JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Dažnai mūsų įvairių sukakčių minėjimai būna šabloniški ir paviršutiniški. O jeigu minime kokį nors šventąjį, tai toks minėjimas ypatingai mums atrodo nekonkretus, nes šventąjį paprastai įsivaizduojame lyg kokią nežemišką mitais ir pasakomis apsuptą esybę, kuri su paprastu, normaliu žmogaus gyvenimu neturi nieko bendra. Tad apie tokio asmens sekimą ar ėmimą savo gyvenimo pavyzdžiu negali būti nė kalbos. Ne išimtis yra ir mūsų tautos globėjas šv. Kazimieras, kurio 500 metų mirties sukaktį šiais metais švenčiame.
Iš tikrųjų šventieji dažnai ne tik būna apsupti mitais ir pasakomis, bet ir dailininkų vaizduojami labai nerealiai. Prisiminus ne vieną šv. Kazimiero paveikslą, prieš akis mums atsistoja raudonskruostė, mėlynakė, kukliai žemyn akis nuleidusi mergytė su lelija rankoje. Tai yra ne šventojo paveikslas, o karikatūra. Jeigu mūsų tautos globėjas būtų buvęs tik tokia "kukli ir švelni mergytė”, tai kažin ar būtų turėjęs drąsos ir energijos pasipriešinti ano meto karališkųjų dvarų korupcijai ir parodyti heroišką valią, sužibėdamas mūsų tautos padangėje lyg šviesus meteoras.
Kazimieras šventuoju negimė, o tapo. Jo vaikystė buvo panaši į kitų savo brolių gyvenimą. Jis troško ir žemiškos garbės, stengdamasis užimti Vengrijos sostą. Tačiau šiam žygiui nepasisekus, jis susimąsto. Tas nepasisekimas jį subrandina. Jis pamato žemiškos garbės nepastovumą ir ryžtasi ieškoti nenykstančios garbės. Jo gyvenime išryškėja aukštesnysis žmogiškosios prigimties pradas, kurs kalba apie žmogaus gyvenimo prasmę ir duoda aiškius atsakymus į kančios, džiaugsmo, blogio ir gėrio problemas. Net ir labai šventumui nepalankioje aplinkoje gyvendamas, jis tai aplinkai nepasiduoda, neplaukia pasroviui, netmpa aplinkos vergu, bet viešpačiu.
Auksu išpuoštas “Atleidimo” altorius Mexico City katedroje.
Tai yra galbūt pats ryškiausias jo gyvenimo bruožas, kuriuo mums dabartiniu metu reikėtų susidomėti. Mes nuolat dejuojame ir teisinamės, kad gyvename nepaprastai blogoje aplinkoje. Tai aplinkai suverčiame visą kaltę, jeigu mus vis labiau užvaldo materializmas, hedonizmas ir apatija kiekvienam rimtesniam tautiniam darbui ir visuomeninei veiklai. Aplinka kalta, kad mūsų vaikai nekalba lietuviškai, kad neina į bažnyčią, kad nutolę nuo tikėjimo ir nuo tautinių idealų. Ar mes save vadinsime tremtiniais, ar išeiviais, turime suprasti, kad nei tremtis, nei išeivija negali ir neturi palaužti mūsų dvasios ir taip prislėgti prie žemės, kad negalėtų aukščiau pakilti mūsų dvasia. Gal persodintam augalui ir sunkiau prisitaikyti prie naujos, nepalankios dirvos, bet žmogus visoje žemės gyvūnijoje turbūt pirmauja prisitaikymo galia. Jis nesušąla šiaurės poliuje ir nesutirpsta pusiaujo kraštuose. Juk jis turi protą, kurs padeda prisitaikyti prie naujų sąlygų ir keisti gyvenimo būdą, pasikeitus aplinkai.
Tad ir dabar, kai esame persodinti į kitą dirvą, nieko daugiau nereikia, kaip tik vartoti savo žmogišką protą ir valią, kad ši tremtis ar išeivija mums nebūtų prakeikimas, bet palaima. Jeigu šv. Kazimieras karališkojo dvaro ištižime parodė geležinę valią, siekdamas pastovių vertybių, tai ir šio amžiaus ir šių kraštų didesniame ar mažesniame nutolime nuo tikrų vertybių ir idealų mes galime viešpatauti savo ryžtu ir savo valia. Jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų visiškai pavergti žmogaus dvasią, bet žmogaus dvasia yra pakankamai stipri pavergti aplinką.
■ Vatikano švietimo kongregacija išsiuntinėjo pranešimą, kad kunigų seminarijose dvasios vadais tegali būti kunigai. Kai kur užtikta dvasios vadovų pareigas einančias seseles.
■ Popiežius Jonas Paulius II gegužės 3-7 d. lankysis Korėjoje.
■ Vakarų Vokietijoje veikianti organizacija “Pagalba vaikams” keliolika kalbų, jų tarpe ir rusų, arabų, kreolų, indėnų, čigonų, išleido Šv. Raštą, specialiai paruoštą vaikams.