ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Yra toks lietuvių priežodis, paverstas net daina:
Vienas žodis — ne šneka,
Vienas vyras — ne talka.
Kai du stos, visados
Daugiau padarys.
Kai du stos, visados daugiau padarys... Tas dėsnis galioja ne tik paskiriems žmonėms, bet ir sambūriams, įskaitant valstybes. Todėl matome, kad, kilus karui, valstybė paprastai nekovoja viena, bet talkinama kitų, kurios yra sąjungininkės. Kai du (arba ir daugiau) stos, visados daugiau padarys. O pajėgti daugiau padaryti gal niekur kitur nėra toks gyvybinis reikalas, kaip kare su priešais, nes nuo to priklauso pergalė arba pralaimėjimas, garbė arba gėda, laisvė arba okupanto pančiai. Kadangi krikščionis iš esmės yra kovotojas, pravartu pažvelgti į jo sąjungininkus.
Kas tie krikščionio sąjungininkai? Jų galima priskaičiuoti įvairių. Bet kad mūsų mintys per daug nesibarstytų ir kad neišeitų pagal priežodį apie devynis amatus ir dešimtą badą, paimsime tik vieną, bet labai gerą.
Kas rašo religinėmis temomis, savotiškai prilygsta virėjui. Juk jis tartum duoda valgių į stalą stiprintis skaitytojų dvasiai. O kad patiekalas išeitų skanesnis ir džiugesnis valgyti, į puodą, kuriame gaminamas, dedama prieskonių. Tad ir čia bus pravartu temą paskaninti, įberiant žiupsnelį filosofijos ir žiupsnelį vaizdo.
Žiupsnelis filosofijos bus pradžioje save paklausti, kokios yra gero sąjungininko savybės. Tų savybių svarbiausia yra bene dvi. Viena savybė ta, kad kovoti būtų pajėgus. Jei kas, nors ir labai norėtų mums talkinti, kovoti nelabai pajėgia, to talka gali daugiau sunkinti, negu lengvinti, nes paprastai toks įvelia į visokias bėdas, kurios kovojant reikalingos visų mažiausiai. Antra savybė ta, kad kovoti būtų patyręs. Jei sąjungininkas ir pajėgus, bet maža teturi patyrimo, irgi daug praranda vertės. Aišku, esama dar trečios savybės: kad būtų bendri interesai, tas pats priešas.
Toks tad žiupsnelis filosofijos. Žiupsnelis vaizdo bus motina ir vaikas. Motina yra pirmoji vaiko mokytoja, kai bundantis protas nori žinoti apie jam atsiskleidžiančius pasaulio daiktus. Toks yra ir mūsų santykis su Bažnyčia, kurią vadiname savo motina ir mokytoja. Tad įsivaizduokime save kaip vaikus, kuriems rūpi žinoti, ką imtis sąjungininku kovojant su priešais, o Bažnyčią tartum paimančią mus už rankos ir parodančią. Tai, ką Motina Bažnyčia kalbės, kaip tik ir bus šiam mūsų svarstymui medžiaga. O jos kalbą girdime iš maldų, religinės praktikos ir veiklos, nes tai joje yra tiesos keliarodžiai. Tad kai savo Motiną paprašome, kad mums pasakytų, kas būtų geriausias sąjungininkas kovoti su Dievo ir savo priešais, ji ta savo praktika ima aiškinti, jog tai šv. Arkangelas Mykolas.
Trijų arkangelų šventės dieną, rugsėjo 29, brevijoriaus himne į šv. Mykolą Bažnyčia kreipiasi kaip "nenugalimą dangiškosios karo kuopos vedėją”, cohortis caelicae triviete princeps. Antifonoje pridedama: "Suvilnijo jūra ir sudrebėjo žemė, kai arkangelas Mykolas žengė iš dangaus”. Maldoje į šv. Mykolą, kuri anksčiau būdavo pridedama po Mišių, jis vadinamas dangaus galybių kunigaikščiu. Kreipęsi toje maldoje į jį, prašydami ginti mus kovoje, saugoti nuo velnio nedorybių ir žabangų, pridedame: "Tu, dangaus galybių kunigaikšti, velnią ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamas sielų pražudyti, Dievo padedamas nugramzdink į pragarą!”
T. Antanas Saulaitis, S.J., sveikinasi su popiežium.
Ši malda yra dviejų Šv. Rašto vietų atspindys. Viena yra pranašo Danieliaus knygoje, kur jis vadinamas didžiu kunigaikščiu: "Atėjus tam metui, kelsis didis kunigaikštis Mykolas, savo tautos gynėjas” (Dan 12,1). Antra vieta yra apaštalo Jono Apreiškime, kur Mykolas ir jo vedami angelai kovoja su šėtonu ir jo bendrais: "Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai” (Apr 12, 7-9)-
Gedulingose Mišiose šv. Mykolas dar vadinamas vėliavnešiu (aišku, karo vėliavos). Dabar išleidžiamo aukojimo priegiesmio gale apie teisiųjų vėles sakoma: "Teįveda jas vėliavnešys šventasis Mykolas, signifer sandus Michael, į šventąją šviesą, kurią kitados esi pažadėjęs Abraomui ir jo palikuonims”.
