Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
“TIESA” NUSISKUNDŽIA
Labai svarbu sutelkti visų pastangas maisto programai įgyvendinti. Reikia neatidėliojant spręsti visus agropramoninio komplekso vystymosi uždavinius. Tai žemės ūkio intensyvinimas, tolesnis kiekvieno hektaro derlingumo ir gyvulių produktyvumo didinimas. Labai svarbu intensyviau ir ūkiškiau naudoti žemę, kelti žemdirbystės kultūrą, didinti visų žemės ūkio kultūrų, ypač javų ir bulvių, derlingumą. Pagrindinės gairės, kurių būtina laikytis plėtojant gyvulininkystę — tai gamybos intensyvinimas, sumaniai tai derinant su gyvulių skaičiaus didinimu. Būtų žymiai geriau analizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių ekonomikos problemas. Išaiškinti kai kurių ūkių ekonomikos problemas. Išaiškinti kai kurių ūkių atsilikimo priežastis ir jas nedelsiant pašalinti.
Nors pastaraisiais metais racionaliau naudojami materialiniai ištekliai, tačiau žaliavų, energijos ir medžiagų suvartojimas produkcijos vienetui mažėja ne tokiais tempais, kaip norėtųsi. Dar neretai netausomas liaudies turtas: rūdija nepanaudoti įrengimai, sugenda prastai laikoma žemės ūkio producija.
LIETUVOS MINERALINIAI VANDENYS
Lietuvoje yra įvairaus mineralinio vandens. Druskininkų, Birštono ir Stakliškių mineraliniai vandenys minimi viduramžių kronikose. Jau 16-me amžiuje Biržų krašto gyventojai Smardonės šaltiniais malšino sąnarių skausmą. Dar senais laikais palangiškiai sakydavo, kad čia iš žemės gelmių trykštąs vanduo stebuklingas, ir juo prausdavosi.
Palangoje jūros vandenį, perpus atskiestą gėlu vandeniu, patariama gerti 15-30 minučių prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Toks skiedinys išgydo gastritą, skrandžio rūkštingumą, o pašildžius, galima išsigydyti tulžies ir pūslės uždegimą.
ŽEMAITĖS PREMIJA ATITEKO E. IGNATAVIČIUI
Jau šešioliktą kartą už geriausius prozos kūrinius kaimo tematika Rašytojų sąjunga ir Kelmės rajono Žemaitės kolūkis paskiria literatūrinę Žemaitės premiją. Šiemet ji atiteko Eugenijui Ignatavičiui už apsakymų rinkinį "Ir namų amžinoji šviesa”. Knygą išspausdino "Vagos” leidykla.
KMYNŲ DERLIUS
"Gegužės pirmosios” kolūkis šiemet išaugino 42 hektarus kmynų. Valstybei teks dešimt tonų kvapniųjų grūdelių.
AKORDEONISTAI
Prieš 25-rius metus Lietuvos valstybinėje konservatorijoje buvo pradėti ruošti akordeonistai. Per ketvirtį amžiaus Konservatorijos akordeono klasę baigė 85 specialistai. Akordeonistai dirba mokyklose, koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Dažnai scenoje pasirodo akordeonistai — R. Daubarytė, S. Stasiulis, S. Strička, E. Gabnys, G. Smolskas, E. Gabnio vadovaujamas duetas ir R. Sviackevičiaus kvintetas.
IŠ LAIŠKO, KURIS NEPASIEKĖ ADRESATO
Vienam kunigui Lietuvoje, kuris man siuntinėja mėnesinį žurnalą "Mokslas ir gyvenimas”, 1984 m. birželio 30 d. rašiau laišką, dėkodamas už tą jau daug metų besitęsiančią, ištvermingą paslaugą. Laiške tarp kitko pakomentavau minėtame žurnale, balandžio mėn. numeryje, pasirodžiusį straipsnį apie šv. Kazimierą. Laiškas adresato nepasiekė. Matyt, kam nors kitam buvo įdomūs tie mano komentarai... Manau, kad tokių įdomių dalykų neverta slėpti nė nuo "L.L.” skaitytojų. Štai ką tame laiške rašiau:
"Apie šv. Kazimierą rašė istorikas dr. J. Jurginis ("M. ir G.”, Nr. 4). Paskaičiau ir pagalvojau, ar tik čia nėra naujas šventojo stebuklas. Geram ir neblogai savo dalyką žinančiam istorikui, kai jis ėmėsi rašyti ne mokslo, bet kažkokiais kitokiais sumetimais, ėmė kažkas ir sumaišė kortas. Autorius, užuot žvelgęs moksliškai, remiasi pasakėlėmis. Kada ir kur Bažnyčia mokė, kad 'nuo dievo bausmės galima buvo išsigelbėti bažnyčioje ar turguje, iš vienuolių nusipirkus indulgencijų’? O kad broliai karalaičiai Kazimieras ir Aleksandras mirė gana jauni, nereiškia, jog jie turėjo būti visą laiką ligoti, nelaimingi. Apie Kazimierą yra pakankamai žinių, kad jis buvo ruošiamas tėvo, karaliaus, įpėdiniu; tik vėliau susirgo džiova. O apie Aleksandrą poliomelitą pirmą kartą skaitau. Tikrai būtų