A. D.
Lapkričio mėnesį Bažnyčios kalendoriuje įrašytos dvi ypatingos šventės: Visų šventųjų ir Vėlinių. Jau iš vaikystės laikų man yra labai įsispaudę vaizdai iš graudžių giedojimų kaimo kapinėse, žvakių šviesų prieblandoje. Koks buvo mano nusiminimas, kai Vokietijoje nebuvo tokių Vėlinių, kai Visų šventųjų diena buvo tik paprasta, kasdieninė.
Vėliau gyvenime, kai teko šiek tiek pasimokyti, pastebėjau, kad įvairiose tautose labiau prigyja ir įsišaknija tos tikėjimo tiesos, kurios turi šaknis ankstyvesniame, pagoniškame tikėjime, pvz., lietuvių bendravimas su dausų vėlėmis.
Katalikų Bažnyčia mus moko, kad yra šventųjų bendravimas, kad mes esame daug skolingi prieš mus gyvenusiems, kad jų palikimas mus lydi. Už vienus turime melstis dėkodami, už kitus — atsiprašydami, dar už kitus — atleisdami. Bet mes negalime būti abejingi mūsų giminių kartų kartoms, iš kurių daug ką paveldėjome, negalime būti abejingi visuomenės kartoms, kurios kūrė, siekė, sudarė dabartinę mūsų gyvenimo padėtį.
Vėlinės eina tuoj po Visų šventųjų šventės, atbaigdamos ją, nes visi turėtume būti šventieji! Būdami Dievo vaikai Jėzaus Kristaus atpirkimu, gavome teisę matyti Dievą veidas į veidą. Jis yra gėrio ir meilės šaltinis, tačiau mes dažnai nepadarome to gėrio ir nepaskleidžiame tos meilės, kurią turėtume skleisti, sekdami Dievo pavyzdžiu. Mūsų darbai kartais būna tartum skylėti. Po mirties mes turime apsivalyti nuo tų visų blogio skylių ir dėmių. Atlikę tą procesą, mes pereiname į šventųjų eiles. Žinoma, yra sielų, kurios myli be savimeilės, atlieka gerus darbus, neieškodamos savo garbės. Tokios sielos yra pasiruošusios tuoj džiaugtis Dievo artumu ir ta laime, kaip šv. Paulius sako: "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai Dievas paruošė tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2,9).