KARL RAHNER, S.J.
Neseniai mirė vienas žymiausių šio šimtmečio katalikų teologų — Karl Rahner, S.J. Jis turėjo gan didelę įtaką II Vatikano susirinkimui. Pateko man į rankas jo išleista knygutė, pavadinta “Šventoji valanda ir kančios apmąstymai”. Tai labai gilaus mokslininko pokalbiai su Jėzumi. Jis atskleidžia mūsų laikų žmogaus tikinčią širdį ir jo intymumą su Dievu, su Kristumi. Manau, jog verta ir mums į tai įsigilinti. Dėl to ir šis vertimas.
Kun. Jonas
JĖZAUS IR JO GYVENIMO DABARTIS
Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, tikras Dieve, tikras žmogau, vienas asmens vieningume ir nepadalintoje bei nesumaišytoje prigimčių dvejybėje, garbinam Tave, nes Tu tikrai esi čia su mumis.
Esi čia (Sakramente) ne tik tavo amžinąja dievybe, kuria Tu esi vienos ir tos pat esmės, vienos ir tos pat galybės, vienos ir tos pat didybės su amžinuoju Tėvu, ir ta savo amžinąja dievybe Tu visur viską pripildai savo begalybe, kurioje visa yra, juda ir gyvena.
Esi čia ir savo žmogiškąja prigimtimi. Altoriaus Sakramente esi pas mus su savo kūnu ir siela, su savo žmogiškąja širdimi. Esi čia: gimęs iš Mergelės Marijos, gyvenęs ir kentėjęs žmogiškąjį gyvenimą su jo didžiosiomis ir smulkiosiomis valandomis, su jo džiaugsmais ir ašaromis, su ilgomis ir pilkomis kasdienybėmis ir su iškiliomis laimės akimirkomis.
Esi čia Tu, kentėjęs prie Poncijaus Piloto ir nukryžiuotas. Esi čia — išlenkusis kančios taurę iki dugno. Esi čia su savo vėl prikeltuoju ir Dievo garbe nušvitusiu kūnu. Esi pas mus su savo žmogiškąja širdimi, kurioje gaudžia visų amžių džiūgavimai; su savo žmogiškąja dvasia, reginčia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios neprieinamą šviesą, veidu veidan reginčia amžinąjį, neperprantamąjį Trejybinį Dievą. Iš tiesų esi čia kaip žmogus. Nieko nematom, bet tikėjimo akis regi Tave, mūsų Broli, tos pat esmės su mūsąja esme. Tu esi mūsų tarpe.
Mūsų ausis nieko negirdi, bet tikėjimo ausis pagauna amžinąjį šlovės himną, kurį Tu, visos žmonijos maldoms vadovaudamas, vis girdi savo nuskaidrinta ir dievybės pripildyta Širdimi.
Garbiname Tave, šloviname Tave, dėkojame Tau, giriame tavąją didybę, nes Tu panorėjai gyventi tarp mūsų, Tu, mūsų Dieve, mūsų Pradžia ir mūsų Tikslas. Tu panorėjai gyventi tarp mūsų, būdamas žmogus, kaip ir mes. Pačioje pradžioje Tu keliavai siauru mūsų, kūrinių, keliu, per ašarų slėnį ir norėjai pats pasiekti taikinį ir tikslą, nors pats esi visko taikinys ir tikslas.
Tu esi tarp mūsų. Bet toks Tavo artimas mums žmogiškasis gyvenimas mums yra nesuprantamas. Ką Tu išgyvenai prieš 1900 su viršum metų, giliau pažvelgus, tai tik tariamai yra praėję. Tavojo gyvenimo paviršius, tiesa, yra praėjęs. Nebegimsi daugiau, kaip varguolis kūdikis; nebealksi ir nebe-trokši; nebepavargsi ir nebeverksi; nei pro
Tavo akis, nei per Tavo sielą nebeslenka Tave paveikiantis mūsų žmogiškuoju gyvenimu vadinamas niekutis. Tu nebemiršti. Visa tai jau praėję, pasibaigę. Tai buvo brangu, nes tai buvo vienkartinis praeinąs įvykis. Visa tai praėję, nes ir Tavo žmogiška, sutverta, ribota ir besikeičianti tikrovė įėjo į Tavo Tėvo amžinybę. Čia jau pasibaigė visi pakitimai. Bet šitoje nebesikeičiančioje pabaigoje kunkuliuoja laisviausia gyvybė. Visa tekantis laikas čia įplaukė amžinojon akimirkon, kuri viską iškart suima į viena. Tavo laikinas žmogiškasis gyvenimas praėjo, įeidamas į Dievą.
Kaip tik todėl, kad įėjo į Dievą, pačia savo gelme pasiliko su mumis, kaip ir pats Dievas būna su mumis. Žmogiškasis gyvenimas dabar yra visai sujungtas su amžinuoju Dievu, visų daiktų kilme. Visa, kas praeina, Jo išmintyje ir meilėje tampa amžina, nebesikeičiančia dabartimi. Žmogiškoji Tavo dvasia ir Tavo žmogiškoji širdis regi ir apglėbia Tą, kuriame visas laikas — amžinybė; visas tapsmas — amžinoji trukmė; visas kitimas — Jo nekintanti ramybė; visa, kas praeina, turi Jo pastovumą. Amžinojoje Dievo išmintyje ir meilėje Tavo širdis visada gali regėti dievišką Tavo praėjusio gyvenimo sudabartinimą, jį mylėti ir apglėbti, nes čia tas gyvenimas yra dabar egzistuojantis.
