AUKA
— Kodėl, širdie manoji, nutilai?. .
— Jaučiu pilkų dienų didingą rimtį. . .
Žvaigždėtais laiptais žengia angelai
Mano aukos ir meilės pasiimti. . .
Ar kils ji dūmais smilkalo baltais,
Ar juodu nevilties šešėliu leisis?
Ar po svajotos Tėviškės skliautais
Ilsėtis vakare turėsiu teisės?. .
Pati sudegsiu meilės ugnyje—
Atnešiu gyvą širdį paaukoti. . .
Šviesusis Angele, priimki ją
Ir teikis mūs Kūrėjui atiduoti.
Jam mano dienos, darbas ir daina,
Širdies giesmė ir meilė amžina. . .
TIESA
Visur tamsu, tik Tavo žvakė dega,
Ir akys dega, kupinos vilties.
Jose matau aš nemarumo jėgą,
Jos remiama širdis ramiai kentės.
Tiktai viltis nušviečia tamsų kelią,
Kol ji negęsta— nieko nebaisu.
Tu saugok ją, tą spindinčią ugnelę,
Kol Saulė kels iš guolio debesų. . .
Nakties drugiai į žvakės šviesą skrenda. . .
O gal tai vėlės mirusių draugų?. .
Su tavimi per sutemas jie brenda,
Kad tau keliauti būtų gera ir saugu.
Aš nebijau tamsos juodos nakties,
Kol dega sieloje ugnis vilties. . .
PAVASARIS
Varpai prabilo vėjo įsiūbuoti,
Ir sieloje prabudo ilgesys.
Einu pavasario dainos dainuoti,
Jos mano žemė bundanti klausys.
Klausys jos medžių šakos susigūžę,
Ir pumpurėliai iš sapnų pabus.
Su jais aš švęsiu žydintį Gegužį,
Ir vietos liūdesiui širdy nebus.
Varpai vis gaudžia, gaudžia, nesiliauja,
Į laimę šaukia saulėti keliai. . .
Ir man išaudė džiaugsmo rūbą naują
Pro debesis pasklidę spinduliai.
Man tik dangaus, tik saulės, tyro oro,
Daugiau šioj žemėj nieko nebenoriu.
MIŠKAS
Lyg tolima simfonija suskambo
Žvaigždėtą naktį medžių ošime. . .
Ir plaukia ji, ir skamba, skamba, skamba,
Sujungia net žvaigždynus su žeme.
Skambi naktis. . . ir žalios pušys skrenda,
Aukštai iškėlę savo vainikus. . .
Ir nežinau— ar sapnas, ar legenda,
Ar i vaikystės sugrįžau laikus. . .
Drąsiau, drąsiau— viena pro kitą moja
Neramios žvaigždės, šaukdamos mane. . .
Svajonių mano laime tolimoji—
Dar negaliu tavęs pasiekti— ne.
O tu skambėk, simfonija švelni,
Vis tiek tu mano sieloj gyveni. . .