ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Kai kuriose šalyse, ypač Bavarijoje, dažnai ant namų galima pastebėti užrašą "Anno Domini” (Viešpaties metais) su skaičiumi, nurodančiu, kada tas namas pastatytas. Žinoma, tai būna dažniausiai senuose pastatuose. Šiuolaikiniuose pastatuose tas užrašas "Anno Domini” jau beveik dingęs. Net ir krikščioniškuose kraštuose vietoj Viešpaties metų vartojamas terminas "mūsų era”.
Bet vis tiek užrašas "Anno Domini” yra daug kur išsilaikęs, ir nieko nepadarysi. Jis vis dar gali pagauti žiūrovo dėmesį ir jam kai ką priminti. Pavyzdžiui, jis primena, kad krikščionių Viešpats visuomet buvo istorijos Viešpats, kad krikščionys niekuomet nebuvo užmiršę savo istorijos, niekuomet neprarado savo atminties ir negyveno vien tik banaliu dabarties judėjimu.
Juk neįmanoma kurti savo ateities, nebeturint jokios praeities. Krikščionys niekuomet nebuvo žmonės, kurie per naktį paneigtų savo šimtmetinę tradiciją ir tikėjimą. Jie nuolat šia tradicija gyveno, mąstė ir kūrė savo pasaulį, ja tikėdami ir joje rasdami viltį bei jėgą, joje rasdami praktišką mastelį ir šiame mastelyje vis atsinaujindami. Vokiečių teologas Karolis Rahner yra pasakęs: "Koks žmogus tampa be istorijos, toks jis pasidaro nežmogiškas ir be orientacijos” ("Die Gabe der Weihnacht”, Freiburg, 1980, p. 23).
"Anno Domini” primena ir tai, kad tas, kurį krikščionys visuomet vadino Viešpačiu, nebuvo niekas kitas kaip Jėzus Nazarietis. Ne koks nors išgalvotas mitologinis charakteris, bet tikras istorinis asmuo, kuris gyveno čia, žemėje, tarp žmonių, jiems padėdamas, juos šelpdamas ir gydydamas, skleisdamas Tėvo veidą; kuris jiems pasakojo apie savo karalystę, ne žemišką, bet antgamtinę; kuris save apreiškė kaip Tėvo sūnų, kaip Dievo sūnų;
V. K. JONYNAS Šv. Kazimieras
kuris, stengdamasis pamokyti žmones, kas yra tikroji laisvė, gyvendamas meile ir taika, liko nesuprastas ir buvo nukryžiuotas; kuris po savo mirties buvo pirmųjų krikščionių bendruomenių paskelbtas esąs vienos prigimties su Dievu, esąs pats Dievas. Tuos visus istorinius įvykius primena užrašas "Anno Domini”.
Primena ir tai, kad šis Dominus, šis krikščioniu Viešpats, Jėzus Nazarietis, patikėjo misiją visiems, kurie norėjo būti jo mokiniai. Primena, kaip tie pirmieji krikščionys iš mažos Palestinos pradėjo keliauti į visas Viduržemio jūros šalis ir skelbti Jėzaus žodį; skelbti, ką jie su šituo Jėzumi pergyveno. Primena, kaip kūrėsi bendruomenės ir kaip jos stengėsi pagal Jėzaus mokslą gyventi, mylėti, vienas kitam padėti ir vienas už kitą mirti. Primena, kaip tikėjimas į Jėzų Nazarietį per šimtmečius išsiplėtė visame pasaulyje. Primena, kaip daug garsių ir gabių žmonių, krikščionybės įkvėpti, savo pastangomis padarė šį mūsų pasaulį trupučiuką žmoniškesnį ir tuo pačiu dieviškesnį, artindami žmogų prie Dievo, patys panašėdami į savo Pirmavaizdį Dievą — žmogų Jėzų Kristų.
Tai žmonės, kurie dar gyvena šia krikščioniškąja tradicija ir tikėjimu, kurie supranta praeitį ne vien kaip geografinę atsitiktinybę, bet kaip dvasinį auklėjimą ir nusistatymą; kurie nėra paneigę savo praeities pilna žodžio prasme; kurie nėra savęs išaukštinę į viešpačius; kurie neklaidžioja pasaulyje, atitrūkę nuo savo kilmės (nes praeitis ir yra kilmė), bet, kaip sūnūs palaidūnai, vis sugrįžta pas Tėvą, pas savo gyvenimo šaltinį. Tokie, pamatę užrašą "Anno Domini”, pamąstys, kad ir 1984-ieji metai taip pat yra Viešpaties metai. Prisimins, kad su kiekvienais metais jų krikščioniškasis, ilgos istorijos nuolat gilinamas ir praplėstas užsiangažavimas vis didėja. Supras, kad tas darbas, kurį Kristus pradėjo, yra ir jų atsakomybė. Supras, kad krikščionių Viešpats yra istorijos Viešpats ir kad ši istorija yra ir jų istorija ir todėl vis dar aktuali, juos įpareigojanti. Dėl to Antanas Maceina rašo: "Pasauliškio įsipareigojimas yra Kristaus įsipareigojimo pratęsimas istorijoje” ("Krikščionis pasaulyje”, Boston, 1974, p. 273.).
Kas pasitiki, kad Dievo apvaizda veikia pasaulyje, žino, kad ateitis ir nuo jo paties priklauso, kad nauji metai bus tokie, ką jis iš jų padarys. Nauji metai laukia iš jo didesnio užsiangažavimo — jei reikės, iki pat mirties, kaip įvyko su Jėzumi. Perskaitę užrašą "Anno Domini”, suprantame, kad visas gyvenimas, visas laikas, visi metai, dienos ir valandos yra Viešpaties, kad Jo pasiuntinybė yra nuolatinė, nepaliaujama.
Antanas Maceina savo minėtosios knygos 93 puslapyje rašo: "Kaip tikintysis yra pašvenčiamas bei pasiunčiamas Bažnyčios tarnybai, tapdamas dvasiškiu, taip lygiai tikintysis yra pašvenčiamas bei pasiunčiamas pasaulio tarnybai, tapdamas pasauliškiu... pasauliškis yra tikintysis, kuris buvimu bei veikimu pasaulyje yra pašvęstas bei pasiųstas”. Tai dvasininkas arba pasaulietis, visi įskaityti, visi Viešpaties, visi jo derliaus darbininkai, visi jam budi ir liūdi, dieną ir naktį, diena po dienos, metai po metų, šimtmečiai po šimtmečių, jau tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirti metai.