33-iasis pasaulinis Jėzaus Draugijos seimas (I)
ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Išgyventi vienybę įvairume — vienas džiaugsmingiausių žmogaus pergyvenimų. Kasdieniame gyvenime skaitytoją ar žiūrovą traukia asmuo ar įvykis, išryškinantis mūsų bendrą žmogiškumą. Šeimoje vestuvės, laidotuvės ir ypač kūčios leidžia pajusti giminės vienybę įvairaus amžiaus ir plačiai išsisklaidžiusių asmenų tarpe. Lietuviški suvažiavimai, seimai, šventės žavi ne tik skaičiumi, bet asmenų, sričių bei kraštų, net pažiūrų ir patirties įvairumu. Šventadieniais išpažindami bendrąjį tikėjimą, žmonės pripažįsta "visuotinę Bažnyčią”, kurios patirtis dažniausiai vietinė — parapijos, o jei krikščionis labiau domisi — miesto ar apylinkės. Išgyventi visuotinę Bažnyčią — vidinius akiračius praplatinanti proga. Tokia pasaulyje išsisklaidžiusios Dievo tautos akimirka buvo jėzuitų seimas Romoje rugsėjo 2 - spalio 25 d.
Babelio bokšto simbolis atstovautų neigiamai tikrovei — žmonių nesugebėjimui susikalbėti, bet šioje 33-ioje jėzuitų kongregacijoje bendri siekiai ir vienybės ryšiai tiek ryškūs, kad įvaizdis nurodė tik patį įvairumą: 220 asmenų iš 81 Jėzaus Draugijos vieneto, atvykusių iš 111valstybių, kalbančių 55 pagrindinėmis pasaulio kalbomis, įvairių tautybių ir rasių, nuo 35 iki 81 m. amžiaus (vidurkis 51,6 m.), skirtingiausių apaštalavimo sričių atstovai — darbininkai kunigai, klebonai, misininkai, profesoriai ir mokslininkai.
Nuo 1541 m. 29-tąjį kartą rinktieji atstovai (64% dalyvių) ir provincijų vyresnieji suvažiavo išrinkti Jėzaus Draugijos vyresniojo, paprastai generolu vadinamo. Uždavinys šį kartą ypatingai jautrus, nes pirmą kartą senasis generolas Pedro Arrupe dar buvo gyvas ir pirmą kartą dvejus metus Draugiją valdė nekonstituciniu būdu paskirtas Šv. Tėvo vyresnysis — delegatas Paolo Dezza. Pats seimas taipogi lyg iš kitų laikų perkeltas — be iš anksto numatytos baigimo datos rinkti Bažnyčioje pareigūną, kurio kadencija iki mirties. Po Vatikano II įgyvendinus klebonams, vyskupams ir kitiems dvasininkams amžiaus ribą savo pareigose, šiandien teliko pats Šv. Tėvas ir jėzuitų vyresnysis, renkami iki gyvos galvos.
Kitokie ir patys rinkimai: privaloma balsuoti, išrinktasis negali atsisakyti, bet nėra kandidatų partijų ar grupių, nes Draugija nori išvengti kliūčių, apsupančių eilinius rinkimus valdžioje ar organizacijose, patikėdama dalį uždavinio pačiai Šventajai Dvasiai. Rinkimams pasiruošti reikėjo trylikos dienų, skirtų ypatingiems pergyvenimams.
Pirmą kartą popiežius pats atvyko (helikopteriu iš vasaros rezidencijos) į jėzuitų centrą netoli Šv. Petro bazilikos atidarymo Eucharistijai: per 442 metus kongregacijų dalyviai nueidavo Šv. Tėvo aplankyti. Jei kai kurie ir būtų jautę priešiškumą dėl Šv. Petro vietininko žygio paskirti savo, o ne jėzuitų išrinktą Draugijos vadovą, Jono Pauliaus II nuoširdumas tokias nuotaikas gražiai panaikino. Keturiomis kalbomis sakytame pamoksle pabrėžė, jog didžiausios vyrų vienuolijos nuosprendžiai paveikia visuotinės Bažnyčios gyvenimą ir tradicinėse gyvenimo srityse, ir pirmosiose eilėse bei naujuose pastoracijos plotuose veikiančiuosius.
