Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
RAUDONOJI KNYGA
"Raudonoji knyga” yra naudojama į-rašyti į pavojų patekusioms įvairioms žvėrių, paukščių, žuvų, roplių, vabzdžių bei augalų rūšims. Įrašymas į šią knygą, — tai perspėjimas, kad rūšis gali išnykti, ir kraštas, kur ji dar gyvena, atsakingas prieš žmoniją už tinkamą jos apsaugą. 1976 m. "Raudonoji knyga” įsteigta ir Lietuvoje. Joje įrašyti šie vardai.
Tauras — naminių galvijų protėvis. Senovėje jų gyventa ir Lietuvoje. Jie buvo labai mėgstami Lietuvos kunigaikščių medžioklėse. Paskutinis nušautas 1627 m. istorinės Lietuvos pietų rytų dalyje. Tauro ragų randama įvairiose Lietuvos vietose. Neretai pasitaiko iškasti iš durpyno tauro kaulus. Tauro kaukolė su ragais iškasta iš Liekno pelkės, Ramygalos apylinkėse. Dar viena kaukolė su kaulais iškasta iš Pukiškio ežerėlio, netoli Vabalninko. Nuo tauro vardo kilę vietovardžiai — Tauragė, Tauragnai, Tauralaukis, Taurupys, Taurai, Tauravas.
Pirmuoju į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas stumbras. Tai buvo bebaigiantis Lietuvoje išnykti gyvulys. Gal būtų išlikę tik stumbrą menantys vietovardžiai — Stumbriai, Stumbriškis, Stumbragiriai, Stumbrinė, Zubriai, Zubrickai, jei nebūtų jų keletas atgabenta iš kitur. Šiandien jau jų priskaičiuojama per trisdešimt. Lietuvoje stumbrų pėdsakų užtinkama visur. Senovės lietuviai jų ragus naudojo kaip taures midui gerti. Kariai jų ragais puošė savo galvas. Vartoti kaip stipraus garso instrumentai ir nešioti prie diržo. Garsios buvo Lietuvos kunigaikščiu iškilmingos stumbru medžioklės.
Į raudonąją knygą įrašyti stambūs plėšrieji paukščiai — kilnusis erelis, erelis žuvininkas, jūrinis erelis, sakalas keleivis, gyvatėdis. Į ją pateko ir pilkoji gervė, juodasis gandras, mažoji gulbė ir kai kurie smulkesni paukščiai. Iš roplių įrašyti lygiažvynis arba lygusis žaltys. Jis buvo rastas prof. T. Ivanausko Rūdninkų girioje. Dabar aptinkamas Čepkelių raiste. Įrašytas ir balinis vėžlys. Jo kelios veisimosi vietos išliko Dzūkijoje; dzūkai jį vadina geležine varle.
Kai kuriuose upeliuose veisiasi retos žuvys — šlakiai. Rudenį į Žeimeną ir jos intakus iš Baltijos jūros atplaukia neršti lašišos. Šios žuvys irgi įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Nepaprastai turtingas vabzdžių pasaulis. Iš Lietuvoje gyvenančių pažymėtini elniaragiai, juodieji apolonai, pelkiniai satyrai, šiauriniai perlinukai. Labai naudingas vabzdys yra kamanė. Žemės ūkyje naudojant nuodingus chemikalus, kamanių smarkiai mažėja.
Raudonoje knygoje surašyta apie 30 rūšių augalų. Tai reti Baltijos pajūrio augalai, augantys tik Kuršių nerijoje — tyrulinė erika, pajūrinė zunda, pajūrinė pienažolė, trispalvis astras. Labai gražiai žydintis augalas plačialapė klumpaitė, raudonasis ir kardalapis garbeniai, kvapusis plauretis ir kitos Lietuvos orchidėjos.
Vesti Lietuvos raudonąją knygą patikėta Lietuvos valstybiniam gamtos apsaugos komitetui ir Lietuvos Mokslų Akademijai. Valstybinis gamtos apsaugos komitetas prižiūri, kaip ministerijos, žinybos, organizacijos ir asmenys laikosi gamtos apsaugos įstatymų bei gamtos išteklių naudojimo tvarkos. Komitetas tvarko tautinių parkų, draustinių, gamtos paminklų steigimą ir priežiūrą. Tvarko Lietuvos medžioklės ir žvejybos plotus. Prižiūri, kaip laikomasi medžioklės ir žvejybos taisyklių. Komiteto žinioje yra Lietuvos gamtos tyrimo laboratorija, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus, unikalių akmenų muziejus Mosėdyje, Lietuvos tautinis parkas, trys gamtos turtų vietovės, 174 draustiniai, 200 saugomų parkų, 400 gamtos paminklų. Saugomų žemiu bendras plotas sudaro 4,3 procento Lietuvos ploto.
