DANUTĖ BINDOKIENĖ
Dar, rodos, tik pradėjo gelsti medžiu lapai, dar neseniai mokyklų durys prasivėrė naujiems mokslo metams, o parduotuvėse jau sužvilgo kalėdiniai menkniekiai, televizijos ekranai mirga gundančiais pasiūlymais: pirkite Kalėdoms dovanas. Rudens šventės ateina ir praeina lyg nepastebėtos (galbūt tik su Kaukių dienos išimtimi), o Kalėdų motyvas vis labiau pasireiškia kiekviename žingsnyje, lyg kokia blizganti epidemija, išsiplėtusi visuose kasdienybės aspektuose: muzika per radiją, reklamos televizijoje, papuošimai krautuvėse ir gatvėse. Visa tai tik su vienu vieninteliu tikslu: pirkite, pirkite, pirkite!
Ir žmonės perka. Skamba giesmės apie Betliejaus žvaigždę, skamba ir čiuža pinigai krautuvininkų kišenėse. Lai gyvuoja komercija, lai gyvuoja Kalėdos ir raudonskruostis, baltabarzdis senis, tapęs pažįstamiausiu šios šventės simboliu! Juk jo garbei ruošiami triukšmingi paradai, jo atvaizdas puošia nesuskaitomas krūvas sveikinimų, jį sutinkame visose parduotuvėse, gatvėse, mokyklose, privačiuose namuose — visur ta pati šypsena ir kupinas maišas dovanų. Štai tikroji Kalėdų nuotaika!
Reikėtų gerokai pasikuisti, kad po visais tais blizgučiais ir triukšmu atrastume Kūdikį, vienintelį ir tikrąjį šios šventės kaltininką. Ar ne Jo gimtadienis pavadintas Kalėdomis? Tiesa, jis nevažinėja puošniomis rogėmis, nelandžioja pro kaminą, dovanas dalindamas, ir nežada visiems vaikams visko, ko tik panorėtų. Iš tikrųjų jis labai neturtingas, tas Kūdikis, kurio gimtadienis Kalėdomis pavadintas. Jis net namų neturi, o guli svetimame tvartelyje ant šieno lyg vargingiausias iš vargingiausių. Jo prisiminimas verčia žmones susimąstyti ir stabtelėti; prieš jo kūdikišką žvilgsnį nublunka visi kalėdiniai blizgučiai. Ar todėl Kalėdų senis yra visiems priimtinas, o Kalėdų Kūdikis — ne?
“Štai aš skelbiu jums didi džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2,10-11).
Jis — įkūnytas nuolankumas: nekovoja su išdidžią]a komercija, nesivaržo su raudonsermėgiu seniu. Tik galbūt tie, kurie vieną žiemos naktį prieš du tūkstančius metų klausėsi angelų giesmių ir paskui skubėjo į Betliejų pagarbinti Gimusio, labai šiandien nustebtų: ko plėšosi žmonės su ryšuliais, kokią šventę jie taip rūpestingai švenčia?
O vis dėlto kasmet pasigirsta daugiau balsų prieš hedonistinį Kristaus gimimo šventės išniekinimą, paverčiant ją tik kita komercine švente, kurių keletą per metus mums sukuria sumani reklama ir prekybininkų godumas. Tačiau tie, kurie primygtinai ragina grąžinti Kristų į Kalėdas, eina ne tuo keliu. Jie reikalauja atsisakyti blizgučių ir grįžti į Betliejaus tvartelio paprastumą, o žmonės yra taip pripratinti prie viso to kalėdinio turgaus, kad veikiau atsuks nugaras tikrajai Kalėdų prasmei. Kažin ar šiandien Kristus laimėtų prieš komerciją, kuri taip sumaniai apraizgiusi Kalėdų šventes? Tačiau nėra būtino reikalo skelbti karą Kalėdų seniui, kuomet galima ir kitaip į visą reikalą pažvelgti.
Šiandien turbūt nerastume savo tarpe nė vieno žmogaus, kuris dar tikėtų, kad Kristus tikrai gimė gruodžio 25 dieną. Kalėdų šventes krikščionybė sutapatino su saulės grįžimo ar kita panašia pagoniška švente, nuo neatmenamų laikų švenčiama visose tautose ir giminėse. Ilgainiui Kristaus gimimas neatskiriamai susiliejo su senąja, pagoniškąja švente, jos nepanaikindamas, bet nuspalvindamas ją nauja šviesa, suteikdamas jai kitą prasmę. Žmonėms buvo nesunku priimti šią naują sąvoką. — naująją Kalėdų prasmę. Iš to mes ir šiandien galime pasimokyti.