Pamaldų dalyviai ypač klausėsi popiežiaus žodžių apie jėzuitų darbo sritis, nes pagal uždavinius renkamas generolas ir nutariamos gairės keleriems ar keliolikai metų pirmyn iki kito seimo. "Jėzuitai jau veikia, atnaujindami krikščioniškąjį gyvenimą, skelbdami tikėjimą, auklėdami jaunimą, mokydami seminaristus, evangelizuodami misijose ir puoselėdami mokslus. Bet prie šio ilgo sąrašo popiežius paveda šių laikų jėzuitams dar daugiau uždavinių: stoti priešais ateizmą ir netikėjimą, dirbti ekumeninėje srityje, giliau kalbėtis su kitomis tikybomis, ugdyti inkultūracijos pastangas, išlaikyti ir sustiprinti tikėjimo vienybę ir ištikmybę, ugdyti teisingumą ir taiką pagal vienuoliškąjį ir kunigiškąjį pašaukimą”. Tai yra, padėti popiežiui ir visai Dievo tautai ištikimai įgyvendinti Vatikano II suvažiavimo nutarimus. Šią misiją Jonas Paulius II paveda jėzuitams šiandien.
Antrasis reikšmingas pergyvenimas buvo nuo 1965 m. Jėzaus Draugijos generolu buvusio Pedro Arrupe atsistatydinimas iš pareigų, pirmą kartą jėzuitų istorijoje. Reikšminga ne todėl, kad pirmą kartą turėsią gyvą buvusį generolą, bet todėl, kad šis vyresnysis per 18 m. darbo ir paskutiniųjų dvejų metų sunkią ligą yra tiek visų jėzuitų gerbiamas. Kai kurie anksčiau Japonijoje dirbusį ispaną jėzuitą vadina antruoju Draugijos steigėju, vedusį Draugiją Vatikano II-ojo atsinaujinimo šuoliu. Visų atstovų ir kelių šimtų Romoje gyvenančių jėzuitų ypatingajame posėdyje popiežiaus delegatas Paolo Dezza išreiškė Draugijos pagarbą, meilę ir dėkingumą Tėvui Arrupei, norėjusiam jau prieš trejus metus atsisakyti, bet šiam žygiui negavusiam Šv. Tėvo pritarimo. T. Arrupės noras buvo tęsti atsinaujinimo pastangas pačioje vadovybėje, kai vyresnysis dėl amžiaus ar sveikatos nebegali veiksmingai vadovauti. Miegodamas vos keturias valandas, visą darbą skyrė Draugijai, neieškodamas progos atsikvėpti ar kuo kitu užsiimti. Asmeninis meilės visiems jėzuitams pavyzdys ir sugebėjimas šv. Ignaco įkvėpimą pritaikyti šiems laikams suartino Draugijos narius ir sparčiai pastūmėjo visą 26.000 jėzuitų darbo kryptį.
Atsiliepdamas padėkos žodžiams, T. Arrupe pats negalėjo kalbėti dėl smūgio, kuris jį prieš dvejus metus ištiko. Jo padėjėjai kantriai išklausinėjo ir surašė jo pageidautą žodelį, kurio visas svoris sudėtas į žodžius: "Dabar labiau negu bet kada esu Dievo rankose — to troškau visą savo gyvenimą nuo pat jaunystės. Tai ir vienintelis dalykas, kurio šiandien trokštu”. Pripratęs kreipti dėmesį į asmenį ir asmenis, jauniesiems jėzuitams pataria siekti glaudaus artumo su Dievu, sunkiai dirbantiems — nepavargti, neišdegti, o savo amžiaus vyresniems jėzuitams — siekti atvirumo, sužinoti, kas darytina ir noriai tai atlikti.