LIETUVOS AUGALAI
Lietuvoje savaime auga daugiau kaip 1330 aukštesniųjų augalų rūšių. Apie 1000 auginama laukuose, soduose, parkuose bei gėlynuose. Vieni jų anudingi ir gražūs, kiti — piktžolės arba nuodingi augalai.
Krašto augalus tiria ir jų paplitimą nagrinėja viena iš botanikos mokslo šakų — floristika. Lietuvoje jau 1782 m. Vilniuje buvo išspausdintas dviejų dalių Žano Emanuelio Zilibero veikalas "Flora Lituanica incroata” apie tuo metu surastus Lietuvoje augalus. Kiek vėliau išspausdinti Stanislovo Bonifaco ir Juozo Judzilų panašaus pobūdžio veikalai. Šiuose veikaluose išvardijami visi, daugiausia Vilniaus ir Gardino apylinkėse, Lietuvoje augę augalai. Nurodytas jų lotyniškas pavadinimas, trumpai aprašyta išvaizda ir augimo vieta.
Minėtieji botanikai floristinę medžiagą rinko daugiausia Vilniaus apylinkėse ir net už dabartinių Lietuvos ribų. Jurgis Pabrėža (1771-1839) rinko augalus, juos aprašinėjo ir naudojo gydymui Kretingos ir Palangos apylinkėse. Jis pirmasis visiems Lietuvos, ir daugeliui kitų kraštų, augalams pritaikė lietuviškus pavadinimus. Platus jo veikalas apie Lietuvos augalus nebuvo visas išspausdintas. Floristinė jo dalis liko rankraštyje.
Po Pirmojo pasaulinio karo Kauno universitete susibūrę keletas botanikų tyrinėjo florą tik Kauno apylinkėse. Paruošė ir išleido verstinį J. Kuprevičiaus redaguotą "Vadovą augalams pažinti” ir gana stambų J. Dagio redaguotą "Botanikos žodyną”.
Po Antrojo pasaulinio karo 1954 m. išspausdintas stambus prof. P. Snarskio "Vadovas Lietuvos augalams pažinti”. Jam medžiagą rinko pats autorius su studentais, pėsčiomis arba vežimu važiuodamas, apkeliavo didelę Lietuvos dalį. 1959 m. buvo įsteigtas Botanikos institutas. Jo studentai pradėjo keliones į visus Lietuvos rajonus, rinkdami augalus. Per keliolika metų buvo surinkta 80 tūkstančių pavyzdžių. Buvo pradėta galvoti apie stambios, visą Lietuvos plotą apimančios, daugiatomės "Floros” paruošimą. Tai buvo nelengvas darbas. Daugiau kaip 30 patyrusių botanikų pradėjo darbą, kuris užtruko 20 metų. Buvo išspausdinta "Lietuvos floros” šeši didžiuliai tomai. Kiekvienas tomas susideda vidutiniškai iš 50 spaudos lankų. Redaktorė — žymi Lietuvos floristė prof. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė. Aprašoma daugiau kaip 2100 augalų rūšių, jų išvaizda, biologija, augimo vieta, paplitimas Lietuvoje ir visame pasaulyje, o taip pat praktinio naudojimo būdai ir galimybės. Veikalas gausiai iliustruotas piešiniais, nuotraukomis, žemėlapiais. Šiuo veikalu naudojosi botanikai, rašydami penkių tomų "Europos florą”, išspausdintą Anglijoje. Šiandien šiuo veikalu naudojasi geografai, ruošdami spaudai Suomijoje daugiatomį "Europos floros atlasą”.
KURŠIŲ NERIJOS GROŽIS
Anglas V. Humbolt 1809 m. apie Lietuvos neriją rašė, kad ji "yra tiek įstabi, jog, norint patirti savo sielai nuostabaus vaizdo, ją reikia būtinai pamatyti, lygiai kaip Ispaniją ar Italiją”. Pamatyti ją išties verta, nežiūrint kada. Ji graži net lietingo pilkumo gaubiama. Ji patraukli savo gamtiniu dvasingumu. Nepamirštama ji vasarinės gamtos šventėje. Ji nepakartojama — panaši į save.
