Mama
Mano sūnus. Mano duktė. Išnešiota, išliūliuota, rankose migdyta. Pirmieji žingsniai su džiaugsmu pasitikti. Kiekvienas žodis iššaukė šypseną, kiekvienas žingsnis sulaikė kvapą... Kiekvienas vaikas — mylimiausias vaikas. Vienas pirmgimis, antras vidutinis, o čia va — pagrandukas. Visi vienodai mylimi, visų nesėkmės čaižo motinos širdį.
Paauga vaikai, paauga ir rūpesčiai. Kad nesusirgtų, kad išbėgęs nepaklystų, kad neliktų našlaitis! Neduok, Dieve, kad kas nepagrobtų! Vaiko skausmas—motinos skausmas. Auga vaikai, auga ir širdgėlos.
Ir vieną dieną išvežt iš namų į universitetą. Išveži ir žinai, kad jau nebesugrįš. .. Dar pirmaisiais metais bent po porą kartų per savaitę paskambina, kas savaitgalį parvažiuoja. Antrais metais jau rečiau. Jau susiranda savo draugus, merginą ar bernioką, ir nors ryšys tebėra, bet jauti, kad tavo vaikas jau ne visai tavo... Generacijų skirtumai didėja. Duktė neranda kalbos su motina nei su tėvu. Sūnus dar mažiau randa bendros kalbos. Plyšys didėja. Tai, kas mamai ir tėvui buvo brangu, vaikui yra niekis. Vis tiek šypsosi motina: geras mano vaikas! Kad tik jis ar ji būtų laimingi...
Nepajunti, ir ateina diena, kai tavo vaikas kuria šeimą. Kaip maža yra motinų, kurios yra tikrai laimingos savo vaikų vedybomis! O ne! Netiesa! Mes laimingos! Mūsų vaikas vedė lietuvaitę ar ištekėjo už lietuvio. Ačiū Dievui, gal dar kuriam laikui išliks lietuviais. .. Išliks? Apsidairykime — jau jie su savo vaikais kalba angliškai, ispaniškai, vokiškai, o gal net arabiškai. Anūkėlis dar pasako "Čiute”, "Tėtuk”, bet tai ir viskas. Seneliai šypsosi — anūkėliai kalba lietuviškai! .. Lietuvių tėvų vaikai. ..
O tie, kurie veda svetimtautes ar išteka už svetimtaučių — kiek iš jų išmoko savo antrosios pusės tėvų kalbą? Kiek mišrių šeimų vaikų kalba lietuviškai? Suskaičiuoti nereikia antros rankos pirštų.
Nepaliaujamai lenda į galvą mintis: kodėl sūnus, vedęs nelietuvaitę, kalba jos kalba? Moteris namų širdis? Bet kodėl gi lietuvė mergaitė, ištekėjusi už nelietuvio, namie kalba "jo” kalba?
Kas yra mums, lietuviams, kad nemokame vaikams įskiepyti tos meilės savo prosenių kalbai, tradicijoms, papročiams? Jei moteris namų širdis, kodėl ji neįdiegia tos meilės savo antrajai pusei? Kodėl vyro stuburkaulis tiek suminkštėjo, kad jis nepajėgia žmonai įdiegti savo praeities? Po truputį ir jis pats atitolsta nuo lietuviško gyvenimo, lietuviškos veiklos.
Savo krauju tręštam Amerikos, Australijos, Pietų Amerikos žemynus. Mano vaikas. .. Ir atiduodam jį ar ją svetimam kraštui, svetimai kultūrai. Kodėl mes nepajėgiam įdiegti tai, ką mūsų tėvai pajėgė mums palikti — savo krašto, savo kalbos meilę? Tebematau savo tėtę, pasakojantį apie nepriklausomybės kovas. Tebegirdžiu senelio balsą ir, pakėlus vežime iš miego galvą, matau jo botkotį, rodantį Alytaus miške šerną: "Nemiegok, vaike! Nematysi, kuo mūsų miškai buvo garsūs. . .”
Norime savo vaikus matyti laimingus? Bijome dvylipumo? Bijome ko? Argi mes nepajėgiame atsistoti ant savų kojų svetimame krašte? Argi mes esame našta svetimai valstybei? Bijome sugadinti savo vaiko akcentą?
Mūsų vaikai mus myli. O, taip! Myli! Pasidairykime po senelių prieglaudas. Aplanko vieną kartą per mėnesį ar, geriausiu atveju, kartą per savaitę.. . Per vienas laidotuves kunigas kalbėjo apie savo motiną. Pašnabždėjau greta sėdinčiai draugei: "Mūsųvaikai turėtų pasiklausyti šios kalbos”. O ji: "Nesuprastų, apie ką jis kalba. . .”
Ką turėjo mūsų motinos ir močiutės, ko mes neturime? Gal buvo atviresnės pačios sau? Negi jos mylėjo daugiau negu mes?
Mano duktė. Mano sūnus. Išauginom, išleidom į pasaulį, ir uždarė jie mums savo širdis. Laužome savo liežuvį svetimai kalbai su anūkėliais, nes kitaip negalima... O gal mes per daug norime? Gal per mažai mylėjome? O gal ir per daug...