Trečiasis giliai dvasinis seimo veiksmas — pamaldos prie visai mažos koplytėlės Romos priemiesčiuose, kur 1537 m. Draugijos steigėjas ir pirmasis vyresnysis dvasiniame regėjime suprato, kaip jis ir jo draugai yra Kristaus bendradarbiai, vykdydami Švenčiausiosios Trejybės viltis žmonijai. La Stortos koplyčia kelis kartus apgriuvo ir II pasaulinio karo bombų sumalta, bet šiai ypatingai progai bendromis pastangomis atstatyta ir meniškai įrengta. Vatikano II raginimas Bažnyčiai ir vienuolijoms grįžti prie savo šaknų, ištirti savo pradų prasmę čia buvo net fiziškai įvykdytas. Teologiškai paaiškinus, vienuolijos nariai turi teisę į tą pačią malonę, kurią jų steigėjai išgyveno ir įgyvendino. Bendros pamaldos dalyviams leido pajusti vienybę, kurią kuria ir išlaiko Eucharistija, šv. Mišios, švenčiamos visur, o čia — kartu.
Ketvirtasis ir ilgiau užtrukęs rinkiminis uždavinys buvo paruošti šios vyrų vienuolijos dabartinio stovio ir poreikių apžvalgą, gal kiek panašią į metinį prezidento ar organizacijos valdybos pranešimą. Duomenys jau pusmetį renkami po 85 provincijas, sutelkiami vienuolikos Draugijos pasaulinių sričių pranešimuose. Dalyviams teko visa tai suvesti į vieną pranešimą: kokia asmenų, darbų būklė, sėkmės ir nesėkmės, viltys ir galimybės. Kadangi 220 atstovų negali bendrai raštų redaguoti, išrinkta komisija, po vieną iš vienuolikos pasaulio sričių. Komisijos pareigos tęsėsi iki pat seimo pabaigos, nes įvairiais atvejais reikėjo į ją kreiptis pasitikrinti, kaip svarstybos derinasi su dabarties poreikiais ir jėgomis. Tačiau šiuo metu Draugijos būklės dokumentas buvo platforma, pagal kurią atstovai turi ieškoti asmenų, tinkančių vyresniojo pareigoms: kuris jėzuitas (nebūtinai iš kongregacijoje dalyvaujančiųjų, nors visada buvo išrinktas vienas iš atstovų) geriausiai sugebėtų su visų pagalba šiuolaikinius uždavinius įvykdyti?
Mišios jėzuitų centro koplyčioje su Šv. Tėvu seimo atidarymo proga.
Keturios susitelkimo dienos itališkai vadinamos "šnibždėjimu”. Skirdami gerą dienų dalį asmeninei ir bendrai maldai, mąstymui, atstovai turėjo pavieniui, kiekvienas sau, rinkti žinias apie kitus jėzuitus, nes gi suvažiavę iš įvairiausių šalių ir dar vienas kito daugiau nepažįsta. Susitelkimą užtikrina uždarumas — senais laikais net iš pastato nebuvo galima keturias dienas išeiti — tomis dienomis net svečių nebuvo. Kadangi spauda labai domėjosi generolo rinkimais, durininkai įleido tik kongregacijos narius (po rinkimų buvo suklijuoti šeši dideli pasaulinės spaudos laikraščių iškarpų albumai). Paskelbti ir vienuolika amžiumi vyriausių jėzuitų, kurie būtų "teisėjai”, lyg revizijos komisija, jeigu būtų nusiskundžiama dėl rinkiminės tvarkos. Apie šią tvarką būna ir daugiausia klausimų, ypač kad generolas be jokio susitarimo išrinktas pirmuoju balsavimu.
"Šnabždėjimo” dienomis yra uždrausta siūlyti kitam kandidatą arba kliudyti, kad kitas apie kandidatą svarstytų, užstoti kelią. Apie tinkamus asmenis tegalima kalbėtis dviese, ir tai tik suteikti žinių, kurių antrasis asmuo prašo. Netinka siūlyti daugiau informacijos ar nuomonių. Laikais, kai kunigaikščiai skirdavo vyskupus ar galingos šeimos darydavo įtaką į popiežių rinkimą, šis rinkimų būdas tikrai buvo reikalingas: jokia įtaka neturi paveikti apmąstymo, vedančio į rinkimus. O pats kongregacijos balsuotojas tegali nuspręsti, už ką balsuos, prieš pat įrašydamas asmens vardą į balso lapelį.
