("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas straipsnis)
Aleksandra Gražytė
Tėveliai sako, kad man yra daug duota, užtat iš manęs yra daug laukiama. Sako, kad, kai gimiau, gavau dideles dovanas: Lietuvos tautybę ir Kristaus tikybą. Dėl to iš manęs yra laukiama sąžiningo ir doro gyvenimo, nuoširdaus darbo dėl savo tėvų žemės Lietuvos ir brendimo Dievo meilėje.
Tikiu į Dievą ir į amžinąjį gyvenimą. Kas sekmadienį dalyvauju šv. Mišiose ir mokausi Dievo įsakymų. Klausau pamokymų bažnyčioje ir namie. Meldžiuosi ir gerbiu Dievą. Žinau, kad Dievas mane ir visus mus myli, ir tas geras jausmas (būti Dievo meilėje) niekaip kitaip nėra gaunamas, kaip tik per maldą ir tikėjimą. Būti gerai ir ištikimai Dievo meilėje yra sunku, bet kai Jis padeda, tai yra malonu ir gera.
Aleksandra Gražytė.
Yra sunku suprasti viską, kas man yra mokoma ir sakoma, tiek šv. Mišių skaitymuose, tiek teologiniuose klausimuose, tiek gerų žmonių pamokymuose. Kartais galiu suprasti pamokymus ir paaiškinimus ir juos pritaikyti savo gyvenime, o kartais yra labai sunku ir klausiu — kodėl? Kodėl taip? Ir kartais yra sunku visiškai priimti, kas mokoma, be klausimų ar be atsakymų į tą klausimą — kodėl? Man, pavyzdžiui, yra sunku suprasti, kodėl reikia priešą mylėti, jeigu jis mane skriaudžia ar iš manęs juokiasi! Kodėl jį mylėti? Galvoju, kad daug lengviau yra gerumo mokyti ir aiškinti, negu gyvenime taip daryti. Tačiau mylėti Dievą reiškia vykdyti jo įsakymus, padėti artimui ir mylėti kitą žmogų.
Kartais man darosi pikta širdyje. Kartais noriu pamiršti visus įsakymus ir pamiršti gerumą. Kartais atrodo, kad mes, žmonės, kurie bandome būti geri, esame tik nusidėjėliai. Nenorime girdėti nei klausyti Dievo balso. Mums būtų daug lengviau pasukti kitu keliu. Padarę vieną klaidą, padarome kitą lengviau, ir tada dar kitą, dar didesnę, dar lengviau. Ir tada ta gerumo kibirkštėlė lėtai gęsta, nes piktumo debesys uždengia širdį ir ją užkloja savo tamsumu. Bet nereikia nusiminti, kad žmonės yra tiktai žmonės ir kad jie nusideda. Tikiu, kad žmogaus siela nenori būti sunaikinta. Manau, kad siela ieško kelio atgal į gerumą ir meilę. Man yra malonu žinoti, kad, kai jaučiuosi kalta, esu nusidėjusi, galiu eiti išpažinties ir galiu už savo nuodėmes gailėtis ir vėl susitaikyti su Dievu. Tada mano širdis pasidaro lengvesnė, kai nebereikia nešti nuodėmės savyje. Yra meilė, kad Dievas mūsų blogus darbus atleidžia! Ir tai man duoda didelį džiaugsmą bei ramybę.
Nors yra daug sunkumų mūsų gyvenime, yra ir daug malonumų. Dievas padarė šį pasaulį gražų ir įdomų, kad mes galėtumėm džiaugtis jo gerumu. Jis mus mato, globoja mūsų džiaugsmuose bei darbuose ir visad padeda.
Artėja šventės. Per šventes yra malonu neiti į mokyklas ir ilgai miegoti. Bet ar mes tada pagalvojame apie švenčių tikrą reikšmę? Ar prisimename, kad Mesijas gimė per šv. Kalėdas? Kad jis gimė pasiaukoti už žmoniją, išvaduoti ją iš pikto ir atidaryti mums dangų? Kai švenčiame Velykas, ar tikrai švenčiame Kristaus prisikėlimą iš numirusių? Juk Kristus gimė ir gyveno tarp žmonių, buvo nukankintas ir mirė ant kryžiaus — bet jis "trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje”. Per šventes ir šventadienius matome bažnyčios altorių, papuoštą gėlėmis, girdime chorą, jaučiame didelį džiaugsmą Dievo namuose ir tikimės, kad tas džiaugsmas niekad mūsų neapleis.
Sekmadieniais yra gera padėkoti Dievui už praėjusią savaitę ir už viską, ką turiu. Dėkoju už savo šeimą, ir draugus, ir mokytojus, ir visus, kurie man padeda. Dėkoju už namus ir laisvę, už džiaugsmus ir nuotykius. Prisimenu mirusius senelius, sergančius draugus ir vargstančius gimines Lietuvoj. Pasižadu tai, kas man sunkiausia tikėjime: mylėti Dievą taip, kaip jis myli mane, gerbti visus žmones ir stengtis būti gerai, taip, kaip jis mokė. Man maloniausia tikėjime žinoti, kad aš esu Dievo vaikas. Aš jį myliu, o jis myli mane ir visus žmones; jis mus mylės iki pasaulio pabaigos.