P. DAUGINTIS, S.J.
Apsišvietusiam, kritiškam XX amžiaus žmogui Jėzaus dieviškumas gali atrodyti tiek priimtinas, kiek Budos skelbiama reinkarnacija. Dievo Sūnaus inkarnacija (įsikūnijimas), gimimas žmogumi taip pat gali atrodyti neįtikėtinas dalykas. Tačiau tarp Budos ir jo skelbiamos reinkarnacijos (žmogaus gimimas iš naujo kokiu kitu gyviu) ir tarp Įsikūnijusio Dievo Sūnaus yra didelis, esminis skirtumas. Budos mokslas apie reinkarnaciją nėra patvirtintas tikrais faktais, nėra istoriniu šaltinių, kaip ir apie daugelį kitų rytiečių religijų skelbiamų dievų ir žmonių įsikūnijimų. O apie Jėzaus buvimą, gyvenimą ir mokslą, apie jo dieviškumą patvirtinančius dalykus ir stebuklus turime autentiškų ir patikimų istorinių šaltinių.
KELETAS PRIELAIDŲ
Nekalbėsime apie Jėzaus istoriškumą, apie kurį jau rašėme šių metų "Laiškuose lietuviams”.1 Šio straipsnio rėmuose negalime įsileisti į svarstymus, kad begalinis transcendentinis Dievas, visai kitokios negu žmonės kategorijos asmeninė būtybė, gali apsireikšti žmonėms ir kad, iš tikrųjų įvairiais būdais apsireiškęs, kalbėjo žmonėms apie didžiuosius klausimus. Dievas turi būdų ir priemonių įrodyti, kad jis gali apsireikšti ir, ką nori, apreikšti. Tai išryškėja ir Senojo, ir Naujojo Testamento knygose.
Organizacijos su vėliavomis žygiuoja į šv. Kazimiero minėjimo pamaldas Toronte. St. Dabkaus nuotr.
Taip pat tik prabėgomis užsimename, kad tuos Dievo apreikštus dalykus (įvykius, tiesas, doros normas, bendravimą) žmogus turi laisvai priimti. Mat žmogus yra socialinė ir istorinė būtybė. Jis gimsta šeimoje, auga žmonių bendruomenėje, veikia drauge su kitais žmonėmis. Daug dalykų jis perima iš praeities: naudojasi iš žmonių išmoktais dalykais, pasigamintais daiktais, įrankiais, mašinomis ir kitomis priemonėmis. Iš kitų jis perima ir ilgainiui atskleistas tiesas bei kitas vertybes.
Tad žmogus — socialinė ir istorinė būtybė turi priimti ir tai, ką jo kūrėjas Dievas yra istorijos eigoje žmonėms kalbėjęs ar padaręs. Neseniai miręs garsusis teologas Karl Rahner, S.J., savo disertacijoje žmogų vadina Hoerer des Wortes — Žodžio klausytoju.
Tačiau nei Dievo apreiškimo įvykiai, nei paskelbtosios tiesos ir elgesiu vykdytinos doros taisyklės nėra taip akivaizdžiai aiškios, kaip fizikos dėsniai (pvz., kad visi kūnai krinta žemyn), ar matematikos tiesos (pvz., dukart du yra keturi), ar kaip pakartotinais bandymais ir laboratoriniais stebėjimais įrodyti žmogiškojo gyvenimo dėsniai, (pvz., kad vaikai pasitiki savo tėvais), ar kitų patirti faktai (pvz., kad yra Australija), ar žodžiu bei raštu paliudyti praeities įvykiai (pvz., kad gyveno Romos imperatorius Augustas, Napoleonas, taip pat kad gyveno, mokė ir ant kryžiaus mirė Tėzus iš Nazareto, kurį jo mokiniai, sekėjai ir jis pats laikė Mesiju, Dievo Sūnumi.) Tai žmogiškasis arba istorinis tikėjimas.
Tačiau tokio istorinio tikėjimo nebeužtenka, kad koks nors tautietis Lietuvoje pripažintų JAV-se gyvenantį lietuvį savo ieškomuoju, niekad nepažintu tėvu ir kad su juo bendrautų kaip su tėvu. Tam reikia abipusio bendravimo, asmeniško pergyvenimo ir didelio pasitikėjimo tuo save vadinančiuoju tėvu. Panašiai, tik daug labiau, neužtenka istorinio tikėjimo, kad kritiškas ar netikintis modernus žmogus asmeniškai pripažintų Jėzų iš Nazareto esant Kristumi, Dievo Sūnumi, kad jį tikėtų ir su juo bendrautų, kaip su savo asmenišku Išganytoju, Viešpačiu ir Dievu. Tam reikia visai kitokio, žmogiškąjį tikėjimą ir pasitikėjimą viršijančio tikėjimo — reikia, kaip sako teologai, antgamtinio tikėjimo.
