VINCENTAS LIULEVICIUS

 ĮŽANGA

     1958 m. šventėme šv. Kazimiero gimimo 500 metų sukaktį. Ta proga man teko skaityti paskaitas net šešiuose susibūrimuose Detroite, Kenošoje ir Čikagoje. Pradžiai šiai temai pagrindinis lietuvių kalba šaltinis buvo dr. Adolfo Šapokos redaguota "Lietuvos istorija” ir Simo Sužiedėlio  “Šventasis Kazimieras” (1947). Vėliau atsirado dr. Zenono Ivinskio knyga "Šventasis Kazimieras” (1955) ir jo straipsnis Lietuvių Enciklopedijoje (XI, 274-284). O jubiliejiniais metais jau ir daugiau žinių buvo paberta.

     1958 metų "Aidų” žurnalo tam reikalui paskirtas visas 3 nr. ir dalis 4 nr. Taip pat ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose pasirodė apie mūsų šventąjį didesni ar mažesni straipsniai. Paskaitai lesiodamas žinias, šaltinių tuo metu nežymėjau. Tik rinkau ir glaudžiau į tekstą. O dabar, norint įrašyti šaltinių nuorodas, tektų darbą beveik naujai rašyti. Tad jų ir atsisakiau, atsiprašydamas autorių, kurių žinias panaudojau, bet neparašiau, kieno jos yra. Atrodo, daugiausia pasinaudojau Simo Sužiedėlio surašytomis žiniomis, nes jo aprašytas šventasis yra labai mielas ir malonus.

     Turime laimę pradėti švęsti 500 metų šv. Kazimiero mirties jubiliejų. Tai reta proga ir didelė laimė. Daugelis tų, kurie šventė 500 metų gimimo sukaktį, dabar jau iškeliavę į kitą pasaulį. Tiesa, bus jubiliejus nuo jo paskelbimo palaimintuoju, bet tas įvykis tebus tik 2021 metais. Nedaugelis vyresniųjų to jubiliejaus sulauks. Reikia manyti, švęs labai iškilmingai ir džiaugsmingai 500 metų jubiliejų šventuoju paskelbimo, bet tas jubiliejus tolokai nuo mūsų tūno ateities miglose, nes bus tik 2102 metais. Tad, be baimės suklysti, galima tvirtinti, kad niekas iš dabar gyvenančių pasaulyje to jubiliejaus nesulauks, nors ir labai norėtų sulaukti.

     Šv. Kazimieras mums, lietuviams, yra labai brangus, nes jis yra vienintelis lietuvis, paskelbtas šventuoju. Mums, emigrantams, jis yra artimas, nes buvo trečiosios kartos emigrantas. Mums, gyvenantiems visko pertekusiame krašte, suprantamos jo karališko gyvenimo sąlygos. Jo nueitas kelias į šventumą mums pasiekiamas, nes jis nepabėgo iš gyvenimo į tyrus ar į uždarą vienuolyną, bet ėjo jo luomui skirtas pareigas. Tad reikia pasinaudoti šiuo jubiliejumi šv. Kazimierui geriau pažinti.

     Norėdamas nors truputį prisidėti prie šv. Kazimiero pažinimo, atiduodu spaudai aukščiau minėtą paskaitą, kurioje paliesta karalaičio kilmė, jo auklėjimas, valstybinio darbo apžvalgėlė, jo lankymasis Lietuvoje, paskelbimas šventuoju ir lietuvių tautos globojimas.

1. KARALAIČIO KAZIMIERO KILMĖ

     Nusikeikime mintimis į Lenkiją XIV a. pabaigoje, kai į Lenkijos sostą buvo pasodinta Vengrijos karalaitė Jadvyga, 11 metų mergaitė. Lenkų didikai pradėjo ieškoti Jadvygai vyro, o Lenkijai — karaliaus. Buvo nužiūrėtas didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila ir pradėtos su juo derybos. Po ilgesnių pasitarimų pasirašytas Krėvos aktas, ir Jogaila išvyksta į Lenkiją, veda Jadvygą ir vainikuojamas Lenkijos karaliumi. Tuo būdu jis pasidarė dviejų valstybių valdovu.