Nerijoje nėra dirbamų laukų su pasėliais. Nėra ganyklų. Joje beveik negyvena žemdirbiai. Čia kas trečias žmogus žvejys, kas ketvirtas — miškininkas arba kurorti-ninkas. Nerijoje apie septyniasdešimt poilsio ir kultūros įstaigų. Keli buriavimo pramogoms uostai. 1979 m. pradėjo veikti vienintelis šios rūšies Jūrų muziejus.
Svarbiausia nerijos vertybė—gamta, jos nesikartojantys vaizdai. 1960 m. Kuršių nerija paskelbta draustiniu, o 1976 m. Lietuvos valstybiniu miško parku. Joje per metus pailsi per šimtą tūkstančių žmonių.
Tūkstančiai atvažiuoja keliautojų. Jai negana paprastų apsaugos priemonių. 1967 m. priimta ypatingos nerijos apsaugos, tvarkymo ir joje lankymosi taisyklės. Ribojamos statybos, reguliuojamas poilsiautojų ir besilankančių skaičius. Sugriežtinti nerijos gamtos ir visos aplinkos apsaugos reikalavimai.
18 amžiaus gale gamtininkams parūpo atkurti nerijoje miškus. Gelbėti šiuo būdu joje gyvenimą. Ties Nida šio sunkaus darbo pirmasis ėmėsi pašto stoties tarnautojas G. D. Kuvertas. Jis apželdino Urbo kopą ir taip išgelbėjo Nidą nuo užpylimo smėliu. Jo kilnus galynėjimasis su vėjais ir smėliu paskatino kitus. Gelbėjimo darbai prasidėjo visoje nerijoje. Nerijoje nuolat dirba mokslinės gamtininkų ir kitų sričių kūrybinės grupės.
Kuršių nerija Lietuvai teikia džiaugsmo ir pasididžiavimo, bet kartu ir daug rūpesčių.
DVIDEŠIMTOJI POEZIJOS PAVASARIO ŠVENTĖ
Gegužės pabaigoje vidurdienį, Vilniuje nuskambėjo pirmieji 20-ojo Poezijos pavasario šventės garsai. Šios įprastinės literatūros šventės dalyviai, Lietuvos poetai ir svečiai, padėjo gėlių prie Salomėjos Nėries paminklo ir skaitė savo poeziją. Eilėraščiai buvo skaitomi Vilniaus V. Kapsuko universitete ir mieste pramonės įmonėse. Poetai susitiko su darbininkais, mokslininkais ir jaunimo atstovais. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto studentai ir dėstytojai Poezijos pavasario paukštę išlydėjo į Kauną, Vievį, Elektrėnus, Panevėžį, Mažeikius, Radviliškį ir Kapsuką.
Kaune poetus pasveikino Istorijos muziejaus bokšto varpai. Po svyruokliais beržais bokšto papėdėje, kur palaidota Salomėja Nėris, skambėjo lietuvių tautos lakštingalos eilės. Ant jos kapo rašytojai ir literatūros bičiuliai padėjo gėlių.
Vakare Palemone prie Salomėjos Nėries namelio — muziejaus, susirinko tūkstančiai poezijos mylėtojų. Čia buvo pasveikintas Poezijos pavasario laureatas Albinas Bernotas. Už geriausią 1983 m. poezijos knygą "Nusigręžusi žvaigždė” A. Bernotui buvo įteikta dovana. Laureatas uždegė įprastinį Poezijos pavasario aukurą.
Lakštingalų krantinės žaliajame teatre šventės proga koncertavo "Leliūnai” choro dainininkai ir Kauno medicinos instituto Kaimo kapelos muzikantai.
Apkeliavę pavasarėjančius Lietuvos kaimus ir miestus, Poezijos pavasario dalyviai sugrįžo į Vilnių.
Poezijos pavasario proga buvo pagerbtas Kristijonas Donelaitis poetui atminti muziejuje — Tolminkiemyje.
BULVIŲ TARKAVIMO MAŠINĖLĖS
Mažeikių kompresorių gamykla pateikė prekybos tinklui pirmąją siuntą elektrinių bulvių tarkavimo mašinėlių. Tai naujas gaminys, kokio ligi šiol Lietuvoje nebuvo. Numatoma šiemet pagaminti šešis ir pusę tūkstančio, o kitais metais — dvidešimt tūkstančių.