buvęs kvailas Maskvos kunigaikštis Ivanas Didysis, už tokio paliegėlio išleisdamas savo dukterį Eleną. Berods, Aleksandras prieš mirdamas buvo paralyžiuotas. Bet ar tai jau retas įvykis ir šiandien, kad jauną vyrą ištinka apopleksija, kad jį paralyžiuoja? Kam tad išgalvoti nebūtus dalykus, kad gyvenimo aplinkybės, atlikti darbai ką kita sako? Bet autorius jau visiškai išeina iš krašto, kai rašo, kad '1501 m. (su pop. Aleksandro VI laišku) pagarba nelaimingajam karalaičiui ir baigėsi’. Nė nepamini, kad jau prieš tai ir po to visą laiką, bent trejetą dešimtmečių, Kazimiero kapas žmonių buvo gausiai lankomas, prie jo įvyko ypatingų maldų išklausymų, pagijimų, kad žmonės atsidėkodami kabino ant koplyčios sienų savo votus ir kitaip reiškė savo padėką. Toliau dar gražiau! Reformacinis judėjimas, privedęs prie to, kad Vilniaus vysk. Paulius Alšėniškis įskundęs karaliui Abraomą Kulvietį, autoriaus teigimu, paskatino karalių, vyskupą, pranciškonus kreiptis į popiežių, kad Kazimierą paskelbtų šventuoju. Kai minėti asmenys rašė laiškus popiežiui, t.y. 1516 metais, apie tokį M. Liuterį mažai kas težinojo. Juk jis tiktai 1517 m. paskelbė savo 98 tezes. O A. Kulvietis, gimęs apie 1510 m., tuomet 'kepė’ molio blynus, o ne apie kokius protestantus galvojo. Štai kur istorikas susimaišė, ir kaip tik savo geriausiai pažįstamoje aplinkoje: humanizmo ir renesanso laikotarpyje. Jei dar pridėsime, kad šv. Pranciškus Ksaveras, Indijos ir Japonijos apaštalas, miręs pakeliui į Kinijos žemyną ir palaidotas Indijos uostamiestyje Goa, pagal autorių, 'norėjęs sukrikščioninti afrikiečius’, ir visokių kitokių nutylėjimų, iškraipymų, gausime vaizdžią charakteristiką 'mokslo žinių skleidėjo’ (taip jis straipsnio pabaigoje norėtų būti vadinamas) Lietuvoje, kaip kitų mulkytojo ir nebūtų dalykų, išgalvotų mitų pasakotojo. Stebiuosi žurnalo redaktorių ir cenzorių menku išprusimu, kad tokių, Lietuvos istorijoje visiems žinomų dalykų, kaip šv. Kazimiero gyvenimas, garbinimas ir protestantų veiklos pradžia, nebeatskiria ir juose nebesiorientuoja..
Paulius Rabikauskas, S.J.
AUKSAS IR PELENUOSE ŽIBA
Per daugelį metų susikaupė nemaža įdomių laiškų iš Sibiro ir Lietuvos. Pasidalinsime su skaitytojais vienu kitu trupinėliu. Suprantama, kodėl negalima minėti tikrų pavardžių, nes autoriai tebegyvi. Red.
Mielas Dėde,
Dovanokite, kad mes kažkada seniai Jums berašėme. Pas mus dabar kas kartą gyvenimo sąlygos gerėja. Būtų viskas gerai, jeigu ne močiutės (t.y. Lietuvos Kat. Bažnyčios, Red.) silpna sveikata. Ji tik praeitimi gyvena. Skaito ir skaito senus ano meto laiškus ir prisiminimus. Lygiai tais pačiais metais, kada senelis Jonas B. rengėsi švęsti 70 m. sukaktį, jai skaudūs pergyvenimai buvo dėl A.S. Jis tuomet rašė:
"Ilgai tylėjau; net du mėnesius buvau kelionėje. Sausio 29 d. staiga mane išvežė. Nepasakė nei kur, nei dėl ko. Po dviejų mėnesių per kalėjimus atsidūriau Uralo miškuose. . . Ir čia garbinu Dievą. Už Jo reikalus apsimoka ir gyvybę aukoti. 'Kai jus persekios dėl manęs, džiaukitės’. Ir džiaugiuosi. Kai matau žmones be tikėjimo, puolusius žemiau už gyvulius, džiaugiuosi, kad turiu tikėjimą. Kokie laimingi ir turtingi esame, kai tikime! Tikėjimas mus padaro žmonėmis, saugo sveikatą, padeda žmoniškai panešti kančiais, iškelia mus į amžiną laimę. Čia daug sniego. Miškas, miškas, užkampis. Bet Jėzus yra ir čia. Savo auką jungiu su Jo auka kasdieną.
Kaip Kristui kryžius buvo žygis į pergalę, taip ir man. Tie, kurie man nori blogo, patarnauja gėriui, to, žinoma, nenorėdami... Esu čia vienas lietuvis”.
Po poros mėnesių vėl rašė: "Jokiu būdu nesikeisčiau vietomis su tais, kurie laisvėje 'gerai gyvena’ be ryšio su Dievu. Jau pats kryžiaus kelias yra Dievo išrinkimas...
Čia ilsimės 8 valandas. Valgome tris kartus: iš ryto po samtį sriubos ir košės; per pietus — vienas sriubos samtis; vakare — samtis kopūstų ir košės. Rytais kartais duoda žuvies. Tai ir viskas. Tiesa, duonos kasdien duoda 700 gramų. Galima krautuvėje už uždirbtus pinigus nusipirkti produktų”.