BRUNO MARKAITIS, S.J.
Dėkingumas, kito žmogaus pozityvus įvertinimas ir jam pagarba yra vieni svarbiausių dalykų žmogiškoje bendruomenėje. Nelabai reikšminga, ar ta bendruomenė yra religinė, ar sekuliarinė. Ankstyvoji krikščionija pasižymėjo šiomis ypatybėmis, ypač pagarba kitam asmeniui. Nežiūrint įvairių įtakų, tos bendruomenės, kartais labai mažos, remdamosis Jėzumi Kristumi ir iš Jo semdamosis tikėjimo, vilties ir dvilypės meilės, atseit meilės Dievui ir žmogui, išvystė pagarbą žmogui iki nuostabaus gylio ir grožio.
Minint Padėkos dieną, kaip tik derėtų apsistoti ties šiais dalykais. Ir gal reikėtų pridėti vieną pastabą, būtent ar ne per banaliai ir paviršutiniškai suprantame meilę. Juk lengviau kalbėti apie meilę žmonijai, nes tai abstrakcija; sunkiau — apie meilę šeimos nariui, draugui, kaimynui, bendradarbiui, asmenims, sėdintiems tame pačiame bažnyčios suole, priklausantiems tai pačiai organizacijai, nes tai konkreti tikrovė.
Naujasis vyskupas išeivijos lietuviams Paulius Baltakis, O.F.M.
Svarbu visa tai, kas jau pasakyta. Tačiau patys svarbiausi dalykai yra pasiaukojimas bendram reikalui; kančia, surišta su atlaidumu ir auka; tikėjimas į pasiaukojimu ir darbu kuriamą ateitį; pasirengimas mirti už žmogų ir aukščiausias vertybes, kaip antai tiesą, gėrį ir meilę.
Žiūrėdami į savo bendruomenės ar organizacijos istoriją, kas ją įkūrė, kaip ji įsikūrė ir išsivystė, tuojau matome, kad ta žmonių daugybė, ypač specialūs asmenys, kaip tik pasižymėjo pasiaukojimu bendram reikalui ir kad tame pasiaukojime buvo daug kančios, aukos ir pasiryžimo kovoti už tikėjimo tikrovę, kovoti už tiesą, gėrį ir meilę konkrečiomis formomis ir apčiuopiamuose tarpusavio ryšiuose.
Jei pasižiūrim į savo tautą, matome lygiai tą patį nusistatymą ir kovą už tas pačias vertybes. Juk tauta yra visuma, sudėta ne iš obuolių, bulvių ir pomidoru, bet iš žmonių. Jei tauta turi būti visuma, tai ir žmogus turi būti visuma. Nepilnas jis, jei jis tik politinė, visuomeninė ar socialinė būtybė. Nepilnas jis, jei jis tik mokslininkas, menininkas, pramonininkas ar dvasininkas ir t.t., išjungiant kitas žmogiškojo gyvenimo sritis ir pasitenkinant tik tais veiksniais ir gyvenimą formuojančiomis normomis, kurios yra tiesiogiai surištos su jo profesija. Žmoguje turi susijungti gamtinė ir antgamtinė plotmė. Jo asmenybė turi turėti ne tik žmogišką, ideologinę, bet ir moralinę dimensiją.
Kunigas Stasys Yla sako: "Nežinau, kokiu vardu — tikslesniu ir taiklesniu — tektų pavadinti mūsų tautos kovą, kovą už visumos vertybes, kurios jau yra nebe vien mūsų tautos reikalas — kova už tikėjimą, moralę, teisėtumą ir garbingumą, kultūrinį ir tautinį savitumą, už savo kalbos ir savo charakterio išlaikymą”. Ir jis priduria: "Juk visu frontu stojam prieš melą ir klastą, žmogaus ir tautos sutrypimą, žudymus, istorijos klastojimus ir sąžinės prievartavimą”. Taip baigia savo žodžius kunigas Yla.
Jei žiūrime į tautą ir į žmogų, kaip į visumą, tai tą visumą turime praplėsti, vešliai ir vaisingai išugdyti ir tautos bei žmogaus pastangų ir darbų derlių kuo plačiausiai paskleisti. Jei savo pasiaukojimą, bendruomeninį planavimą ir planų vykdymą sukoncentruosime trumpaake kryptimi tik į vieną ar du objektus, tai visą plačiašakę veiklą — savo ir pasaulio akyse — susiauriname ar atimame jai panoraminį žvilgsnį ir mūsų potencialo išvystymą. Kai kam atrodo, kad tokioje situacijoje mūsų aktyvus, pozityvus ir kūrybingas pasipriešinimas bei kova nebetenka jėgos, o priešo galia atrodo didesnė, negu ji iš tikrųjų yra. Kyla audra, bet stiklinėje. Stiklinė gali būti didelė. Proporcingai ir audra padidės. Ir mes, nors be užtenkamos priežasties, su Evangelijos apaštalais šauksime: "Viešpatie, gelbėk mus — žūvame”. Evangelija sako, kad Viešpats audrą nuramino, bet apaštalus pavadino menko tikėjimo žmonėmis. Mat nederėtų pamiršti keisto paradokso. Mūsų tautos priešas remiasi netikėjimu. Jei mūsuose tikėjimas silpsta, mažėja, nyksta, o kartais dingsta, kuo gi tad remiasi mūsų pasipriešinimas, veikla, kūrybingumas ir kova? Tautos priešo aktyvus netikėjimas gali lengvai nustelbti mūsų silpną ar silpstantį tikėjimą.
Dėkui Dievui, kad praeityje mūsų tarpe buvo stipraus tikėjimo, didelio pasiaukojimo, darbštumo ir ryžto žmonių. Jiems pagarba ir dėkingumas. Už mirusiuosius meldžiamės, gyvaisiais didžiuojamės.
Dėkui Dievui, kad viltis švyti kaip didelis švyturys. Jaunimas rodo kelią. Ir jo šimtai. Jie ne tik mūsuose veikia, bet bendrauja su kitų kraštų, ir tolimiausių, lietuviškuoju jaunimu. Nežiūrint aplinkybių ribotumo, jie iriasi tais irklais, kuriuos turi.
Dėkui Dievui, kad vyresnioji jaunimo karta garsina Lietuvos vardą, šios dienos priemonėmis plačiai skelbia mūsų tautos reikalus bei jai daromas skriaudas. Jų pasiaukojimo ir darbo vaisiai sklinda Amerikoje, pasiekia Europą, o kartais ir kitus kontinentus.
Padėkos dienos proga apkabinkime vienas kitą. Juk esame dieviškojo Tėvo vaikai, ir mumyse teka Lietuvos kraujas. Visi perėjome vargo ir kančios mokyklą. Ogi niekas taip nesujungia, kaip bendras vargas ir kančia. Negaišinkime laiko tuštiems ginčams ir nerealistiškiems planams. Visų mūsų — jaunų ir vyresnių — laukia dideli darbai. Mūsų tautos genijus tik dabar pradeda kelti savo galvą. O Lietuvos įsčiuje per skausmą ir kraują užsimezgęs vaisius auga, bręsta ir laukia laisvės aušros bei nepriklausomybės saulės.