Bet ir istorinis tikėjimas labai svarbus. Istorinis tikrumas ir aiškumas apie Jėzaus gyvenimą, mokslą ir jį patį, apie jo nuostabius darbus, stebuklus, kančią, mirtį ir prisikėlimą padaro ieškančiam, studijuojančiam žmogui Jėzaus dieviškumą protingai priimtiną ir tikėtiną. Apie tokio tikėtinumo motyvus šiame straipsnyje rašysime, tik kartkartėmis pereidami į filosofinius ir teologinius svarstymus.
Kad jis tikėtinas ir esąs Dievo Sūnus, Jėzus tai parodė savo apaštalams, mokiniams, sekėjams ir kitiems (pagal N. Testamento knygas) palaipsniui, labai diskretiškai, atsargiai ir daugiausia netiesiogiai. Evangelijose nėra ryškaus Jėzaus pareiškimo: "Aš, Jėzus, esu Mesijas ir Dievo Sūnus!” Anų laikų žydams, griežtiems monoteistams, tik vieno Dievo garbintojams, tai būtų buvę visai nepriimtina. Jie Jėzų, kaip piktžodžiautoją Dievui, apsimetėlį, tuoj būtų akmenimis užmušę. Užtat Jėzus tik iš savo žodžių, mokymų, darbų ir stebuklų davė žmonėms pirmiausia suprasti, kad jis turi dieviškas savybes, galias ir atitinkamus titulus.
JĖZAUS GALIOS PILNYBĖ IR SUVERENIŠKUMAS
Pirmiausia Jėzus parodė, kad jis turi suvereniską, neribotą galią skelbti naujus įstatymus. Kalno pamoksle taip jis kalbėjo: "Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk... Nesvetimauk. . o aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme... kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi..(Mt 5,21-37).
Panašiai Jėzus elgiasi su subatos, arba šeštadienio, užlaikymo įstatymu. Jis gydo šeštadieniais, liepia pagydytiesiems nešti savo gultus (Jn 5,1-18), nedraudžia savo mokiniams skintis ir trinti javų varpas ir sako: "Šeštadienis padarytas žmogui, o ne žmogus šeštadieniui. Taigi Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats” (Mk 2,23-38).
Jis turi dievišką galią nuodėmėms atleisti. Atneštam pas jį paralyžiuotajam Jėzus tarė: "Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos”. O kad besipiktinantys Rašto aiškintojai žinotų "Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes”, jis pagydo paralyžiuotąjį (Mt 9,1-8). Atleidžia jis nuodėmes ir atgailaujančiai nusidėjėlei fariziejaus namuose (Lk 7,36-50). Jėzus suteikia galią nuodėmes atleisti ir savo mokiniams, specialiai Petrui (Mt 18,18; Jn 20,23; Mt 16, 18).
Jėzus — teisėjas ir atlygintojas: "Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” (Mt 16,27). Apaštalui Petrui, klausiančiam, ką jie gaus, palikę viską ir sekę jį, Jėzus atsakė: "Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių” (Mt 19,27-30).
Savo kalbose Jėzus parodo, kad Dievas yra jo Tėvas, kad jis yra Dievo Sūnus tiesiogine, o ne analogiška ar mesijaniška prasme. Kartą jis tuo pasinaudojo, norėdamas apsiginti nuo fariziejų (plg. Jn 10,31): Jėzus aiškiai kalbose atskiria aną tėvystę ir savo sūnystę nuo visų tikinčiųjų turimos sūnystės.
Kai žydai Jėzų puolė, kad jis gydąs ligonius šeštadienį, jis jiems atsakė: "Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi”. Užtat žydai dar labiau ieškojo progos ji nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šeštadienio, bet ir vadino Dievą savo Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu. Į šį kaltinimą Jėzus atsakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; ir ką bedarytų Tėvas, lygiai daro ir Sūnus” ( Jn 5,16-19), t.y. juk ir Tėvas darbuojasi šeštadienį.