Jėzuitų seimo dalyviai prie La Storta koplyčios.
Iš trumpų biografijų ir kiek iš anksčiau arba ten pat sužinota ar pajusta apie pajėgius vadovus, atstovai sau surašo galimų kandidatų pavardes ir eina pasikalbėti su jais pačiais arba su kitais rinkėjais, klausdami apie geras ypatybes, trūkumus, patirtį, veikimo būdą, sugebėjimą kitus sutelkti, maldingumą. Vienas svarbių klausimų — ar, turėdamas didelių rūpesčių, gali naktį ramiai miegoti! Kitas — ar gyvenimo būdas yra paprastas, kasdienis, be ypatingų ar kraštutinių metodų labai daug pasninkauti ar kitų jėzuitams neįprastų keistenybių. Šv. Ignacas konstitucijose nupiešė generolo vaizdą, kuriame kiti įžiūrėjo jo paties asmenybę: Jėzaus Draugijos vyresnysis turi būti arti Dievo, gero būdo, dosnus, susivaldąs, sugebąs išmintingai spręsti, užbaigti pradėtąjį darbą, būti sveikas ir įtakingas. Bet jei kitų ypatybių trūktų, rašė jėzuitų steigėjas, pakaktų mylėti Draugiją, išmintingai spręsti ir būti išsilavinusiam.
Tokie asmeniški pasikalbėjimai išvargina, nes surinktas žinias reikia apsvarstyti, išsijoti, palyginti. Reikia ir savo mintis surikiuoti, kad mąstymas nebūtų nesvarbių dalykų ar netikslių žinių paveiktas. Plačiau Draugiją pažįstantys jėzuitų centre dirbantieji turėjo daugiau lankytojų. Per keturias dienas rinkėjai susidaro vaizdą, kurie asmenys tiktų, bet dar nenutaria, už ką balsuos. Rinkimai — ne politiniai, o maldingos svarstybos Dievo akivaizdoje.
Po liturgijos rinkimų rytą, visi tyliai nueina į seimą išklausyti amžiumi vyriausiojo 15 min. žodelio. Kanadietis jėzuitas, dalyvaujantis jau ketvirtame tokiame seime, pabrėžė, kad generolas turi būti asmuo "susijęs su Dievu”, įsišaknijęs Draugijos tikroje tradicijoje, o rinkėjai — pasitikėti, kad Viešpats, "pats mėgstąs staigmenas”, padės tinkamą asmenį išskirti. 45 min. tylios maldos, visi sėdi savo vietose seimo salėje. Išdalinami balsavimo lapeliai su lotynišku tekstu — "Dievo akivaizdoje renku ... Priminta ¡rašyti pilną vardą ir pavardę, nes, pvz., buvo jėzuitų iš Brazilijos ir JAV ta pačia vokiška pavarde, kaip ir Vokietijos ir JAV bendravardžiai (tuo pačiu prisiminta, jog kai kurie dalyviai iš Indijos ir Afrikos iš vis neturi pavardžių — jų kultūrose to papročio nesama). Įrašęs vardą ir pavardę, pasirašai, užklijuodamas atlanką ant savo parašo, nes balsavimas slaptas.
Lotyniškai skaičiuojami balsai — pirma, jų skaičius iki 211. Gera proga visiems prisiminti, jeigu mokėjo, kaip lotyniškai skaičiuojama! Antrą kartą skaitomos pavardės, sužymimos čia pat prožektoriaus skaidrėje ir rodomos ekrane už prezidiumo. Generolas renkamas paprasta balsų dauguma, tai yra — 106 balsai. Balsai tai už vieną, tai už kitą, bet bent kas antras už Peter Hans Kolvenbach. Kai pakilo per šimtą, kilo lyg tylus ūžesys, kol pasiekė 106, ir visa salė pasipylė plojimais. Naujasis generolas, pagal abėbėlę sėdėdamas seimo lanko viduryje, pataisė savo apykaklę. Suskaičiuojami ir sudedami visi balsai, nuplaunama prožektoriaus skaidrė, balsai sušeriami juos naikinančiam aparatui. Visi dalyviai prisiekė paslaptyje laikyti, kiek būta kandidatų ir kiek balsų gavo išrinktasis. Lotyniškai perskaitomi duomenys, pagal seną formulę pranešama, kas išrinktas.