Tai, kas žmogiškame gyvenime praeina, yra tik paviršutinis vyksmas. O kai tas vyksmas paskęsta niekingos praeities tamsyje, jis gimdo kažką amžino, prisidėjusio formuoti mumyse dvasingąjį žmogų, kurs jau yra amžinybė. Praeinančiame laike mumyse vyksta kažkas, kas nebedingsta; mes nesame vieškelis, kuriuo traukia begalinė eilė akimirkų, o joms nuėjus, tas vieškelis lieka tuščias, kaip ir anksčiau. Mes esame greičiau lobynai, kuriuose kiekviena akimirka palieka tai, kas joje buvo amžina, t.y. žmogaus meilės laisvą apsisprendimą už ar prieš Dievą. O tai kiekvieną kartą yra amžinas dalykas. Tie laisvi meilės apsisprendimai yra tartum laikinumo bangos, amžinu savo bangavimu aukštyn-žemyn išsiliejančios amžinybės paplūdimiuose. Tokiu būdu kiekviena banga, kiekvienas veiksmas, kiekviena akimirka ten palieka tai, kas juose yra amžina, gera ar bloga, nes tas gėris ar blogis yra amžinybė laiko įvykiuose.
Šitas amžinas mūsų praeinančios veiklos darby gerumas ar blogumas nusileidžia į mūsų sielos amžinąjį gruntą, į jį įsiskverbia ir tą mums, ne Dievui, slaptingą gruntą formuoja. Šitaip tuose praeinančiuose dalykuose susidaro kažkas amžina, amžinasis mūsų sielos veidas, o jame ir mūsų amžinasis likimas. Laikui praėjus, tiesa, dar ne viskas yra praėję. Tada tik praeinamybės vandenys yra nutekėję, žmogui atskleisdami ir parodydami tai, kas lig šiol jam buvo slapta — tai jo paties gyvenimas toks, koks jis yra tapęs jo laisvai formuotoje apipavidalintoje amžinybės esmėje.
Tai atsitiko ir su Tavim, mielas Jėzau! Ir Tu tikrai esi žmogus, ir baigei tikrai žmogišką gyvenimą. Todėl ir Tavyje, ne vien Dieve, pasiliko dabartis, buvusio gyvenimo sudabartinimas. Kas Tu tada buvai savo gyvenime, tas esi ir dabar amžinybėje. Praėjo Tavo vaikystė, bet dabar tebesi tas pats, kurs tą vaikystę pergyveno. Išdžiūvo Tavo ašaros. Bet ir dabar esi kaip tas, kurs kartą verkė ir kurio širdis nebegali užmiršti, kodėl ji verkė. Tavo vargai pasibaigė, bet amžinybe tapo juos iškentėjusiojo vyro subrendimas. Praėjo Tavo žemiškasis gyvenimas ir mirtis, bet kas juos nutiko, tas Tavyje yra amžinybė, todėl ir mums tai yra dabartis. Amžinybės dabartis — tai narsus Tavo vyriškumas, tai viską vedusi, tą gyvenimą formavusi ir jį nuskaidrinusi meilė. Amžinybės dabartis — tai Tavo širdis, pritarusi nesuprantamiems Tavo Tėvo potvarkiams; tai Tavo klusnumas, ištikimybė, švelnumas, nusidėjėliams. Visa tai augo, stiprėjo ir laisvu žygiu tapo Tavo gyvenimo akimirkų esmė. Toks Tu dabar esi tarp mūsų, toks buvai tada, kai visa tai išgyvenai, iškentėjai — visa tai tebėra tarp mūsų Tavo dabartis.
Tavo buvusiajam gyvenimui tęsti čia, mūsų tarpe, yra dar ir trečias pagrindas. Tu, gyvendamas žemėje, žinojai ir mylėjai ne tik savo laikų žemiškąją aplinką, kraštą ir tautą. Ir mes, ir aš, ir mano gyvenimas, mano laikai, mano aplinka, mano didingos ir menkutės valandos, ir tai, kad norėjau būti laisvas — visa tai jautė ir mylėjo ne tik Tavo dievystė, bet ir Tavo žmogiškoji širdis. Savo dieviškosios būtybės giliausioje gelmėje Tu jau viską žinojai, viską jau turėjai ir nešiojaisi savo žmogiškoje širdyje. Todėl tas manasis gyvenimas turėjo įtakos ir formavo Tavo žmogiškąjį gyvenimą. Mano gyvenimas priklauso Tavajam. Tu sutikai, tarei savo "taip”, pritarei mano gyvenimui. Jau tada meldeisi už mane, dėl manęs verkei, dėkojai už mano malonę. Gyvendamas Tu užsiėmei ir manuoju gyvenimu, todėl tas mano gyvenimas jau tada Tau darė įtaką ir formavo Tavo gyvenimą, O kai Tu, grįžęs į amžinybę, pasilikai su mumis Sakramente, tai pirmiausia esi tarp mūsų, kaip tas, kurio anuomet pasibaigęs gyvenimas apėmė, žinojo ir mylėjo mane.
Todėl Tave garbiname, Jėzau, amžinasis Dieve. Garbinam Tave, Išganytojau, dabar esantį Švenč. Sakramente. Garbinam Tave, tikrasis žmogau. Garbinam Tave, Jėzaus gyvenime ir mirtie, amžinybės dabartie, vis tokio pat nesikeičiančio Tėvo žinojime ir valioje. Garbiname Tave, Jėzaus gyvenime ir mirtie, visada pasiliekanti dabartie dangiškame Tavo gyvenimo ir mirties atbaigime suformuotoje širdyje. Garbiname Tave, vis čia esantis Jėzaus gyvenime ir mirtie, prisiėmęs ir mūsąjį gyvenimą. Garbiname Tave, Jėzau, tikrai esantis su mumis.