V. KLOVOS KONCERTAS
Lietuvos valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje įvyko kompozitoriaus V. Klovos kūrybos vakaras. V. Klova yra sukūręs šešias operas ir daug kitų kūrinių. Koncerto metu sonatą smuikui ir fortepijonui atliko V. ir J. Klovaitės. V. Klovos kūrinius dainavo konservatorijos studentai — Z. Ivanauskas, R. Kundrotaitė, V. Kur-nickas, R. Preikšaitė, Z. Zakelis ir konservatorijos absolventas A. Barniškis.
PIENAS LIETUVOS ŪKIUOSE
Praėjusiais metais Lietuvos ūkiuose iš karvės primelžta po 3142 kg pieno. 165 kg daugiau negu 1982 m. Atitinkamai buvo didesni galvijų ir kiaulių priesvoriai.
"Tiesa” giriasi ir planuoja, kad 1990 m. Maisto programoje numatyta iš karvės primelžti 3650 kg pieno. Viena svarbiausių sąlygų tokiam produktyvumui pasiekti — turėti užtektinai gerų ir įvairių pašarų. "Tiesa” čia pat verkia, kad pašaro kokybė prasta. Daugelyje ūkių stokojama pašarų. Primelžimus lemia pašarų kiekis ir kokybė. Svarbu gauti didžiausius primelžimus iš pačių geriausių karvių. Šias karves reikia ko ilgiau išsaugoti. Pirmaujančiuose veislininkystės ūkiuose geriausioms karvėms derėtų pastatyti naujus, ypatingus tvartus, kuriuose jos būtų šeriamos geriausiais pašarais.
JUNGTINIS DŪDŲ ORKESTRAS
Gegužės mėnesio pabaigoje buvo surengta Kaune pučiamųjų orkestrų šventė "Linksmosios triūbos”. Koncertas įvyko senųjų ąžuolų paunksmėje, Kauno Dainų slėnyje. Užgrojus jungtiniam dūdų orkestrui, net ąžuolų šakos linkę.
Šventėje dalyvavo apie tūkstantis miesto šokėjų ir muzikantų, taip pat svečiai iš Vilniaus ir Panevėžio. Grojo Kauno koncercertinis pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas”, Antano Sniečkaus politechnikos instituto liaudies pučiamųjų orkestras "Politechnika”, "Inkaro” gamyklos nusipelnęs vienetas —pučiamųjų orkestras "Inkaras” ir kiti. Sukosi pramoginių šokių vienetų poros — "Viesulo”, "Sūkurio”, "Ry-lio” ir kitų.
Šventės meno vadovas ir vyriausias režisierius — artistas A. Radzevičius.
“TIESA” VIS BARASI
"Šiemet didesnės priežiūros reikalauja kultūrinės ganyklos. Žolė dėl sausų orų buvo ne tokia vešli, todėl ją reikia naudoti kuo taupiau.
Itin atidžios globos reikalauja bulvės. Rūpestingi jų augintojai vadovaujasi taisykle: praėjo kelios dienos po bulviasodžio — pradėk priežiūrą. Tačiau ir šį pavasarį neišvengta klaidų: bulviasodis buvo baigiamas, o anksčiausiai apsodinti plotai stovėjo neliesti. Tad nenuostabu, kad šiuose sodiniuose pirmiau sužaliavo piktžolės. Gero bulvių derliaus galima tikėtis tik tada, kai sodiniai dažnai purenami ir bulvės kaupiamos.
Pastaraisiais metais nepakankamai kovota su piktžolėmis šakniavaisių ir kukurūzų laukuose. Labai gera priemonė kovai su piktžolėmis—juodieji pūdymai. Tačiau pasiteisina jie tik tuomet, kai nuolatos sąžiningai dirbami. Deja, kai kur pūdymai apleisti, juose vešliai sužaliuoja piktžolės, ir naudos iš jų mažai. Juodieji pūdymai iš tikrųjų turi būti juodi.
Augalų apsaugos tarnyba įspėjo, kad šiemet anksčiau pasirodė augalų kenkėjai — runkeliuose, linuose ir kai kuriose daržovėse. Ligos puola ir javus. Reikia atidžiai stebėti pasėlius ir laiku juos apipurkšti”.
DVIRAČIŲ MARATONAS
Gegužės mėnesį Lietuvoje pirmą kartą įvyko dviračių maratonas. Jį surengė Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetas bei dviračių sporto federacija. Jo dalyviai nuvažiavo 80 kilometrų — nuo Panevėžio iki Šiaulių.
