Vytautas Kasniūnas
Pokalbiams užvirus, visiems norint kalbėti ir, širdį išliejant, daug pasakyti, Jonaitienė atnešė raguolį, o šeimininkas papilstė savo gaminto midaus stikliukus.
Kaip man rodosi, tu, Vandule, pradėk mums ruošti pusryčius, nes, taip įdomioms kalboms įsisiūbavus, greičiausiai saulutę pasitiksime, — lūpas padažiusi, pasakė dainininkė Paštukaitienė.
— Tik Jonaitienė moka tokius svečius suburti, su kuriais ir prie stalo gražu, ir prie krosnies šilta, — įsiterpė visą laiką daug kalbėjusi Kazėnienė.
— Še tau, boba, nei ragaišis, nei pyragas, — kirto žmonai Kazėnas. — Nukalbėjai, bobule, save paaukštindama, į rinktinius svečius įsirikiuodama.
— Taip pas mus sakydavo žemaičiai, — pasiteisino žmona. — Jam, suvalkiečiui, aš vis neįtinku. Ką tik pasakau, vis negerai.
— Išgerkime už žemaičius ir suvalkiečius, taiką paskelbkime, — pakėlusi taurę, pasiūlė Bružikienė. — Siūlau toliau tęsti tą Alės taikliai pavadintą "Žmogaus gyvenimo seminarą”. Neseniai aš lankiau ligoninėje po didelės operacijos savo draugę. Radau ją pro ašaras kūkčiojančią. Užėmė man žadą, ir žodžio ištarti negalėjau. Ėmė lūpos virpėti, ir valdžiaus, kad nepradėčiau verkti. Spėjau, kad ką nors negera pasakė gydytojas. Bet prie keltuvo sutikta Zubrienė, ką tik ligonę lankiusi, tauškėdama nudulkėjo. Būtų užsiminusi, kad kas nors negero, o dabar tik minėjo, kad labai gražių gėlių atvežė, už visas kitas gražiausių, žinoma, pasigirdama, koks jų brangumas! ..
Po trumpos tylos minutės ligonė pasisveikinusi paprašė, kad tą naujai atneštą gėlę išneščiau. Paklausė, ar sutikau išeinančią Zubrienę, ir ką ji man pasakė. Toliau ėmė pasakoti, kaip Zubrienė, lyg vėjo pučiama, įlėkė į kambarį, apsikabinusi gėlių vazoną, pabučiavo ligonę ir apsidairiusi sušuko: "Tai gėlių gausumas, tai gausumas, net kvėpuoti negalima. Ir perka žmonės pigias gėles, neša ligoniui. Jei jau perki, tai nešk gražias gėles, kad žmogus, dar gyvas būdamas, galėtų jomis pasigrožėti. Jeigu jau taupai, tai verčiau į koplyčią nunešk pigesnes”. Po to ėmė vaikščioti po kambarį, skaitydama prie gėlių pridėtas korteles, kiekvieną pavardę garsiai kartodama, minėdama tuos, kurie gėlių neatsiuntė, vis savo pridėdama, pasakydama, kodėl taip padarė. Apžiūrėjus gėles, išskėtė rankas ir su įkarščiu pasakė: "Tavo kambarys, kaip koplyčia. Tiek daug gėlių, tiek daug. . .” Paskui, apvainikuodama savo atsilankymą, jį pasaldino, pasakydama, ką žmonės kalba apie mano ligą ir operaciją: "Jautokienė visiems išplepėjo, girdi, tai sužinojusi iš gydytojo ir ligoninės personalo, kad tau chirurgas atidarė ir uždarė... Taip dažnai būna, kai nebėra vilties, kai viskas jau būna apimta... Taip buvo Stašienei, taip buvo Jautokui.. .”