Daug apie Jėzaus dieviškumą liudija žinomas jo posakis: "Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad tai paslėpei nuo išmintingųjų, o apreiškei mažulėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas yra man mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas; nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus, ir kam Sūnus panorės apreikšti” (Mt 11,25-27; Lk 10,21-22). Čia išsakomas Jėzaus dieviškumas tokios pat rūšies Tėvo ir jo pažinimu, išskirtinai tik jiemdviem tegalimu.
Jėzus savo dieviškumą parodo, statydamas save, kaip Sūnų, šalia Dievo Tėvo. Jis taip kalbėjo, atsisveikindamas su apaštalais: "Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.
Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28,18-20). Tai ypač dažnai parodoma Evangelijoje pagal Joną, pvz.: "Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs” (Jn 5,21).
Kartais Jėzus vartoja Senojo Testamento dieviško identifikavimosi formulę: "Aš Esu, kuris esu” (Iš 3,6; Pak Įst 32,39; Iz 43,10; 51,12). Atsakydamas jam prieštaraujantiems žydams, Jėzus kalbėjo: "Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, jūs numirsite su savo nuodėmėmis.. . Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu” (Jn 8,24-28). Tais žodžiais Jėzus netiesiogiai pasisako esąs Dievas.
STEBUKLAI PATVIRTINA
Jėzaus dieviškumą taip pat patvirtina jo padaryti gausūs stebuklai. Tačiau pirmiausia turime prisiminti keletą dalykų. Šiuose svarstymuose daroma prielaida, kad stebuklai yra galimi ir kad jie įvyko praeityje, kad tebevyksta ir dabar. Daugelis tai neigė ir neigia. Daug kas ir dabar kartoja prieš Jėzaus stebuklus tuos pačius praėjusių šimtmečių priekaištus, nors ir kitais žodžiais. Anksčiau buvo pripažįstamas Jėzaus stebuklų istoriškumas, bet su 18-tojo amžiaus delstais ir racionalistais pradėta juos aiškinti gamtos jėgomis. Fr. Schleiermacheris sakė: "Stebuklai tada buvo natūralių įvykių religinis išaiškinimas; ir kuo kuris religingesnis, tuo labiau visur įžvelgia stebuklus”.2
Kiti vis kartoja žinomą David Hume priekaištą: “Kaip gali įvykti stebuklai? Arba jie yra pagal gamtos dėsnius — tai tik tariami stebuklai, arba jie yra prieš gamtos dėsnius, bet gamtos dėsnių niekas negali pakeisti. Taigi — nėra stebuklų!”3
Tokiems galima su Ed. Schillebeeckx trumpai atsakyti, kad jie sąmoningai ar nesąmoningai nepripažįsta kito priėjimo prie tikrovės, kaip tik empirinį mokslą. Taip pat stebuklai nėra prieš gamtos dėsnius, bet yra nauji kuriančios Dievo galios pasireiškimai šalia gamtos įstatymų.4
Kadangi Evangelijos, nors ir turinčios religinį pobūdį, dabar mokslo žmonių yra pripažįstamos patikimais istoriniais šaltiniais, tai jose aprašomų stebuklų negalima nuneigti. Negalėdami jų paneigti, daug kas stebuklus laiko legendomis. Jos esančios prisikėlusiu Jėzumi susižavėjusių mokinių išgalvotos ar tikrų buvusių įvykių pagražinimai.
Dabar yra Naujojo Testamento aiškintojų, kurie daugelį Jėzaus stebuklų laiko kerigmatiniais, t.y. dėl prisikėlusio Jėzaus ir jo mokslo bei darbų skelbimo tikinčiųjų sugalvotais pasakojimais, kurių dalys kartais paimamos iš buvusių įvykių. Jie įjungiami į kitus Kristaus gyvenimo, įvykių ir darbų pasakojimus. Taip palengva jie įeina ir tampa tradicija, naujoms tikinčiųjų kartoms žodžiu ir raštu perduodama. Gal dėl noro pasirodyti liberaliu ir moderniu žinomas teologas Ed. Schillebeeckx juos vadina "stebuklų istorijomis”, nors to ir neįrodydamas. Kai kuriuos stebuklus jis pripažįsta autentiškais, pvz., šimtininko tarno stebuklingą pagydymą.6
Dalis lietuvių kunigų, koncelebruojančių Toronto katedroje šv. Kazimiero minėjime. St. Dabkaus nuotr.