Be šio maratono dar vyko daugiadienės dviračių lenktynės "Aplink Lietuvą”, įprastinės varžybos "Ereliukais” ir "Kregždutėmis”.
Maratone pavyzdį parodė dviračių sporto veteranai. Jų buvo daugiausia. Jie nepabūgo stipraus priešinio vėjo nei įkyraus lietaus. Maratono rengėjai, manydami, kad dviratininkai važiuos 15 kilometrų per valandą, gerokai klydo. Greitis buvo dukart didesnis. Seniausias maratono dalyvis buvo 65-erių metų Antanas Juodžbalis. Jis sėkmingai įveikė šį maratono nuotolį, stebindamas kitus dviratininkus savo ištverme ir jaunatviška nuotaika.
Kitas dviračių sporto veteranas Kazys Paršaitis, sulaukęs penkiasdešimt metų amžiaus, startavo daugiadienėse lenktynėse "Apie Lietuvą” ir sėkmingai jas baigė.
Vyresnieji dviratininkai įtikina, kad važiuoti dviračiu amžius nesvarbus.
GYDYMO ĮSTAIGOS LIETUVOJE
"Tiesa” giriasi, kad Lietuvos kaimuose yra 1023 felčerių ir akušerių punktai, 208 ambulatorijos. Tai naujo tipo medicinos įstaigos kaime, kuriose dirba trijų-keturių specialybių gydytojai. Ypač garsėja Dotnuvos ambulatorija, kuriai vadovauja gydytoja S. Margevičienė. Neatsilieka Kaišiadorių rajone Žiežmarių ambulatorija, vadovaujama gydytojos A. Šumskienės. Geru darbo sutvarkymu ir darbo rodikliais pasižymi Alytaus rajono Butrimonių, Plungės rajono Alsėdžių bei Šilalės rajono Pajūrio ambulatorijų medikai.
"Tiesa” rašo, kad ambulatorijos pradėtos statyti 1970 m. Iš planuotų pastatyti 80 ambulatorijų — dirba tik 48. Rašoma, kad šiemet pradės veikti dar 13 šių medicinos įstaigų. 1985 m. planuojama pastatyti dar 19 kaimo ambulatorijų.
Mes žinome, kad komunistinėje santvarkoje nei vienas darbas ar planas nepraeina sklandžiai. Visuomet daug trūkumų ir nesusiklausymo. "Tiesa” verkšlena, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne visur reikiamai rūpinamasi šių medicinos įstaigų statyba ir įkūrimu. Švenčionių, Kėdainių, Šalčininkų rajonuose nebuvo laiku atiduotos naudojimui ambulatorijos. Kelia susirūpinimą atsiliekantys ambulatorijų statybos darbai Mažeikių, Kėdainių, Kretingos ir Ukmergės rajonuose. Šias klaidas turi ištaisyti rajonų vykdomieji komitetai kartu su statybos organizacijomis.
POILSIO VIETOS
Druskininkų miškų ūkis turi 8 poilsio vietas. Kai kurios švarios ir tvarkomos gerai, Rašoma, kad gražiai sutvarkyta poilsio vieta prie Latežerio, ir poilsiautojai labai patenkinti.
Varėnos rajone yra net 17 poilsio vietų. Keliaujant jose sustojama poilsiui arba atvažiuojama savaitgaliui. Poilsio vieta prie Spenglos priklauso Valkininkų miškų ūkiui. Gaila, bet jos aplinka nedžiugina poilsiautojų. Kitaip ir būti negali, nes ir miškų ūkio kiemas nesutvarkytas. Čia ir vėl komunistų santvarka.
SODININKYSTĖ LIETUVOJE
Sodininkystė Lietuvoje turi senas tradicijas ir yra labai reikšminga žemės ūkio šaka. Lietuvoje sodai užima 54,2 tūkstančių hektarų. Kai kuriuose ūkiuose jų kasmet įveisiama po 1500 hektarų. Vidutiniškai per metus sodai sunokina po 150-200 tūkstančių tonų vaisių.
"Tiesa” moko sodininkystės ir ūkio vadovus, kaip prižiūrėti turimus sodus. Sako, kad yra labai svarbu nedaryti klaidų, įveisiant naujus. Tam tikslui turi pasitarnauti mokslo pažanga ir gerai organizuotas socialistinis lenktyniavimas. Atrodo, kad komunistinėje santvarkoje socialistinis lenktyniavimas tik ir padeda dar šiek tiek žengti pirmyn. Jei nebūty lenktyniavimo, viskas būtų apleista, ir bado šmėkla pažiūrėtų j akis. Nors jau praėjo 40 metų po karo, bet vis dar trūksta būtinų naudojimui dalykų, o maisto reikia stovėti eilėse.