Iš šių Motinos Bažnyčios žodžių apie šv. Arkangelą Mykolą aiškiai matome, kaip jame jungiasi visos gero sąjungininko savybės: kovoti jis yra ir pajėgus, nes pajėgė aną slibiną išmesti, ir patyręs, nes jam teko būti fronte, ir mūsų bendri interesai, bendras priešas.
Su kokia pagarba ir pasitikėjimu Bažnyčioje žvelgta į šv. Arkangelą Mykolą kaip Dievo gynėją, taigi mūsų sąjungininką, matome taip pat iš gausių jam pašvęstų ir jo vardu pavadintų bažnyčių, brolijų, vienuolynų namų, paprastai ryšium su kovojimu. Jau imperatorius Konstantinas Didysis (prisiminkime jo lemiamą mūšį su Maksencijum) pastatydino šv. Arkangelo Mykolo garbei puikią bažnyčią. Gotfridas Bujonietis, gal žinomiausias iš Kryžiaus karų figūrų, prieš išvykdamas žygiui į Šv. Žemę, pirma Brabanto mieste pastatydino bažnyčią šio šventojo arkangelo garbei. Viena iš puikiųjų Miuncheno bažnyčių irgi yra Šv. Mykolo, Michaelskirche, dabar pavesta aptarnauti jėzuitams, statyta kurfiursto Juozapo Klemenso, kuris prie jos įsteigė ir Šv. Mykolo broliją, veikiai turėjusią gausybę narių iš visų luomų. Kaip vokiečiai šv. Mykolą gerbė, matome iš vienos jų senos giesmės žodžių: Mit deinem Bild auj Fahnen so kämpften unsre Ahnen, Sankt Michael, "Mūsų protėviai kovėsi, nešdamiesi vėliavose tavo paveikslą, šventasis Mykolai!”
Kai praėjusiame šimtmetyje užsiliepsnojo atakos prieš Bažnyčią ir popiežių, Austrijos sostinėje Vienoje susirinko būrys uolių katalikų vyrų tartis, kaip geriausiai ateiti Kristaus vietininkui į pagalbą. Jie nutarė įsteigti religinę draugiją, pavadintą Šv. Mykolo vardu ir pasivedusią jo globai. Šv. Tėvo tais pat metais patvirtinta, draugija paplito po daugelį šalių, kur jos nariai veikia, organizuotai remdami ir gindami Bažnyčios reikalus.
Čia galime stabtelti ir save paklausti, ko šiuo mąstymu apie šv. Mykolą siekiame. Jei siektume pridėti dar vieną vadinamąjį pamaldumą prie savo jau turimų, gal nebūtų taip jau gera. Ne vienas tikintysis išgyvena savo viduje varginantį išsibarstymą, kai jaučia pareigą skirti dėmesio ir savo angelui sargui, ir savo globėjui, kurio vardu pavadintas, ir tam, kuris skirtas globoti einamų pareigų rūšiai, kaip žurnalistų, slaugytojų ir pan., ir šv. Juozapui, ir Šv. Dvasiai... Dabar čia prisidėtų dar vienas — šv. Mykolas. Taip jaučia ne visi, bet vidinį keblumą jaučiančių yra. Todėl mūsų tikslas tebūnie ne dar vienas prisidedantis subjektas, irgi pareikalaujantis bent retkartinės maldos, bet jausmas, panašus į tą, kuris mus ima, kai, išėjus į lauką ar pievą, dvelkiantis vėjas glosto veidą, plevena drabužius, gaivina visą kūną, arba kai, vykdami kur nors pėsti ar dviračiu saulės kepinamais keliais, pasiekiame medį ir išsitiesiame jo pavėsyje, arba kai prie mūsų, vienišų ir be apsaugos rizikingoje vietoje, atsiranda asmuo, galintis ir norintis ginti. Mes tada ne rūpindamiesi galvojame, kad štai dabar reikės skirti dėmesio ir tam vėjui, ir medžiui, ir žmogui, bet džiaugdamiesi išgyvename, ką jis mums daro. Toks džiugus jausmas tebūnie mūsų tikslas, skiriant šį mąstymą šv. Mykolui. Net tie žodžiai tebūnie ir tikslas nėra čia per daug tinkami, nes juose skamba stengimasis. Turėtume sakyti gal taip: leiskime (ir jau leidžiame) eiti per savo galvą mintims apie šv. Mykolą, ir tas jausmas kils savaime. Mums juk ir vėjo glostymo, ir medžio pavėsio gaivumo, ir apimančio saugumo prie anokio žmogaus pajusti nereikia stengtis; jis juntamas savaime.
Kiek liko vietos, pašvęskime ją tam, kas apie šv. Arkangelą Mykolą sakoma Šv. Rašte — arba tiesiogiai, arba pagal Bažnyčios Tėvų ir teologų aiškinimą. Dvi vietas — pranašo Danieliaus ir Apreiškimo — jau matėme. Šv. Raštas mums rodo Mykolą kaip šventą, galingą ir nuolatinį Dievo tautos gynėją, ateinantį jai į pagalbą arba visai, arba atskiroms jos dalims bei asmenims.