Evangelijose minima daug Jėzaus stebuklų. Tik Morkaus Evangelijoje jų aprašyta šešiolika. Jėzaus stebuklai paprastai skirstomi į tris grupes: 1. piktųjų dvasių išvarymai ir ligų pagydymai; 2. dideli, "galingi darbai” (plg. Mk 4,35 - 5,43); 3. kiti stebuklai.
Kai kurie Šv. Rašto aiškintojai teduoda maža vertės pirmajai stebuklų grupei. Jie sako, kad senovėje žmonės visur įžvelgdavę piktųjų dvasių veiklą ir ligas laikydavę jų padariniais. Užtat apie pagijimus iš jų senaisiais amžiais sukurta tiek "stebuklingų istorijų”.
Tačiau tokie Jėzaus padaryti stebuklai aprašomi juos mačiusių žmonių: apaštalų Mato, Jono, ar jų mokinių — Morkaus, Luko, ar kritiškai perduoti pirmykščių krikščionių bendrijų tradicijų. Daugumas jų yra aprašyta pirmiausiai parašytoje Morkaus Evangelijoje (1-10 skyr.). Kiti du sinoptikai — Matas ir Lukas teturi jų tik du: piktosios dvasios išvarymą iš kurčio nebylio (Mt 12,12; Lk 11,14) šimtininko tarno ar sūnaus pagydymą (Mt8,5; Lk 7,1).
Kai kurie tokie Jėzaus stebuklai labai aiškiai ir konkrečiai aprašomi. Pvz., Morkaus Evangelijos pirmame skyriuje pasakojama: "Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuoj apie tai jam pranešė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis liovėsi, ir ji galėjo jiems patarnauti”. Luko Evangelijoje (3,39) atpasakota truputį kitaip: "Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė”. Apie šį stebuklą Schillebeeckx rašo: "Tas epizodas kviečia mus laikyti šią istoriją savo substancija istoriniu įvykiu, nors literatūriškai žiūrint — tai stebuklų-istorijos modelis”.6
Mano nuomone, negalima tokių stebuklingų pagydymų nuvertinti, juos vadinant pasakojamomis "stebuklų istorijomis”. Toks buvo anų laikų įsitikinimas, kad piktosios dvasios, velniai, demonai yra ligų priežastis. Juk panašiai, pagal mūsų laikų žmonių galvoseną, ligų priežastimi laikoma bakterijos mikrobai, virusai, o iš tikrųjų pagrindinė ligos priežastis yra nusilpnėjusį žmogaus sveikata, neturinti jėgos atsispirti bakterijoms. Argi dėl to nuvertintinos gydytojo pastangos, ir pagydymai vadintini "pasakojamomis istorijomis" ?!
Jėzus gydymo galią suteikė ir savo apaštalams bei mokiniams. Net 72 mokiniai sugrįžę su džiaugsmu kalbėjo: "Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo” (Lk 10,17; Mt 10,1-15; Mk6,7; Lk9,i).
Visais laikais, taip pat ir mūsų dienomis Jėzus suteikia kai kuriems žmonėms gydymo charizmą, dovaną. Apie tokius pagydymus, aiškiai paliudytus, galima skaityti tikinčiųjų ir netikinčiųjų laikraščiuose bei knygose.7 Turbūt kiekvienas norėdamas galėtų susitikti su kokiu nors taip pagydytu asmeniu.
Antroji stebuklų grupė — tai Jėzaus "galingi darbai” (graikiškai dynamis) ne žmonėse, bet gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Pvz., audros nutildymas. Apaštalai, kurių dalis buvo šio didelio Genezereto ežero žvejai, labai stebėjosi, kad "tuoj pat vėjas nutilo ir pasidarė visiškai ramu”. Mat po audros bangos paprastai dar ilgai vilnija, nerimsta, ūžia. Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: "Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!” (Mk 4,34-51)
Dar keletas tokių stebuklų. Pvz., Jėzaus ir Petro vaikščiojimas virš vandens. Ir vėl "jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį sakydami: 'Tikrai tu Dievo Sūnus!’” (Mk6,45; Mt 14,26-34). Prie šios grupės stebuklų priklauso ir stebuklingos žvejonės: Jėzaus viešojo gyvenimo pradžioje, pašaukiant žvejus būti jo apaštalais (Lk 4,1-11), ir po jo prisikėlimo (Jn 21,1-11)
Trečiajai grupei priskirtini trys iš numirusių prikėlimai ir stebuklingas duonos padauginimas. Vienas jų — tai pats pirmasis Jėzaus stebuklas Galilėjos Kanoje per vestuves, paverčiant vandenį geriausiu vynu (Jn 2,1-11).