VAISTAŽOLĖS
Lietuvos miškuose ir laukuose auga daug vaistingųjų augalų. Jų ypatingai daug užtinkama Dzūkijoje. Žiemos metu mokyklose moksleiviai yra paruošiami jas rinkti. Daromos vaizdinės priemonės, padedančios geriau pažinti vaistažoles, atsiminti jų vardus ir rinkimo būdus. Vaistažolių rinkimas prasideda jau kovo mėnesį, kada yra renkami beržų pumpurai. Kada pradeda žydėti, žaliuoti medžiai ir krūmai, einama į laukus ir miškus. Mokiniai renka net trisdešimt rūšių vaistinguosius augalus: puplaiškius, gysluočius, apynius, ugniažoles, lakišius, meškauogę, pupalaiškį trilapį, kraujažolę paprastą, čiobrelį paprastą, pakalnutę paprastą, metelę, drignę juodąją, papartį kelminį, vilkdalgį vokietinį, ajerą, genecijoną geltoną, valerijoną vaistinį ir kt. Žiedus — arniko, ramunėlės, liepos mažalapės, šalpusnio, šeivamedžio juodojo ir kt. Žieves — šaltekšnio paprastojo, putino paprastojo ir kt. Vaisius — kmyno paprastojo, mėlynes, kadagio paprastojo ir kt.
Pavyzdžiui, pernai Marcikonių moksleiviai surinko per 6700 kilogramų vaistingųjų augalų. Septintos klasės mokinys Jonas Marcevičius surinko net 658 kilogramus vaistažolių. Devintokė Dalia Marcevičiūtė — 607 kilogramus. Daugiau kaip 1700 kilogramų vaistingųjų augalų surinko bendrai aštuntoji klasė.
Lietuvoje vaistingieji augalai pradėti tyrinėti 1781 m., kada iš Gardino atvažiavo į Vilnių E. Gilibertas. Vilniuje jis įsteigė botanikos sodą ir įveisė daug vaistingųjų augalų. 1806 m. Vilniaus universitete pradėtas skaityti specialus kursas apie vaistinguosius augalus. Gydymui buvo vartojami daugiausia Lietuvoje augą vaistiniai augalai, todėl buvo reikalas supažindinti Lietuvos žmones. Vartojant natūralias vaistažoles gydymui, reikia laikytis nurodomo kiekio, nes jų tarpe yra mirtingai nuodingų.
Lietuvoje laukinių vaistažolių rinkimas pramoniniu mastu labiausiai paplitęs Vilniaus krašte. 1883 metais Švenčionyse į-steigta vaistažoliy perdirbimo įmonė.
SUGRĮŽIMAS
O Viešpatie, sugrįžtu pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus.
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane.
Skaudžias žaizdas išgydęs.
Priimk atgal, o Viešpatie brangus,
Leisk su Tavimi sueiti.
Aš žemėje palieku visus draugus —
Tavy turiu tik viltį.
Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų. ..
Širdy man buvo gera, gera. ..
Bet melas išvogė man daug turtų,
Įpiršęs nuodingąjį nektarą.
Jis nunešė kryželį paslapčia,
Man nuo širdies pavogęs.
Joje ir kūdikio karšta malda
Paliko be pastogės.
Gyvenimas atrodo tuštuma,
Lyg tamsi, juoda naktis...
Vėl netikėtai palietei mane
Malonės savo spinduliu.
Dabar vėl grįžau, Dieve, pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus, —
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,
Skaudžias žaizdas išgydęs.
Šį eilėraštį perspausdiname iš "Aušros” 39(79) nr. Ten prie jo pridėta tokia pastaba: "Šį eilėraštį improvizavo S. Nėris prieš mirtį. Jį užrašė ją slaugiusi medicinos sesuo, nes pati poetė jau nepajėgė rašyti”.
Paliekame spręsti patiems skaitytojams. Salomėja Nėris, be abejo, yra viena didžiau-siy mūsų poečių, bet ji turbūt visuomet pasiliks kontroversinė asmenybė dėl savo santykių su komunizmu. Vieni ją smerkia, kiti (pvz., prel. M. Krupavičius ir kan. M. Vaitkus) ją teisino ir gynė. Būdama be galo jautri, ji daug kentėjo ir blaškėsi.