ŽEMAIČIU KAPINĖS
Nutilo raudos - verkiančią dejonės.
Jau niekas jūsų, poilsio nedrums. . .
Paliko jus net mylimiausi žmonės. . .
Tokia pati dalia skirta ir mums.
O kryžiai budi - dieną naktį saugo,
Lydėję jus gyvenimo keliu. . .
Ištikimesnio ir geresnio draugo
Visam pasauly rasti negaliu. . .
Ramiai ilsėkit... šviesios žvaigždės rymo,
Ir kryžiai vis kas naktį čia budės.
Pušų graudaus, liūliuojančio ošimo
Ir ilgo poilsio jums nieks nepavydės.
Kapų tyla. . . ir švelnios gėlės žydi,
Ir mus, ir jas mirtis vienodai lydi.
ŽEMAIČIŲ KRYŽIAI
Į mūsų žemę šaknimis įaugę,
Viršūnę keldami ligi dangaus,
Jūs kviečiai širdį vargstančio žmogaus
Į ateitį laimingą, ramią, saugią.
Žemaičių kryžiai, kryžkelių sargai,
Ištikimieji vargo žemės broliai. . .
Kiek ašarų jūs matėt ligi šiolei,
Gilių žaizdų, negyjančių ilgai. . .
O, nepalikit niekad mūsų krašto,
Tėvų sodybų, klonių, pakelių.
Kas laimins triūsą mūs dienų tylių,
Kam paaukosim savo darbų naštą?
Sakyki, sese, kam gi tu guodies,
Kai gilų liūdesį kenti širdies?
IŠ “LAIDOTUVIŲ” CIKLO
Jau saulė leidžias. . . Vakaro tyla—
Iš mėlynų gelmių lyg rūkas krinta. . .
Joje ištirpo skausmas ir gėla,
Pabudo siela, pančiais surakinta.
Aukštyn! Į Saulę šaukia ilgesys.
Ten, kur juodi šešėliai nepasiekia.
Kas šito šauksmo mirdami klausys,
To rankoj žvakę, Angele, uždeki.
Ateis prie vartų, tyliai pasibels
Procesijos be galo ilgos, ilgos.
Kas tuos vartus į šviesą man atkels,
Gyvenimo saulėlydžiui sužvilgus?
O neužgeski, mano žiburėli,
Kol angelai pakvies, vartus atkėlę.
ŠAULYS
Kiek daug erdvės viršūnėse kalnų!
Dangaus gelmių alsavimas čia girdis. . .
Kas drumsčia ji plasnojimais sparnų?
Eikli strėlė tuoj pervers paukščio širdį.
Ir nieks tada nebeužstos žvaigždžių,
Ir netrukdys aukštyn į saulę kilti.
Širdis pilna troškimų taip didžių,
Bet vieną Žvaigždę seka - savo Viltį.
Ir veda ji per prarajas kalnų,
Kur klonių triukšmo atgarsis nesiekia. . .
Jos vedamas aš kilti mėginu,
Ir nesuriš sparnų man niekad niekas.
Trapus ir silpnas siekiu aš dangaus,
Dvasia manoji niekam nevergaus.