Nuostabus buvo septynių duonos kepaliukų ir poros žuvų padauginimas — jų užteko pamaitinti 5000 vyrų ir panašiam skaičiui moterų bei vaikų. Tai ne masės haliucinacija: dar surinkta dvylika pintinių trupinių (plg. Mk 6,30; Mt 14,13; Lk 9,10). Panašus ir antrasis duonos padauginimo stebuklas (Mk 8,1-10). Pagal Jono Evangeliją, Jėzus kitą dieną pažadėjo minioms duoti gyvybės, gyvenimo duonos — įsteigti Eucharistiją (plg. Jn 6,1-63). Schillebeeckx taip apie šiuos duonos padauginimo stebuklus rašo: "Šios istorijos substancija nėra kilusi dėl kurio nors Bažnyčios povelykinio rūpesčio, bet yra žavinčių istorinių prisiminimų, draugiškumo vakarienių su Jėzumi pasekmė”.8
Ypač pažymėtini trys mirusių asmenų prikėlimai. Sinagogos vyresniojo dukters prikėlimo aprašyme dar išlaikytas aramajų kalbos žodis: Talita kum — Mergaite, kelkis! (Mk 5,21-43; Mt9,i8). Antrasis — prikėlimas į kapus nešamo jaunuolio, Naji-no našlės sūnaus (Lk 7,11). Trečiasis — keturias dienas kape išgulėjusio Lozoriaus prikėlimas. Šį stebuklą Jono Evangelija jungia su Mortos Jėzaus, dieviškojo Mesijo, išpažinimu: "Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį” (plg. Jn 11,1-44).
Tačiau pats didžiausias stebuklas — tai Jėzaus prisikėlimas is numirusių. Jėzus buvo net tris kartus jį išpranašavęs, iš anksto apskelbęs. Pirmą kartą po Petro išpažinimo: "Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir trečią dieną prisikelti iš numirusių”. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai (Mk8,3i). Antrą kartą po stebuklingo atsimainymo kalne: "Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia 'prisikelti iš numirusių’ ” (Mk 9,2-13). Trečią kartą Jėzus išpranašavo savo prisikėlimą, keliaudamas į Jeruzalę Velykų švęsti ir žydams reikalaujant ženklo (Jn 2,13-22).
Daug kas nepripažįsta šio įvykio ( Jėzaus prisikėlimo) istoriškumo. Vieni neigia, sakydami, kad tai negalimas dalykas, kiti — kad tai susižavėjusių apaštalų ir kitų mokinių apoteozė Jėzui, sukurtas mitas apie jo prisikėlimą arba legendos apie jo pasirodymus po mirties. Kai kurie egzegetai tai vadina kerigmatine medžiaga, palengva susidariusia, skelbiant apie Jėzaus gyvenimą ir darbus. Schillebeeckx sako, kad, pavyzdžiui, pasakojimas apie Jėzaus pasirodymą (po prisikėlimo) Petrui yra tam, kad sutvirtintų jo primatą, o pasirodymas Jokūbui — kad padidintų jo autoritetą Jeruzalės tikinčiųjų bendrijoje.9 Daugelis Šv. Rašto aiškintojų neneigia, kad tokių kerigmatinių pasakojimų Evangelijose galėtų būti, bet tai nepakeičia dalykų esmės. Apie tai dar kalbėsime kiek vėliau.
Tačiau tie prisikėlusio Jėzaus pasirodymai N. Testamente aprašomi labai konkrečiai: pasirodė konkretiems asmenims (Petrui, Marijai Magdalenai, apaštalų būreliui), aiškiai minimose vietose (paskutinės vakarienės aukštutiniame kambaryje, Getsemanės darže, Emaus miestelyje), tam tikru laiku (Velykų rytą, vakarą) ir t.t.
Taigi aprašomieji Jėzaus pasirodymai buvo empiriniai, kontroliuojami dalykai (Jėzus valgė žuvį, ten buvusieji matė, girdėjo kalbant, Tomas net jį palietė). Tad nėra jokio rimto argumento, kad tie įvykiai nebuvo empiriniai, kad jų negalima istoriškai tyrinėti. Be abejo, kaip su kūnu (perkeistu, garbingu) prisikėlęs Jėzus atėjo, esant durims užrakintoms, nėra istorijos mokslo, bet teologijos reikalas išaiškinti.10
Jėzaus prisikėlimas iš numirusių ir pasirodymai aprašomi pačiose ankstyviausiose Naujojo Testamento knygose. Ten aprašomi įvykiai dar buvo labai neseni, įvykę tuoj po Kristaus mirties. "Apaštalų darbuose”, rašytuose apie 67-80 m., pasakojama, kad jau Sekminių dieną apaštalas Petras kalbėjo susirinkusiems žydų būriams: .. tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus... Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame jo liudytojai” (Apd 2,22-31).
Apaštalas Paulius pirmame laiške Tesalonikiečiams, rašytame apie 51 m. po Kr., rašo: "Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo” (1 Tęs 4,14). Pirmame laiške Korintiečiams (apie 54-57 m.) Paulius rašo: "Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų; vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tebegyvena ligi šiolei... Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man”.
Tuos prisikėlusio Jėzaus pasirodymus smulkiau aprašo sinoptinės Evangelijos ir apaštalas Jonas. Morkaus Evangelijoje, rašytoje apie 63-70 m., jie gana trumpokai nupasakoti. Mato Evangelijoje ilgiau aprašytas Jėzaus pasirodymas moterims ir vienuolikai Galilėjoje. Lukas pažymi, kad prie kapo nuėjusios moterys nerado Jėzaus kūno; jo nerado nė prie kapo atbėgę apaštalai Petras ir Jonas (Lk 24,1-12). Jono Evangelija, sekdama kita apsireiškimų tradicija, plačiau aprašo Jėzaus pasirodymą Marijai Magdalenai, o vakare visiems apaštalams. Po savaitės dar kartą apaštalams, kai su jais buvo ir Tomas. Dvidešimt pirmame Jono Evangelijos skyriuje aprašytas Jėzaus pasirodymas apaštalams Galilėjoje po stebuklingos žvejonės laikomas vėlesniu papildymu. Matyt, jis buvo perduotas žodine tradicija.
Užtat Šv. Rašto aiškintojai, moksliškai tyrinėdami, t.y. vartodami istoriškus kritiškus metodus, prieina prie pagrįsto protingo įsitikinimo: Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių ir keletą kartų pasirodė savo mokiniams.
Daugiau iš biblinės istorijos egzegetų ir istorikų negalima nė laukti. Tai būtų už biblinės istorijos ribų lygiai taip, kaip gydytojo mediciniškais metodais koks nors tvirtinimas apie žmogaus sielą. Tą pat galima būtų pasakyti ir apie visus kitus Jėzaus stebuklus. Istorikai ir egzegetai moderniais istoriškais kritiškais metodais gali nustatyti, ar kuris stebuklas tikrai taip Jėzaus padarytas, kaip Evangelijoje nupasakotas. Apie galimas religines išvadas iš tų Jėzaus stebuklų ir prisikėlimo gali kalbėti tik teologija ir paskiro žmogaus tikėjimas.
Jėzaus stebuklus matydami ar apie juos girdėdami, anų ir mūsų laikų tikintieji stebėjosi, garbino Dievą ir už tai Jėzų laikė tai didžiu pranašu, tai laukiamuoju Mesiju, tai Dievo Sūnumi. Teologai tuos stebuklus laiko Dievo patvirtinimu, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.
IŠNAŠOS
1 P. Daugintis. Jėzaus istoriškumo klausimu. “Laiškai lietuviams”, 1984 m. rugsėjo mėn. nr., 260-263 psl.
2 Pig. The Jerome Biblical Commentary. Prentice Hall, New Jersey, vol. II, p. 432, 437.
3 David Hume. Enquiry Concerning Human Understanding. 1758. Cit. iš Encyclopedia Americana, vol. 19, p. 217.
4 Pig. Encyclopedia Britannica, vol. 15, p. 565.
5 Edward Schillebeeckx. Jesus, an experiment in Christology. Vintage Books, New York, 1981, p. 185-186.
6 Ed. Schillebeeckx, ten pat, p. 189-190.
7 Pig. Gr. Kriaučiūnienės str. Ar tai stebuklas? “Laiškai lietuviams”, 1981 m. birželio nr., 191-194 psl.
8Ed. Schillebeeckx, t.p., p. 215.
9 Ed. Schillebeeckx, t.p., p. 349-388.
10 Plg. G. O’Collins. What are they saying about the Resurrection? New York, 1978, p. 13-14.
(bus daugiau)