Nėra didelio reikalo ar prasmės kovoti prieš komerciją, užgožusią Kristaus gimimo šventę. Reikia tik į visa tai pažiūrėti iš kitokios perspektyvos. Paklauskime savęs, koks pagrindinis motyvas stovi už tos komercijos pečių? Gal sakysime, kad prekybininkų godumas? Iš dalies tai tiesa, tačiau niekas varu nevaro žmonių į krautuves ir nepriverčia pirkti. Tai jie atlieka savanoriškai, dažnai net su šypsena lūpose. O dėl to, kad tie pirkiniai skiriami kam nors kitam, bet ne pačiam pirkėjui. Dovanos, sveikinimai, papuošimai, šventiški valgiai teikia džiaugsmą ir gavėjui, ir davėjui. Taigi pagrindinis motyvas, pripildąs krautuves pirkėjais Kalėdų švenčių metu, yra dosnumas, noras padaryti kam nors džiaugsmo. Tai jau labai krikščioniškas jausmas, nors žmonės ir mėgintų paneigti jo krikščioniškumą.
Dosnumo jausmo pagauti, žmonės šiuo metų laiku atlieka daug gerų ir kilnių darbų: lanko našlaitynus, senelių prieglaudas, ligonius, šelpia vargšus, dalinasi kukliais ištekliais su tais, kurie dar mažiau turi. Daugiau šypsenų, daugiau malonių žodžių, daugiau pagalbos rankų artimui ir vien dėl to, kad prieš tą nuostabiąją Kalėdų dvasią negali atsispirti nei jaunas, nei senas.
Mes žinome, kad retas žmogus pats savyje gali sukurti atitinkamą nuotaiką — reikia įviarių pagalbinių priemonių, simbolių, pvz., muzika gali sukelti nerimą, džiaugsmą, liūdesį; kvapai — pasigėrėjimą, pasišlykštėjimą; vaizdai — atsiminimus ir t.t. Jeigu Kalėdų meto muzika, papuošimai ir visi kiti priedai skatina žmones į dosnumą, pagalbą artimui, linksmumą, net ir pamaldumą, tai, viską kartu sudėjus, sukuriama tikrai tinkama nuotaika Kristaus gimimo dienai švęsti.
Užuot piktinęsi kalėdinės komercijos tvanu, turėtume į jį žvelgti iš tinkamos perspektyvos, sutapatinant jį su Kristaus gimimo šventės džiaugsmu, panašiai, kaip krikščionybės pradžioje su Kristumi buvo susietos pagoniškosios saulės grįžimo šventės. Juk nesvarbu, kokiomis pagalbinėmis priemonėmis pasiekiamas kalėdinis džiaugsmas, viso to džiaugsmo centre vis tiek stovi Kristus. Sakykim, karaliaus, prezidento, popiežiaus ar kurio kito labai garbingo asmens atvykimo proga miestas būtų išpuoštas vėliavomis ir vainikais, žmonės dėvėtų šventadieniniais drabužiais, linksmintųsi ir džiaugtųsi, bet vis tiek pagrindinė to džiaugsmo priežastis būtų to asmens atvykimas. Net tie, kuriems netektų garbingojo svečio patiems pamatyti, jaustų tą patį džiaugsmą, kai žinios apie visuotinį nuotaikų pakilimą juos pasiektų radijo ar televizijos bangomis.
Todėl galime tvirtinti, kad komercija su visais priedais netrukdo, o gal net padeda, švęsti Kristaus gimimo šventę. Krikščioniškųjų Kalėdų ir komercijos keliai susikryžiuoja tik tada, kai iš įsibėgėjimo pamirštame priežastį, dėl kurios visa ta muzika, blizgučiai ir skubėjimas, o į ėdžias Betliejaus tvartelyje guldome ne Kūdikį, bet žilabarzdį Kalėdų senį. Kristus be Kalėdų švenčių niekuomet nepraras savo reikšmės, o raudonšvarkis senis be Kristaus gimimo šventės pasiliks tik plastikinis manekenas, traukiąs pinigus iš lengvabūdžių kišenės.
Amerikos vaikų (ir suaugusių) pamėgtas rašytojas dr. Seuss yra sukūręs pasaką apie vieną šykštuolį, kuris, nekęsdamas Kalėdų, nusprendė jas pavogti ("How the Grinch Stole Christmas”). Naktį, kai visi miegojo, jis įsivogė į namus, nukabinėjo visus papuošalus, išnešė eglutes, žaislus, net švenčių maistą, žodžiu — iššlavė viską, nepalikdamas nė ženklo, kad rytojaus dieną bus Kalėdos. Tačiau koks buvo to piktojo nustebimas, kai žmonės net nepasigedo tų visų priedų. Jie šventė Kalėdas, parodydami meilę vienas kitam ir gimusiam Kristui.
Kalėdos yra tokia svarbi ir brangi krikščioniška šventė, kad jų rėmuose lengvai išsitenka ir dovanos, ir blizgučiai, ir visi kiti nebūtini ar būtini šventiniai priedai. Problema iškyla tik tada, kai ne mes valdome visus tuos priedus, o leidžiame jiems save valdyti. Kalėdos yra džiaugsmo šventė, nes pasauliui gimė Išganytojas. Jeigu tą džiaugsmą mėgintume padidinti žemiškomis priemonėmis, tai yra visai natūralu: juk mūsų prigimtis yra žmogiška.
