Vytautas Kasniūnas

PIRMAS SKAMBUTIS...

     "Goda. .. Tu mano svajonė... Tu čia ateisi godų svajoti, ilgesio dainą jūrai dainuoti. .

     Goda paliko universiteto studijas, baigminius egzaminus ir dabar mindo ežero pakrantės smėlį, rankioja įvairiaspalvius akmenėlius, lyg iš jų norėdama pastatyti svajonių pilį...

     Goda — pirmasis vardas, mamos poezijoje sukurtas. Antrasis vardas — Neringa, jai duotas tėvo, kilusio iš Neringos žvejų šeimos. Tėvas norėjo, kad šis vardas primintų jūros audras ir tylius rytmečius, jo išgyventas vaikystės dienas žvejų kaimelyje. O jam, Daliui, ji buvo jo meilės žodžiais pakrikštyta Dalia — jo gyvenimo laimės dalia. ..

     Jau trečia diena, kai Goda vieniša vaikšto ir mena poezijos rinkinyje rastus žodžius: "Tu čia ateisi godų svajoti, ilgesio dainą jūrai dainuoti. . .” — "Oi ne, oi ne!” — ji ėmė balsiai šaukti, mesdama į ežerą surinktus akmenėlius... "Tik ne ilgesio dainą dainuoti! ..” Ir kuo balsiau šaukė, tuo labiau ilgesys širdį slėgė.

     "Goda — tu mano svajonė!” — rodos, klykė žuvėdros. "Goda — tu mano svajonė!” — su atsimušusiomis į krantą ežero bangomis skambėjo Daliaus balsas. Ir tada ji juokėsi, kvatojo. . . Juokėsi iš Daliaus pasakytų meilės žodžių. Kvatojo, prisiminusi, kai ii svaigo jo glėbyje. .. "Tu nemyli manęs!” — mena jam pasakytus žodžius, mena tą stebėtiną jėgą, kai jį atstūmė ir išėjo į tamsią naktį. Išėjo į universiteto sodą ne Goda-svajonė, bet Neringa — padavimuose apdainuota milžinė. Gal dabar ir nedraskytų širdies apmaudas, jei būtų užtekę jam kuždamų žodžių, dainuotos dainos apie šelmį bernelį, kad "dar ne jo valia”. Laikas tikriausiai būtų lengvai užgydęs žaizdas. Bet dabar liko žaizda, gili žaizda viduje, apsivylimas visa tuo, kas buvo svajonėse sukurta. .. Kad nebūtų girdėjusi jo pasakytų žodžių: "Aš eisiu pas Salią ar pas tavo geriausią draugę Silviją. .. jos — tai ne tu...” Ir nuėjo. Nuėjo švilpaudamas. Nuėjo ir negrįžo kitą dieną, lūkestyje praėjo dar keli vakarai.

     Prisiminusi tą naktį, Goda ėmė švilpauti. Išmokusi iš Daliaus, dabar švilpavo įvairias melodijas. Mamai nepatiko Dalius, o labiausiai jo švilpavimai. Ji vis sakydavo, kad rimti vyrai nešvilpauja, prisiminusi kaime girdėtus pasakojimus apie švilpautojus. "Jie švilpaudami ir gyvenimą prašvilpia”, kartą ir tėvas pasakė. Švilpavimas ją nuramino, lyg grąžino į tėvų namus. Mintyse driekėsi dienos ir vakarai... Skaitė lyg iš knygos mamos poezijos žodžius, kartais tėvo "pamokslais” pavadintus. "Medlaižys! — ausyse suskambėjo žodžiai, pasakyti dėdės Anupro, — tas Dalius — tikras medlaižys!”

     "Medlaižys, medlaižys! garsiai ėmė šaukti Goda, — jis norėjo tik pasismaguriauti, iškopti mano gyvenimo saldžiausią medų... tik tiek aš jam buvau reikalinga... Cha, cha, cha, — garsiai juokėsi, baidydama žuvėdras. — Nepavyko Daliui nuskinti ir atsikąsti rojaus obuolio, ir pabėgo vargšas adomėlis, mažytis, išlepintas adomėlis, kitur nuėjo pasiobuoliauti... cha, cha, cha. Švilpauk sau, mielasis, kitom gegutėm, kurios deda kiaušinėlius į svetimus lizdus! Aš esu Goda! Aš Neringa! Palikuonė tos milžinės Neringos, kuri supylė kopas. Gal Goda ir būtų paklususi tavo norams, apsvaigusi nuo tavo glamonėjimų, bet ne Neringa! Pamatei, kokia aš esu moters dvasios milžinė! Eik ir ieškok žvaigždžių nykštukių, pasirink jas iš nykštukų karalystės. Aš esu milžinė Neringa, ir kovosiu su jumis, nykštukais, mylimasis Daliau, brangusis nykštukai. .

     Goda klaidžiojo ežero pakraščiu iki vidurnakčio, skaitydama žvaigždes, pilnačio mėnuliui save išsakydama. Grįžusi į palapinę, kurioje gyveno atsiskyrusi nuo visų, parašė trijų dienu ir trijų naktų rekolekcijų laišką, pavadinusi "72 valandų nuosprendis — praeities ir ateities kelias”.

