, kad jis sveikas, gyvas ir pabėgo nuo raudonųjų. Iš Drezdeno išvykau į Miuncheną ieškoti savųjų vienuolių. Man išvykus, kitą dieną subombardavo Drezdeną, sunaikino miestą, užmušė ir sužeidė daug žmonių.
— Į Drezdeną važiavo daug lietuvių, — įsiterpiau, — nes sklido kalbos, kad jo nebombarduos, nes jis esąs angliško stiliaus ir prieš karą čia gyveno daug anglų, turėjo savo nuosavybes. Laimė, kad prieš bombardavimą, lyg nujausdami, daug lietuvių išvyko iš miesto. Jie netikėjo tiems gandams.
— Karui pasibaigus, po ilgesnio laiko Andrių susitikau Miuncheno universitete. Šios dalies pasakojimas turėtų būti labai ilgas, dramatiškas ir tragiškas. Reikėtų ilgų valandų papasakoti, reikėtų daug fizinių ir dvasinių jėgų. Sutiktas Andrius buvo kitoks, negu aš jį anksčiau pažinojau. Atrodė paliegęs, nesveikas, nekalbus. Įtariau, kad įsimylėjęs, ir tuo nuoširdžiai džiaugiausi. Prapuolė jo žvalumas, labai daug rūkė ir, kai vėliau sužinojau, maistą keitė į tabaką. Pagaliau susivijo į kamuolį ir paslaptingi siūlai. Andrius, kurį palikau vokiečių šeimoje, susilaukė su jų dukra vaiko. Karas juos išskyrė. Jo žmona Erika tikino mane, kad jis tada nuo jos pabėgo. Ji atsivijo jį ir susirado Miunchene. Ilgoje įvykių raidoje aš juos suvedžiau į porą. Erika manė, kad aš priverčiau Andrių vesti. Andriui studijuojant, visiškai sukriko sveikata. Jis sirgo džiova, nes, bėgdamas į vakarus, besislėpdamas nuo raudonųjų, ilgą laiką išgulėjo upelyje. Persišaldė ir susirgo plaučiais. Aš sudariau sąlygas jam išvykti į Šveicariją, kai jam išoperavo daugiau negu pusę plaučių. Kitaip, jis būtų miręs. Jam pasveikus, aš, atidėjusi tolimesniam laikui įvykdyti svajojamą misijonierės darbą, išvykau į JAV pasiruošti misijoms į Pietų Ameriką.
Po ilgesnio laiko atsivijo mane Erikos laiškai, kad padėčiau jiems atvykti į JAV. Padėjau. Pirmiausia atvyko Erika su vaiku. Kai ji įsikūrė, atvyko ir Andrius, kuris, būdamas geras architektas, greitai gavo darbą. Aš išvažiavau į Meksiką. Vėl SOS! Erika, kuri labai smarkiai rūkė, susirgo plaučių vėžiu. Andrius su sūnumi turėjo automobilio avariją. Tėvas neteko rankos, o sūnus liko amžinas invalidas. Atvykusi padėti Erikai, jai mirus, taip ir pasilikau žmona be vyro, nes atlieku daugelį žmonos pareigų šeimoje (išskiriant intymų gyvenimą); esu motina, bet ne savo vaiko, nes rūpinuosi kaip motina Andriaus sūnumi; esu vienuolė, bet be vienuolyno. Taip ir prigijo žodis "buvusi”, nors esu "savo įkurto” vienuolyno vienuolė.
— Kodėl pasilikai globoti Andrių ir jo sūnų? Ar tai draugystės sentimentas?
— Ir taip, ir ne! Nežinau, ar vien dėl sentimento būčiau pasilikusi su jais. Šimtai klaustukų, šimtai "jei”, "gal”. O dabar nulėmė Erikos prašymas, maldavimas, ašaros, jos pasakyti šie paskutiniai prieš mirtį žodžiai: "Aš labai mylėjau Andrių ir savo sūnų. Aš ramiai mirsiu, jei tu pažadėsi man, kad juos globosi. Tai darydama, atliksi gražiausią vienuolišką darbą. Be tavęs jie pražus. Tavęs klausydama, aš tapau katalike, tavęs klausydamas, Andrius mane vedė, dabar tu paklausyk manęs. Peržegnok mane. .Darydama kryžiaus ženklą, aš prižadėjau jos prašymą išpildyti. Tai dabar ir pildau. ..
— Kaip dabar suprasti tavo pasakymą: "Jis apvylė mano vienuolišką meilę”?
— Kai su Andrium atsisveikinome Rytprūsiuose, jis pasakė man: "Aš tau pažadu savo vienuoliškai tyrą meilę”. Aš tai ir supratau, kaip gražią, draugišką meilę. O kas paskui po tais žodžiais pasislėpė?.. Erika, kuri tarp kitko buvo labai graži, pasakojo, kad Andrius labai greitai prisipažino ją nepaprastai mylįs. Tai priėmiau kaip natūralų dalyką. Bet kai aš jį sutikau Miunchene, jis man apie Eriką nieko nesakė. O juk turėjo savo draugei būti atviras. Kai aš sužinojau visas jo paskutinių metų gyvenimo paslaptis, jis vėl buvo neatviras, ieškąs ¡vairiausių išsisukinėjimų. Aiškinosi, jog tada buvęs girtas, apsvaigęs, o ji... Neiškentusi aš jam tada pasakiau: "Nusiplovei rankas, kaip Pilotas, ir sudie, mergaite, o rytoj kita. ..”
— Ir po visa to?
— Po visa to Tėve mūsų malda... "ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." Taškas!
— Už tai tau Teresėlė iš dangaus atsiuntė rožių lietų. . .
— Tos rožės — mano gyvenimo paguoda.
Tyla... Juntu, kaip smilkiniuose tvaksi širdies ritmas, girdžiu Janinos duslų kvėpavimą. ..
— Einam pasitikti rytmečio žvaigždžių, — sako ji, — vis tiek miegoti negalėsiu.
— Einam pasveikinti mėnulio, — atsakiau. — Tegu jis miega žvaigždžių pataluose. ..
Tauškėjo batų kulnai miegančiame šaligatvyje, skambėjo keturių kulnų ritmai. .. Juos lydėjo tarp dantų sukąsti barškantys žodžiai, lyg pravažiuojančio automobilio guminiai ratai. Daug daugiau kalbėjo mūsų sujungtos rankos, pirštų šiluma. .. Aš džiaugiausi, sutikęs žmogų, kuris taip kilniai savo gyvenime meile apvainikavo draugiškumą. Aš mačiau, kaip iš dangaus krito rožių lietus... Aš mačiau meilės šypsniu pasipuošusią vienuolę. . .
■ Vašingtone teismas nusprendė, kad jėzuitų vedamas Georgetowno universitetas turi teisę neleisti jo ribose veikti homoseksualų organizacijai.
■ Vašingtone, protestuodami prieš negimusių kūdykių žudymą, sausio 23 d. demonstravo 50.000 žmonių. Kadangi prez. Reaganas yra už abortų suvaržymą, tai demonstruotojai pasisakė už jo perrinkimą.
■ Paryžiuje didelio pasisekimo susilaukė nauja Olivier Messiaen opera “Šv. Pranciškus”. Beveik visos vietos per pirmus 8 pastatymus buvo išpirktos. Opera buvo perduota per radiją ir televiziją. Atsiliepimų spaudoje daug ir jie palankūs. Kompozitorius Messiaen yra pamaldus katalikas, jau 75 m. amžiaus, ir čia jo pati pirmoji opera. Spaudoje net rašoma, kad tai genijalus kūrinys.