Naujasis jėzuitų generolas P. H. Kolvenbach, S. J.
Naujasis generolas išvaizda panašus į pirmuosius dešimt — su barzda. Visai ramiai atsisėda savo vietoje ir taria trumpą žodelį saviškiams itališkai ir angliškai. Primindamas keturias ruošos ir klausinėjimų dienas, sako, kad "visi jau žinote naujojo generolo trūkumus ir visas silpnybes”. Dėkoja Viešpačiui ir visiems, kurie Draugiją privedė prie šių rinkimų. 54 metų olandas buvo vienas mažiau žinomų jėzuitų, išskiriant Libaną, kuriame apie 30 metų darbavosi, eidamas pėsčias Beiruto gatvėmis tarp visų kariaujančių kariuomenių ir sukilėlių, paslaugus ir jautrus visiems.
Toliau — seimo nariai išreiškia pagarbą. Seniau, galima spėti, prieidavo, priklaupdavo, pabučiuodavo ranką. Šiandien kiekvienas pasveikino ar apkabino, o tebenorintiems priklaupti pats generolas neleido. Iš salės dar negalima išeiti, nes, pagal konstitucijas, reikia pirma pranešti Šv. Tėvui, kuris tuo metu buvo malūnsparnyje Austrijoje. Vienas pirmininkaujančių išėjo paskambinti kardinolui, kuris pasakys popiežiui. Jam sugrįžus, įleidžiami filmuotojai. Jie suka televizijos filmą jėzuitams ir jų draugams. Jautriausia valandėlė — sanitaras brolis jėzuitas įveda buvusį generolą T. Arrupę, kuris apkabina ir sveikina savo įpėdinį. Jeigu būtų dalyvių tarpe buvę senelių, šie irgi būtų nušluostę ašarą, nes rinkimai ne pirmoj vietoj susirinkusiems, bet visiems 26.000-iams, kuriems čia atstovauja, kurie namie likę dirba, sielojasi, stengiasi.
Generolas prisiekia ne kitais žodžiais, bet paprastu tikėjimo išpažinimu, kurį kas šventadienį bažnyčioje krikščionys, kalba, atsisukęs į jėzuito meno studento pagamintą ir padovanotą kryžių. Visi nueina į koplyčią, kur kiti jėzuitų centro namų gyventojai jau susirinkę. Giedama padėkos giesmė "Te Deum”, ir naujasis generolas suteikia visiems pusantros dienos "atostogų”, kad su prezidiumu galėtų ruoštis tolimesniems posėdžiams. Būdamas kuklus ir norėdamas visuotiniam seimui pirmenybę suteikti, nesutinka pasikalbėti su žurnalistais, kol kongregacija nepasibaigs.
Namai buvo pasiruošę ilgesniems rinkimams, buvo net suvynioti sviestainiai, jeigu balsavimai užsitęstų, nes salės negalima palikti, kol generolas neišrinktas (seniau galėdavo tik duoną ir vandenį įnešti). Neišrinkus nė vieno paprasta dauguma, po trijų balsavimų susiaurinamas kandidatų laukas, o po penkių — išrenkama komisija kaip nors sutarti. Visa to nereikėjo (niekad rinkimai nesitęsė ilgiau, negu penkis balsavimus) ir nebuvo dar trečios rinkimų galimybės — "bendro įkvėpimo”, kur visai be balsų būtų viso seimo balsiai iššauktas generolas (tai irgi niekad neįvyko).
Viduryje naujasis jėzuitų generolas P. H. Kolvenbach, S.J., jo kairėje buvęs generolas P. Arrupe, S.J., ir buvęs popiežiaus delegatas P. Dezza, S.J.
Pasibaigus keturioms susikaupimo ir pasitarimo dienoms, visi gaudo žinių apie naujai išrinktąjį, ypač iš tų, kurie kartu gyveno, studijavo ar dirbo. Sveikinami trys olandai, kurių tautietis apsiėmė svarbiomis pareigomis. Džiaugiasi visi "rytiečiai” — Rytų Europos jėzuitai, nes T. Kolvenbach puikiai susipažinęs su Bažnyčios padėtimi rytuose, pats būdamas armėnų apeigų kunigas. Jis skaito "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, yra buvęs Tarybų Sąjungoje, pažįsta stačiatikių dvasininkus, gerai žino, ką reiškia būti persekiojamiems ir slapta kovoti už savo tikėjimą ir tautą, kaip armėnai kovojo.
Paskutiniai naujojo generolo pirmosios kalbelės žodžiai: "Viešpaties vardu — džiaugsmingai” (tai esąs olanduose įprastas posakis) parodo jo ramumą ir ryžtingumą. Iš karto matėsi, kaip greitai susigaudo ir sklandžiai sprendžia. Prie stalo ar per pertrauką su kiekvienu gali pasikalbėti apie bet ką. Būdamas kalbininkas, puikiai atsimena smulkmenas, nuo vienos kalbos į kitą šokinėdamas, kaip bitė tarp gėlių.
Jam į talką renkami keturi patarėjai, vadinami generaliniais asistentais. Čia irgi uždrausta siūlyti kandidatus, sudaryti balsų grupes, nors keturios dienos prieš rinkimus nebėra skirtos susikaupimui. Jau daug apie pajėgius asmenis žinoma iš generolo rinkimų, bet ta pačia tvarka galima apeiti ir pasikalbėti. Kartais klausiami ir labai asmeniški klausimai — kiek laiko kasdien meldžiasi. .. Asistentai nerenkami iš karto: du vieną dieną, du atskirai kitų posėdžių metu. Pats seimas nustato, kada ir kiek. Išvengti "pasaulio tvarkos”, po rinkimų paskelbiami tik keturi, be kandidatų ir be balsų skaičiaus ir be išrinkimo eilės, kuris pirmas išrinktas, kuris ketvirtasis.
Patarėjų ypatybės, aišku, panašios į generolo, tik labai būtina, kad jie sugebėtų dirbti kartu grupėje, lyg komandoje. Todėl buvusieji asistentai mielai pasidalina savo 8 ar 18 metų patirtimi, išryškindami, ką jie mano ir ko jie tikėtųsi savo įpėdiniuose. Visada svarbūs ir šalutiniai klausimai, kad keturi pagrindiniai vyresniojo patarėjai atstovautų, kiek įmanoma, visai Draugijai, įvairioms pasaulio šalims ir kultūroms. Klaustina taip pat, kiek kalbų moka, kad, gyvendami jėzuitų centre ir keliaudami po pasaulį, lengvai susikalbėtų su saviškiais. Buvo išrinkta belgas, indas, čilietis ir amerikietis, taigi du iš "trečiojo pasaulio”, kuriame Jėzaus Draugija gyviausia, vienas iš valstybės, kurioje jėzuitai gausiausi (JAV).
Nuo pirmosios dienos iki šių padėjėjų rinkimų pabaigos praėjo jau 20 dienų. Beveik tris savaites 220 jėzuitų kunigų pašventė rinkimams, kurie galios bent aštuonerius metus (asistentams), o generolui — kol galės dirbti. 34-oji kongregacija galėtų būti sukviesta įvairiais būdais — mirus generolui, esant ypatingam reikalui (pvz., pritaikyti Bažnyčios teisyną Draugijos įstatams), ar kas trejus metus vykstančio provincijų atstovų suvažiavimo, kuris susirenka tik tam tikslui — nuspręsti, ar reikia kongregaciją sušaukti.
Per antrąją jėzuitų pasaulinio seimo dalį, užsitęsusią dar penkias savaites, buvo svarstomi gyvenimo, darbo ir uždavinių reikalai. Iš jų išryškėja tai, kas jungia visą Draugiją, ir tai, ko ateityje tikimasi.
(Bus daugiau)