     Jogaila su Jadvyga susilaukė vienos dukters, kuri mirė, vos gimusi. Mažą dukrytę palydėjo į aną pasaulį pati motina. Su antrąja žmona Jogaila susilaukė taip pat vienos dukters, bet ir ta mirė, dar neištekėjusi. Trečioji Jogailos žmona vaikų neturėjo. Tik su ketvirtąja žmona jis susilaukė trijų sūnų, kurių vienas mirė dar būdamas kūdikiu, o Vladislovas ir Kazimieras užaugo. Ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė, Alšėnų kunigaikščio duktė Sofija.

     Jogailos sūnus Kazimieras, būdamas 13 metų, Lietuvos didikų buvo išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o po brolio Vladislovo mirties — ir Lenkijos karaliumi. Gyveno Krokuvoje, tuolaikinėje Lenkijos sostinėje.

     Valdovas Kazimieras Jogailaitis susilaukė gausios šeimos — 12 vaikų: 6 sūnų ir 6 dukterų. Karalaitis Kazimieras buvo trečiasis vaikas, antrasis sūnus. Iš to gausaus būrio išaugo 11: 6 sūnūs ir 5 dukterys. Visų jo vaikų motina buvo ketvirtoji jo žmona austrė — Elzbieta Habsburgaitė, Austrijos hercogo ir Vokietijos imperatoriaus Albrecto II duktė. Tai buvo rimta, tvirto būdo ir glaudžiai suaugusi su katalikiškais vokiečių papročiais moteris. Krokuvos aplinka nebuvo jai svetima. Krokuvoje tebesirungė vokiečių ir lenkų kultūros. Sostinėje dar gyveno viduramžių dvasia. Kasdieninė kalba valdovo rūmuose galėjo būti ir vokiečių, ir lenkų. Nežinia, ar valdovas prašnekdavo į savo vaikus ir lietuviškai. Jis turėjo mokėti lietuvių kalbą, nes sakoma, kad po jo išrinkimo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu prie jo buvo priskirti pareigūnai, "kurie jį mokė savo kalbos ir papročių”.

     Karalaitis Kazimieras iš savo senelių — Jogailos ir Sofijos — ir savo tėvo pusės buvo grynas lietuvis. Tik jo motina buvo austrė, bet valdovų generacijoje motinos tautybė labai mažai tereiškė. Tėvo tautybė buvo lemianti. Tačiau yra tikra, kad lenkiško kraujo jame nebuvo, nors Lenkijoje gimė 1458,X.3, tenai užaugo, o Lietuvoje tik kelerius metus išgyveno.

2. KARALAIČIO KAZIMIERO AUKLĖJIMAS

     Valdovas Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Tiesa, jis nepasižymėjo griežtumu, bet savo tikslų siekė kantriai ir patvariai. Buvo pamaldus. Nevartojo svaigalų. Gerdavo tik vandenį. Pasižymėjo dosnumu, kuris pereidavo į išlaidumą.

Mokslą labai brangino, nors pats buvo nemokytas, kaip Karolis Didysis, anas frankų valdovas. Nors pats nė kiek nesuprato lotyniškai, bet jaunimą pratino mokytis lotyniškai.

     Karalaitis ryškių bruožų paveldėjo iš tėvo: santūrumą ir ramumą, lietuvišką pakantrumą ir taikingumą. Tėvas šiais būdo bruožais reiškėsi politikoje ir valstybės bei šeimos rūpesčiuose, o sūnus juos kartojo religiniame gyvenime.

     Elzbieta savo vyrą karalių Kazimierą pralenkė išsiauklėjimu ir kultūra. Ji mokėjo net rašyti, kas moterų tarpe tuo metu retai pasitaikydavo. Ji buvo įsikalusi, kad ji yra imperatoriaus duktė, karaliaus žmona ir "karalių motina”. Jai kiekvienas sūnus buvo gimęs karalius. Ji buvo žymi savo sūnų auklėtoja, įtakinga ir griežta. Karalaitis Kazimieras iš mažens brendo savo motinos rimtos ir krikščioniškos dvasios globojamas. Jis daug paskatų gavo iš motinos maldingumui ir šventumui.

