ALDONA BIELSKIENĖ
Perskaičius šį posakį, pirmiausia į galvą ateina mintis, kad žmonės yra linkę kritikuoti ir nieko nedaryti, norėdami atitaisyti blogybes. Kokia čia gali būti priežastis? Argi žmonės taip tingi savo gyvenimą pagerinti ir savo problemas išspręsti? Štai vienas tokio tingėjimo pavyzdys. Daugelis lietuvių nori, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, bet patys labai mažai pastangų parodo. Gal jie veža vaikus į lituanistinę mokyklą, bet vėl yra nepatenkinti, kad ten vaikai neišmoksta tiek lietuvių kalbos, kiek jie pageidautų. Jie gal kritikuoja už tai mokyklas, bet patys nieko nedaro. O ar būtų sunku kasdien paskirti bent penkiolika minučių, pamokant vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti? Žinoma, gali būti visokių priežasčių, bet vis dėlto turbūt dažniausiai pasitaikanti priežastis yra tinginystė. Šiuo atveju kitų kritikavimas — keikimas tamsos yra tik savęs pateisinimas.
Bet gal yra ir kitokių priežasčių. Juk sunku tikėti, kad žmonės būtų tokie tinginiai. Net ir didžiausias tinginys nesėdės tamsoje, jeigu čia pat yra žvakutė, kurią jis galėtų lengvai uždegti.
Nors problemos dažnai yra labai akivaizdžios, bet kaip jas spręsti, ne visuomet lengva suprasti. Iš to nežinojimo kartais kyla baimė ir nedrąsa. Bijomasi, kad sprendimas gali būti visai nevykęs, netinkamas, tad žmogus galvoja, kad gal geriau nieko nedaryti, negu daugiau bėdų sau užsikrauti.
Pavyzdžiui, žmogus gali būti nepatenkintas savo darboviete. Gal jis skundžiasi, kad jo darbo tinkamai neįvertina, neduoda reikiamo atlyginimo ir t.t. Gal jam ateina į galvą mintis "uždegti žvakutę” — ieškoti kitur darbo, bet drauge kyla baimė, kad naujoje vietoje gali būti dar blogiau. Tad ir pasilieka toje pačioje vietoje, "keikdamas tamsą”.
Vis dėlto pasitaiko žmonių, kurie netingi ir nebijo uždegti tą mažą žvakutę. Gal pirmas sprendimas ir neduos norimų rezultatų, bet jie nenuleidžia rankų, dega tas žvakutes vieną po kitos, iki pasidaro šviesu. Aišku, tam reikia ryžto, pastangų, drąsos ir ištvermės.