Pranašo Danieliaus knygoje, be jau minėtos vietos, yra dar kita, kur aprašo savo regėjimą prie Tigrio upės. Persų karalius Kyras tada buvo neseniai leidęs grįžti iš nelaisvės namo, o Danielius likęs Babilonijoje. Jam pasirodė vyras, apsirengęs baltais drabužiais, su aukso juosta, kūnas buvo kaip krizolitas, veidas spindėjo kaip žaibas, iš žvilgsnio tartum būtų tvieskęs žiburys, o žodžiai skambėjo kaip daugelis balsų. Pranašas, labai nusigandęs, parpuolė veidu ant žemės, nes tai, nors žmogaus išvaizda, buvo nežemiška būtybė. Vyras jį pakėlė, padrąsino, ir iš kalbos turinio Danielius suprato, kad tai žydų tautos angelas sargas (taigi dar ne šv. Mykolas). Tas Dievo pasiuntinys paaiškino atėjęs pranešti apie tautos reikalus: jog meldęs Dievą ją kuo greičiau grąžinti iš nelaisvės, o skirtasis persų karalystei priešinęsis ir meldęs palaikyti nelaisvėje ilgiau, kad tuo būdu ir persai pažintų tikrąjį Dievą. Bet žydų tautos angelui atėjęs į pagalbą vienas pirmųjų dangaus kunigaikščių, Mykolas, ir savo balsu nusvėręs reikalą. Iš to galime matyti, koks to arkangelo didelis orumas ir lemiamas balsas.
IV Karalių knygoje pasakojama, kaip asirų karalius Senacheribas (garsiausias užkariautojas, kurį mini Šv. Raštas) apsupo Jeruzalę ir reikalavo pasiduoti. Judo karalius Ezechijas pasiuntė savo žmonių pas pranašą Izaiją, kad tas pasakytų, ką daryti ir melstų Dievą pasigailėjimo. Izaijas liepė Judo karaliui pranešti: "Viešpats štai ką sako apie asirų karalių. Jis į šį miestą neįeis ir nepaleis į jį strėlės, nekels jame savo skydo ir neapsups jo apkasais”. Kitą naktį atsitiko, kad Viešpaties angelas atėjo ir paklojo asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius kareivių. Kuomet atsikelta išaušus, iš jų buvo tik mirusiųjų lavonai. Asirų kaarlius Senacheribas tuojau pasitraukė, sugrįžo ir pasiliko Ninivėje. Kai garbino šventykloje savo dievą, du jo sūnūs užmušė jį kalavijais.
Šv. Raštas nesako mums šio angelo vardo, bet galima tikrai galvoti, kad tai buvo šv. Arkangelas Mykolas. Šv. Tomas Vilanova sako taip: "Jei ten būtų pasveikęs ligonis, aklasis atgavęs regėjimą, tai būtų buvęs šv. Rapolas. Jei būtų iš dangaus atnešta svarbi žinia, vedanti į išgelbėjimą, tai būtų atlikta šv. Gabrieliaus. Bet kadangi čia reikalas ėjo apie kovą ir pergalę, turėjo būti šv. Mykolas.
Panašiu būdu tapatinamas su šv. Mykolu pasirodęs išgąstingas karys ant žirgo su aukso ginklais, kai seleukidų karaliaus reikalų vedėjas Heliodoras bandė apiplėšti Jeruzalės šventyklos iždinę. Nurodoma, kad ir tris į krosnį įmestus jaunuolius gynęs nuo liepsnų atsiradęs ketvirtas, ir pakeltą Abraomo ranką, laikančią peilį paaukoti savo sūnui Izaokui, sulaikęs angelas buvęs ne kas kitas, kaip šv. Mykolas.
Evangelistas sako, kad, kai Jėzus apimtas baimės ir išpiltas kruvino prakaito Alyvų darže meldėsi, jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Ir čia galime save paklausti: kurį kitą iš angelų Dievas būtų siuntęs stiprinti savo Sūnaus, taigi tokiai garbingai misijai, jei ne garbingiausią dangaus galybių kunigaikštį? Tad ir šis Viešpatį Kristų stiprinęs angelas buvo šv. Mykolas. Jam juk, kaip vėliavininkui, ir pavesta vesti mirties agoniją pergyvenančius asmenis į Dievo šviesą, kaip išreikšta jau minėtoje Bažnyčios maldoje. Tad, jusdami to mūsų sąjungininko globos teikiamą stiprybę dabar, ją mes kiekvienas pajusime dar ypatingu būdu savo agonijos valandą.
Baigdami dar galime pridėti, kad pats šio arkangelo vardas yra mums gražus keliarodis siekiant taurumo, atmetant visa, kas kišasi mūsų akims ir širdžiai svarbiau už Dievą. Mykolo vardas reiškia klausimą: "Kas kaip Dievas?” Kas gali drįsti lygintis svarba, verte, garbingumu su Dievu?