     Valdovas Kazimieras savo sūnums rinko pačius geriausius mokytojus, pamaldžiai auklėjančius. Kai karalaičiui suėjo devyneri metai (1467), valdovo vaikų mokyti buvo pakviestas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas, doras ir rimtas vyras, karštas pa-

V. Stančikaitė-Abraitienė. — Šv. Kazimiero malda prieš pamokas pilies koplyčioje.

triotas. Jis buvo daug keliavęs. Galimas dalykas, kad karalaičiams jis papasakojo daug įdomių dalykų iš savo kelionių po įvairias šalis, į kurias jis Lenkijos sosto dažnai būdavo siuntinėjamas.

     Tas karalaičių mokytojas, žymus lenkų kronikininkas, istorikas žinojo daug smulkmenų iš netolimos Lenkijos ir Lietuvos praeities. Jis galėjo karalaičiams papasakoti ir apie šių kraštų istorinius įvykius. Tik, deja, apie Lietuvą ir jos didžiuosius kunigaikščius Dlugošo pašnekesiai negalėjo būti simpatiški ir patrauklūs, nes Lietuvos savarankiškumui jis buvo priešingai nusiteikęs. Tačiau šventas žmogus sugeba labiau už kitus įžvelgti tiesą ir jos tvirtai laikytis. Karalaitis pamilo Lietuvą ir amžiams susirišo su ja. Mums, emigrantams, ypatingai puikus pavyzdys, kai trečiosios kartos jaunuolis tebėra prisirišęs prie savo tėvų krašto. Jau vieno fakto užtenka to teigimo patvirtinimui, kad jis bus palaidotas Vilniuje.

     Karalaičio būde žymių pėdsakų paliko karitatyviniai (gailestingumo) jo mokytojo darbai: užuojauta vargdieniams, paslaugumas padėti nelaimingiesiems, tėviškas rūpinimasis studentais, dosni ranka naujiems vienuolynams, statomoms bažnyčioms. Visų tų gerųjų žmogaus deimančiuku yra gausu vėlesniame jo gyvenime.

     Kitas karalaičio mokytojas buvo žymiai pasaulietiškesnis — humanistas Kalimachas, kilęs iš italų aristokratų giminės.

     Abu karalaičio mokytojai puikiausiai apie jį atsiliepia. Dlugošas sako, kad karalaitis buvęs puikus, retų gabumų ir nuostabaus mokslumo jaunikaitis. O Kalimachas jį vadina šventu.

     Iš savo mokytojų ir humanistų karalaitis pramoko gerai nudailintos lotynų kalbos. Būdamas vienuolikos metų, jis lotyniškai pasveikino atvykusį popiežiaus legatą. Kad tam reikalui parinktas buvo Kazimieras, o ne dvejais metais vyresnis Vladislovas, rodytų Kazimierą buvus pranašesnį ir gabesnį.

     1474 m. baigus teorinį mokymą, prasidėjo praktinis supažindinimas su valstybės reikalais. Šiai praktikai vadovavo pats tėvas. Kur nors vykdamas, pasiimdavo drauge ir karalaitį. Betyrinėjant jo keliones, surandame abu Kazimierus seime, Prūsuose (Marienburge) ir net šešis kartus Lietuvoje.

3. KARALAITIS VALSTYBĖS VALDYMO DARBE

     Karalaitis Kazimieras gimė ir augo tuo metu, kai Europoje varžėsi dvi pačios stambiosios dinastijos: Gediminaičiai ir Habsburgai. Jo tėvas valdė Lenkiją ir Lietuvą — milžinišką valstybę, žymiausią Vidurio Europoje. O Habsburgai kūrė valstybę, kurioje saulė nenusileistų. Šios abi dinastijos susivaržė dėl Vengrijos ir Čekijos sostų. Kai 1457 m. mirė Vengrijos ir Čekijos karalius, tai Lietuvos-Lenkijos valdovo Kazimiero žmona Elzbieta jautėsi anų abiejų kraštų tikroji įpėdinė. Nors abu kraštai išsirinko tautinius karalius, ji tos teisės neatsižadėjo. Mat ji buvo mirusio karaliaus sesuo. Ir kai tik paaugo jos sūnūs, 1471 m. išrengė Vladislovą į Čekiją, o Kazimierą — į Vengriją. Dvylikos metų karalaitis Kazimieras išvyko su 12.000 kariuomenės užkariauti sau sosto. Jo laukė karališkas vainikas, politinės vedybos. Karas vyko nesėkmingai. Vengrijoje opozicija prieš "vaikelį” (taip vadino karalaitį) didėjo. Pradėjo nuo jo atkristi net ir buvę jo šalininkai. Net dalis lenkų tam žygiui nepritarė. Pop. Sikstas IV palaikė čekų išrinktąjį karalių, nenorėdamas tarp krikščionių karų, bet norėdamas, kad visos jėgos būtų nukreiptos prieš turkus, kurie neseniai (1453) įsibrovė per Bosforo sąsiaurį ir grasė visai Europai, Karalaičio kariuomenė neatlyginta pakriko, Jis grįžo be karališkos karūnos. Gal Dieviškoji Apvaizda nusprendė, kad Vengrijos sostui užtenka vieno šv. Stepono. Šv. Kazimieras turėjo puošti kitą šalį.