LAIŠKAS TĖVAMS

     Žodžiai Tėvas, Motina, Tėvai ne tik ant popieriaus yra mano rašomi didžiosiomis raidėmis, ne tik kalbant iškilmingu tonu išeina iš mano lūpų, bet jie yra mano išgyventi ir įsigyvenę širdyje. Žodis "meilė”, dažnai kartojama su įvairių įvairiausiais aspektais, kai ji riša mane su Jumis, mano mylimieji Tėvai, yra gyva jausmuose, apraiški santykiuose, spalvinga elgsenoje. Tikroji meilė nesikeičia su mėnulio atmainom, žvaigždžių judėjimo keliais, potvyniais ir atoslūgiais. Aš Jums rašau laišką po išsiskyrimo su Dalium, po trijų dienų asmeniškų rekolekcijų, praleistų Mičigano ežero pakrantėse. Mindžiojau kopų smėlį, norėdama pastatyti ateities gyvenimo pilį, apsivylusi pirmąja meile, juodose mintyse paskendusi, kelis kartus gundžiau save aplankyti ežero dugne pasakų Kąstyčio rūmus, būriau "myli-nemyli”, svaidydama į ežerą akmenėlius, žuvėdroms pasakojau savo gyvenimo dalią. Man vis rodėsi, jog mane lydi Judviejų mylinčios akys. šniokščiančios ežero bangos, rodos, minėjo mamos, jautrios poetės, eiliavimus, kuriuos vadinau šeimos gyvenimo psalmėmis. Jos minėjo ir tėvo pasakytus žodžius. Jūs išauginote ir išauklėjote mane, moterį Godą, kad tęsčiau moters tradicijas, man įkvėpėte dvasines vertybes, lyg skolon paimtas iš legendarinės milžinės Neringos. Jūs rūpinotės mano ateitimi, mano laime, kad gyvenimo klystkeliuose surasčiau savąjį kelią. Aš esu laiminga, kad atkėlėte vartus į tą kelią, kuriuo ėjo mama. Gal tas kelias dabar, pagal laiko metus, puošnesnis, bet ten įmintos mamos, senelės, prosenelės pėdos liko lyg akmenyje įkaltos. "Būk moterimi”, pasakė tėvas, man švenčiant aštuonioliktąjį gimtadienį. Ir aš tame žodyje mačiau viską, ką Aukščiausiasis savo kūrinyje sudėjo. Aš buvau Judviejų dukrelė lepūnėlė. Bet ne žaislų daugybe apkrauta lepūnėlė, ne kaprizinga princesė, bet širdies meilės dukrelė, užgrūdinta visoms tvirtoms pažiūroms į pripažintas dorovės ir padorumo taisykles.

     Aš mylėjau ir tebemyliu Dalių, nors ta draugystė ir buvo prieš Judviejų valią. Dalių dabar prisimenu, kaip mama jį vadindavo, švilpautojų švilpautoją, mergaičių išlepintą berniuką. Su vėju nušvilpė ir jo man sakyti žodžiai, meilės prisipažinimas. Aš, rodos, viską padariau, ką Goda turėjo padaryti, paklausiusi Neringos žodžių, tos legendarinės Neringos, kurioje sudėtos visos tėvų viltys, norai, siekimai.

     Jūsų Goda Neringa

LAIŠKAS DALIUI

     Sunku, labai sunku man buvo apsispręsti, ar rašyti Tau, Daliau, laišką. Pradėjau rašyti, vis tebegalvodama, gal dar per anksti rašyti, gal reikia palaukti. Nesu tikra, ar galėsiu viską parašyti, ką norėčiau. Ar iš viso Tau reikia rašyti? Nesu net tikra, ar Tu, gavęs mano laišką, jį skaitysi! . . Išsiskiriant Tu pasijuokei iš manęs, tai nenorėčiau, kad laišką duotum skaityti toms, kurių vardus minėjai ir sakei, kad eisi pas jas... Ir jei Tau dingtels mintis, kad aš pavydžiu, prisimink mūsų pasikalbėjimus, kad aš pavydo bacilomis nesu užkrėsta. Ta liga nesirgau ir nesirgsiu, aš jai turiu organizmo atsparumą, paveldėtą iš tėvų.

     Mudu labai dažnai kalbėdavome apie draugiškumą ir kažkodėl sutardavome, kad mūsų draugystė bus amžina. Mes nekalbėdavome apie amžiną vedybinę draugystę, nes apie vedybas nesam užsiminę. Juokaudami mes rinkome vienas kitam, kas tiktų į Tavo ar į mano vedybinę porą. Abu sutarėme, kad ankstyvoje jaunystėje reikia ruoštis vedybiniam gyvenimui, bet ne jį išgyventi.

     Mus artimai rišo pirmas draugystės įsakymas — būti atviriems. Tą atvirumą aš dievinau. Aš jį paveldėjau iš tėvų, ir Tu džiaugeisi, kad aš jį ir Tau perdaviau.

     Mudu pasisakėme, prisipažinome vienas kitą mylį. . . Atsimeni?..

     Goda nebaigė laiško rašyti. Sudraskyto laiško skiautelius išnešiojo vėjas po kopų smiltyną. ..

(Kitame numeryje rašysime apie Godos Neringos ir Daliaus vedybinį gyvenimą).