ALĖ RŪTA
Krikščioniškajame pasaulyje Vėlinės švenčiamos nuo viduramžių. Pagonys tikėjo, kad mirusieji būna netoli giminės namų, kad jiems, kaip ir gyviesiems, reikia maisto ir kitų dalykų. Užtat per Vėlines žmonės valgydavo prie kapų ir dalį maisto palikdavo mirusiems. Bažnyčia tai draudė. Vietoj "vėlių maitinimo” skatino duoti išmaldas vargšams, kad už mirusius pasimelstų.
Lietuviai, net ir tapę krikščionimis, dar laikėsi pagoniškų papročių. Jie tikėjo, kad artimųjų vėlės per Kūčias, Velykas, Vėlines aplanko savo artimuosius, ragauja jiems palikto maisto. O žmogui mirus, šeimos vėlės jį pasitinka, atidaro "vėlių vartelius”, sodina į "vėlių suolelį”. Tai yra mūsų tautosakoje.
Senovėje kapinės buvo vadinamos alkais. Tai gražios vietos kalneliuose, prie medžių. Alkavietes žmonės lankydavo ir apverkdavo savo artimus mirusiuosius, palikdavo jiems maisto ir pilnas ašarines... Eiliuota Livonijos kronika (13 amž.) mini raudas ir jų apeigas. Nuo 14-to amžiaus žinomas šermenų vardas — tai laidotuvių pietūs. Nuo šermeninių atskirdavo maisto ir vėlėms.
Istoriniai 17-to amžiaus šaltiniai teigia, jog lietuviai tikėję, kad vėlės lieka gamtoje: medžiuose, gėlių, paukščių ir kitų gyvūnų pavidalu. Vėlė ūkauja pelėda, svyruoja berželyje, lekianti žirgu. . . Viduramžių radiniai parodo, kad moterų kapuose yra paukščio pavidalo paminklai, o vyrų — žirgo išvaizdos ženklai.
To tikėjimo liekanos užtinkamos iki pat Nepriklausomybės laikų. Atsimenu, kaip prie Kūčių stalo ir mūsų šeimos palikdavo maisto likučių — naktį atėjusioms vėlėms paragauti...
Tiesa, niekas mūsų laikais nebedėdavo, kaip seniau, įkapių: maisto, gėrimų, papuošalų, darbo įrankių... Bet lietuviuose liko pagarba mirusiems: puošiami kapai, per Vėlines lankomi su žvakutėmis ne tik savo artimųjų, bet ir žymių tautos žmonių kapai. Lietuvoje dabar okupantai tai draudžia, nes tai reiškia lietuvių pagarbą ir meilę savo praeičiai, kultūrai, laisvei.
Ką Vėlinės reiškia mums šiais laikais? Tą pat, kaip ir anuomet: tikėjimą savo mirusiųjų nepradingimu, tikėjimą praeitimi. Krikščioniui Bažnyčia yra ir gyvųjų, ir į kitą pasaulį iškeliavusiųjų junginys. Krikščioniui lietuviui Vėlinės yra tautos praeitis, didžiųjų žmonių prisiminimas. Lietuviai visuomet gerbė savo karių kapus. Ir dabar mums tinka aplankyti brangiųjų asmenų kapus, juos papuošti, melstis už mūsų laisvės kankinius, šelpti vargšus. Dėl didelės pagarbos mirusiems jau 11 -me amžiuje Adomas Bremenietis aisčius vadino žmoniškiausiais žmonėmis (hominis humanissimi). Lietuvis tą bruožą tebeturi ir turės, jeigu pats nesunaikins moderniojo pasaulio aistromis.
Kaip poeto Ad. Mickevičiaus veikale "Vėlinės” (19 amž.) sielos grįžta Vėlinių naktį pasiguosti, taip ir dabar susikaupę prisiminkime savo artimuosius iš Sibiro, kalėjimų, iš vargo ir kraujo klanų. Pabūkime su jais, melsdamiesi ir mąstydami. Pagalvokime, ką jie mums paliko. ..
Vėlinės — tai dvasios šventė, tai susikaupimas, prisiminimas tautos idealų amžinybės žvilgsniu. Vėlinės — tai trumpas gyvųjų ir mums brangių mirusiųjų susitikimas.