     Ši pirmoji busimojo šventojo karinė ekspedicija nesavarankiška (motinos suplanuota), nenusisekusi, buvo kartu ir paskutinė. Taip jį Dievas išsaugojo mūsų kraštui, į kurį jis turėjo grįžti ir savo tautai vadovauti kitu titulu. Jo galva išsaugota nuo karališko vainiko, kad būtų papuošta šventojo vainiku.

     Karalaitį tas nesėkmingas žygis sukrėtė, bet iš politikos jis nesitraukė. Kai jo brolis Vladislovas atsisėdo į Čekijos sostą, jis liko namie vyriausias sūnus ir sosto įpėdinis. Kaskart labiau įsijungdavo į Lenkijos ir Lietuvos administracijos darbą. Norėdamas ar nenorėdamas turėjo padėti tėvui ir net jį pavaduoti. Kai karalius Kazimieras buvo užimtas Lietuvoje, tai karalaitis dvejus metus Lenkiją valdė vienas labai išmintingai.

     Darbo turėjo būti daug, painaus ir sunkaus. Viduje stiprėjo ponų sąjūdis, pasiryžęs silpninti karaliaus valdžią. Lietuva nesijungė su Lenkija. Aplink valstybę buvo neramu: pradėjo Maskva rinkti savas žemes (atimdama jas iš Lietuvos), nuo Juodųjų jūrų grasė totoriai ir turkai.

     Tie visi rūpesčiai gulė ant tėvo Kazimiero ir sūnaus, kurie vienas antram turėjo pagelbėti, Jie ne kartą drauge priiminėjo užsienio pasiuntinius, svečius ir seserų piršlius, ponų delegacijas ir įvairius patarėjus. Kartais dalyvaudavo seimuose ir karaliaus taryboje, iškilmėse ir audiencijose, kur tik versdavo pareiga ar pasiimtas reikalas. O pareigoms karalaitis buvo jautrus ir uolus.

     Valdovo rūmuose, kur buvo vilkimi brangūs aprėdalai, stalai gausiai apkrauti valgiais ir girkšnojamas vynas, karalaičiui tai sunkiai pakeliama. Anksčiau jis pakildavęs nuo stalo, nejučiomis išslinkdavęs iš triukšmingos svečių draugijos, ieškodavęs nuošalumo, ramybės.

     Kiek pajėgdamas tvarkė karaliaus iždą, kuris dėl laisvumo tuštėjo. Rimdė aukštus pareigūnus, nesusivaldėlius ir eikvotojus. Taupia ranka braukydamas nereikalingas išlaidas, nemaža atlygino tėvo užtrauktų kraitinių skolų. Pasiekė jo drausmė krašte įvisusius plėšikavimus, kuriems buvęs neatlaidus ir griežtas. Rimtis ir tvarka jam rūpėjo: drausmė namuose ir krašte, tesingumas ir saikumas papročiuose.

     Karalaitis, nuvargintas dienos rūpesčių ir tuščių kalbų, poilsio ieškojo besimelsdamas ligi išnaktų arba praklūpodamas ligi nusilpimo. Užgaulų žmonių neatgailojimą, jis norėdavęs atlyginti plakdamasis rykštėmis ir pasninkaudamas ligi jėgų netekimo. Po gražiu karalaitišku rūbu jis vilkėjęs ašutinį.

(Bus daugiau)