CHIARA LUBICH
"Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” (Rom 13,14).
Apaštalas Paulius, rašydamas tuos žodžius romiečiams, ragino juos, naudodamas nakties ir dienos įvaizdį, nusimesti tamsos darbus — nuodėmę ir apsiginkluoti šviesos ginklais — gerais darbais. Šv. Pauliui, apsiginkluoti gerais darbais, reiškia apsivilkti Jėzumi Kristumi, Jo gerais darbais.
Kaip po nakties miego mes keliamės, apsivilkdami drabužiais, tinkančiais dienos darbams, lygiai, ruošdamiesi mūsų išganymo dienos aušrai, turime apsivilkti Kristumi. Kaip tat galime mes Juo apsivilkti? Krikšto sakramentas, įgalindamas mus apsivilkti Kristumi, kartu transformuoja mus į Jį patį, duodamas mums naują gyvenimą. Tą naują gyvenimą simbolizuoja krikšto drabužėlis, kurs turi būti nesuteptas ligi galo.
Tačiau apaštalui Pauliui "apsivilkti Viešpačiu Jėzumi Kristumi” reiškia daug daugiau. Neabejotina, kad krikštu mes apsivelkame Kristaus asmeniu. Bet toje prasmėje glūdi tai, kad mes su Juo mirštame ir su Juo prisikeliame. Mirštame nuodėmei ir dalyvaujame prisikėlusio Viešpaties naujame ir tikrame gyvenime, bet nusidėdami tą naują gyvenimą galime prarasti.
Užtai tam, ką krikštu gavome ir ką pradėjome, turime būti ištikimi, gyvendami pagal tos naujos egzistencijos kriterijų. Ir tai yra būtina, nes šis naujasis gyvenimas mumyse turi augti taip, kaip ir kiekvienas kitas gyvenimas. Ir tas augimas turi siekti visiško panašumo į Kristų.
"Ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių”.
Pirmiausia, panašumas j Kristų reiškia tai, kad mes negalime sekti visu tuo, kas yra priešinga jo dvasiai. Tai yra, mes negalime sekti blogais kūno polinkiais ir troškimais.
Tame pačiame laiške šv. Paulius sako, kad, sekant kūno geiduliais, gyvenimas veda į apsirijimą, girtavimą, palaidumą, neskaistumą, nesantaiką, pavyduliavimą ir visokiausi egoizmo pasireiškimą. Nes, jei gyvename pagal kūno geidimus, galvojame tik apie save, apie savo asmenišką patogumą ir pasitenkinimą. Krikščionis privalo visa to atsižadėti, gyvendamas Kristaus gyvenimu, Jo dvasia. To atsižadėjimo ir pastangų vaisius bus meilė, altruizmas, nesiliaujantis tarnavimas Dievui ir artimui.
Kaip mes galime tuo gyventi, kaip galime apsivilkti Kristumi? Mes turime drąsiai apsispręsti ir tą apsisprendimą dažnai atnaujinti, kiekvieną kartą pasiryždami, lyg tai būtų mūsų pirmasis apsisprendimas. Gyvenkime tat taip, kaip Kristus gyventų — mylėdami.
Tie šv. Pauliaus žodžiai gali turėti lemiančios reikšmės mūsų apsisprendimui, kaip jie buvo lemiantys šv. Augustinui. Kai jis juos skaitė, pajuto, tarsi jį būtų užliejusi šviesa, kuri pašalino jo paskutines abejones ir svyravimus radikaliai keisti savo gyvenimą ir eiti šventumo keliu.
Jei mes leisime Šv. Dvasiai uždegti mūsų širdį meilės ugnimi, tada netvarkingi troškimai pranyks ir nebus daugiau vietos savimylai. Tada nereikės galvoti apie kažkokius didelius darbus. Užteks to, ką jau darome, jei visa tai persunksime tikra meile, kurios šaknys yra Kristuje. Taip darydami, padėsime sau ir mus supančiai bendruomenei išsivaduoti iš savimylos, nuodų, kurie tik skaldo ir naikina. Tada ir mūsų įnašas meilės civilizacijos kūrimui bus vertas. Jis padės kurti tokią civilizaciją, kuri jungia visus žmones vienas su kitu ir visus kartu su Tėvu ir kurioje kiekvienas asmuo galės surasti visišką savęs atbaigimą ir savo žmogiškąją vertę.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius