CHIARA LUBICH
"Be to, mes žinome, kad viskas išeina į gera, mylintiems Dievą” (Rom 8,28).
Jei gilinsimės į tai, ką šv. Paulius sako apie Dievo meilę visiems žmonėms, suprasime ir šį nuostabų jo sakinį, kurs duoda šviesos mūsų gyvenimo įvykiams, kartais taip nesuprantamai susipynusiems. Apaštalas dažnai kalba savo laiškuose apie Dievo meilę mums ir apie Jo malonę, kuri viršija visus mūsų silpnumus. Dievas turi planą kiekvienam ir Jis laiko mus savo minty visą laiką. Jis sutvėrė mus "ir paskyrė tapti panašiais į Jo Sūnaus pavidalą” (Rom 8,29; Ef 1,4). Tai, kad Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ir davė mums Jo dvasią, mus užtikrina, jog Jis darys viską, bandys viską, kad tik Jo planas būtų įvykdytas (Rom 8, 32; 8,15-17). Tame apaštalo mokyme mes tą užtikrinimą ir randame.
"... viskas išeina į gera, mylintiems Dievą”. Ne kiekvienam Dievas viską išveda į gera, bet tiems, kurie Jį myli ir į Jo meilę atsako. Dievo meilė mums nėra kažkokia bendrybė. Jo meilė yra asmeninė, speciali, ji viską paverčia į gera, veikia išganymui, tikrajai laimei ir dvasiniam augimui tų, kurie Jį myli.
Ne tik Jo žodžiai, Sakramentai ir visa, ką Jis yra davęs savo Bažnyčiai, neša mums dvasinę gerovę. Visa tai yra aišku. Apaštalas nori pasakyti kai ką daugiau. Jis nurodo, kad tiems, kurie tiki Dievo meilę ir Jį myli, daugybė aplinkybių, kurios sąlygoja jų egzistenciją, nėra tik paprasti atsitiktiniai nutikimai. Jų netvarko aklas gamtos įstatymas ar žmonių valia. Juos panaudoja Dievo meilė mūsų išganymo darbui atbaigti. Bet paties Dievo visame tame mes nematome. Jis pasislėpęs veikia ir nenumatytose situacijose. Jo nematome ir tose aplinkybėse, kurios staiga pakeičia mūsų norimą dalykų tvarką, ar kai mus ištinka ypatingos gyvenimo sąlygos, netikėti bandymai ar sunkenybės. Jis nematomas ir tada, kai susitinkame su kai kuriais žmonėmis ar turime būti kai kuriose vietose. Tiems, kurie myli Dievą, viskas, net ir jų praeito gyvenimo klaidos, patarnauja jų gėriui, nes tose visose aplinkybėse jie patiria Dievo meilę, kuri nori juos vesti į šventumą.
Mes galime įžvelgti ir patirti tą mylintį Dievo vadovavimą tiek, kiek mes Jį mylime, kaip labai Jam atsiduodame, įsitikinę, kad Jo mintys nėra kaip mūsų ir kad mūsų išganymas bei krikščionio pilnatvės pasiekimas ne visad vyksta tais būdais, kurių tikimės. Bet jei mes juo nepasitikime, negalėsime matyti ir patirti ir tos Jo meilės tuose visuose įvykiuose.
Mes taip pat turėtumėm atsiminti, kad tikėjimas Dievo meile nereiškia pasitikėjimo Juo fatališkai, laukiant mūsų problemų sprendimo kovoje su liga, kentėjimais, neteisybe ar bet kokia blogio forma. Krikščioniškas vidinis darnumas sugeba derinti visišką atsidavimą Dievui su mūsų pačių asmenine iniciatyva visame, ko tik Jis iš mūsų nori.
Kaip mes galėtumėm pagal tuos nuostabius žodžius gyventi? Pirmiausia mes niekada neturime sustoti prie dalykų išorinio požiūrio, bet, vieton to, tikėti, kad kiekviename įvykyje Dievas rodo mums savo meilę. Tada matysime gyvenimą realybėje visai kitokį, nors jis mums ir atrodytų, kaip to rinktinio audinio antroji pusė, kurioje matomi mazgai ir, lyg per klaidą, nesuderintas raštas. Bet iš tikrųjų tas gyvenimas yra kaip nuostabaus audimo kūrinys, kurį Dievo meilė audžia mūsų tikėjimo siūlais.
Paskui mes turime tai meilei visiškai atsiduoti su pilnu pasitikėjimu kiekvieną momentą, kaip didžiuose taip ir mažuose dalykuose. Dar daugiau — jei pasitikėsime Dievu paprastose gyvenimo aplinkybėse, Jis duos mums jėgų pasitikėti Juo net ir didžiausiose sunkenybėse, kaip skausmingame bandyme ar rimtoje ligoje ir net mūsų mirties valandą.
Tad stenkimės taip nesavanaudiškai ir gyventi, kad, tikros meilės vedami, galėtumėm gauti Dievo paguodos ir stiprybės, kai Jis, vykdydamas mumyse savo planus, teiksis juos mums apreikšti. Tada matysime, kad visiškas Juo pasitikėjimas neša šviesą bei didžią ramybę mums ir daugeliui kitų.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius