(Laiškas Lietuvos kunigui)
Malonusis Tėve, Broli, Lietuvos Kunige,
Kaip gera, kad Tu mūsų nepalieki varge, dvejonėse, neviltyje. Kaip gera, kad turime pas ką pasiguosti savo žodžiu ir vargu. Tu liudiji Kristų.
Tu liudiji savo Viešpatį ir dabar, ir visada, ir visur. Tavo rankose vyksta stebuklas, kai mišių metu ostija virsta Kristaus Kūnu.
Daugelio kraštų kunigai didvyrio mirtimi paliudijo Kristų, tačiau mano Tėvynėje — daugiausia. Jie man patys didžiausi didvyriai ir kankiniai, nes mano broliai...
Kardinolo Suhard žodžiais: "Būti liudininku — tai taip gyventi, kad tas gyvenimas būtų neišaiškinamas, jei nebūtų Dievo”.
Kokį aš noriu matyti kunigą?
Aš laukiu savo pateptojo brolio, tačiau ne su materialinėmis dovanomis. Gyvenu pasaulyje, visados kovodamas ir dažnai pralaimėdamas. Aš laukiu kunigo, atvykstančio su dvasinėmis gėrybėmis, su palaiminimu man ir mano šeimai.
Aš pasiilgęs dvasinių turtų, kurių jis, tikiu, daug daugiau turi už mane.
Jis, tarsi save skriausdamas, kitus turtina. Turėdamas galią atleisti, pats turi klauptis, maldaudamas atleidimo. Kartais Dievas, kaip jau yra pasielgęs su žydų tauta, brandina savo misijai tautą ar tautas ištisus amžius. ..
Kartais leisdamas daužyti ir niekinti priešams savo altorius ir šventyklas, pakrikštytas tautas ir jų kunigus švarina ir rengia naujai misijai.
Kunigas yra mirtingasis žmogus su didžiomis dieviškojo tarpininko galiomis.
Šios eilutės parašytos 1978 m. a.a. kun. Karolio Garucko, S.J., kurį žmonės ir kunigai labai gerbė ir mylėjo, kurio kapas ir dabar yra uoliai lankomas, kurs tikrai visomis jėgomis stengėsi pats būti toks kunigas, kokį jis norėjo matyti.
Red.