— Ką jūs pasakojate, aš girdėjau iš kitų žmonių, — pertraukė gydytojas. — Tai labai persūdytas įvykis. Bet tokių ir panašių ligonių lankytojų pasitaiko gana daug. Aš susidariau vaizdą, kad kai kurie žmonės nemoka lankyti ligonių. Nepasakysiu, kad jie būtų blogos valios, bet kartais iš plepumo pritauškia niekų, o kartais iš geros širdies pridaro nemalonumų. Andai po operacijos vienam ligoniui buvo nustatyta labai griežta dieta. Ligonis po kurio laiko man skundėsi, kad jam viskas neskanu, mažai valgo, jog jis to ar kito maisto norėtų, kad pasiilgo dešrų, kopūstų, cepelinų... Aš jį vis guodžiau, kad viskas klojasi gerai, kad turi dar kurį laiką pakentėti, o paskui galės šienauti po įprastą lietuvišką virtuvę. Įsakiau labai griežtai gailestingoms seselėms prižiūrėti, kad kas nors riebaliniais smilkalais neužsmilkintų ligonio. Ko bijojau, tai ir įvyko. Geras ligonio draugas, kuris jį, viengungį, dažnai lankydavo, gerai pažinojęs gailestingas seseles, dažnai joms atnešdamas pyragaičių ir saldainių, papirko vieną seselę saldainių dėžute, primelavo jai ir atgriozdino ligoniui prašomų skanumynų, kad jis sustiprėtų ir greičiau pasveiktų. Žmogus tik gero norėjo, bet tai buvo meškos patarnavimas. Ligonis po to taip sunkiai susirgo, jog maža vilties beliko pasveikti. Laimei, užtikau maisto kontrabandininką, atėjusį ligonio lankyti su visu kroviniu. Tada sužinojau, kas su ligoniu atsitiko, kodėl jo sveikada pablogėjo. Mat ligonis išsigandęs man nieko nesakė, kas įvyko, slėpė, kad draugas neįkliūtų.
Po trumpos pauzės daktaras tęsė toliau:
— Dar vieną įvykį noriu papasakoti, įspėdamas, kad niekas to nedarytų, patys sirgdami, nelankytų sergančiųjų. Aną pavasarį siautė piktas gripas. Susirgo viena šeima. Vyras pakartotinai, o juo pasekė žmona ir vaikai. Pavadinsiu ją Verute. Susitinku ją ligoninės koridoriuje. Pamačiusi mane, ji išsigando, o aš, išpūtęs akis, riktelėjau, nes dar vakar ji man skambino ir skundėsi įvairiais negalavimais, kad susirgo vaikai, vyras vis negaluoja. "Tai kaip čia atsiradai?” — paklausiau, manydamas, kad gal ją atvežė greitoji pagalba. O ji, visa išbalusi, kaip popierius, ėmė aiškintis, kad atėjo Plušienės aplankyti, atvežė gėlių, nes draugės skambino, kad ligonė ilgai negyvens, esanti prie mirties. Tad norėjo dar su ja atsisveikinti ir savo rankomis gėles įteikti. "Žinoma, kad ligonę pabučiavai!” — pyktelėjęs pasakiau ir pagalvojau, kad tai buvo mirties bučinys. Po to įvykio turėjau du sunkius ligonius. Negaliu tvirtinti, kad ligonę ji užkrėtė, bet ji susirgo gripu ir labai apsunkino tolimesnį gydymą. O ir pati lankytoja, per anksti atsikėlusi iš lovos, mėnesiais reikiamai neatsigavo.
Baigdamas pasakoti, gydytojas labai griežtai perspėjo:
— Teisingai sakoma: "Nekask kitam duobės, nes pats gali įkristi”. Neskleisk kalbų, pats išsigalvojęs ar iš kitų girdėjęs, jog tas ar kitas greit mirs. Ta ligonė, apie kurią lankytojas sakė, kad greit mirsianti, dar ir dabar gyvena, o ta, kuri lankė, pati po to kovojo su mirtimi. Tad susilaikykime nuo mirties sprendimų! Būkime labai atsargūs, lankydami ligonius.
Paskui gydytojas paprašė kalbėti Niną, kuri tuo klausimu yra rašiusi spaudoje, daug kalbėjusi įvairiuose susirinkimuose.
— Čia viešėdama, aš susipažinau su mūsų tarpe esančia žymia visuomenininke ponia Irena Brazaitiene, kuri yra Moterų federacijos skyriaus pirmininkė, — pradėjo kalbėti Nina. — Jos prašoma, ta tema kalbėsiu jų susirinkime. Be to, pažadėjau paskaityti keletą spaudai ruošiamų gyvenimo vaizdelių apie antrąją vienatvę.
— Ar tame susirinkime galės dalyvauti ir vyrai? — paklausė žurnalistas Vainis.
— Ar kas nors gali užkirsti kelią žurnalistui? — atsakė pirmininkė Brazaitienė.
— Ruošiaus tave kviesti, pasiųsime ir pakvietimą.
— Trumpai papildant daktaro labai įdomius pasakojimus apie ligonių lankymą, — kalbėjo Nina, — pirmoji taisyklė yra keturių žodžių: nesiveržkime pro uždaras duris. Antroji — pirmiausia susisiekime su ligonio šeima ir sužinokime, ar jis nori būti lankomas, ar siųsti gėles, ar galima skambinti telefonu. Žinoma, visada laukiama atsiunčiant atvirukų. Trečioji taisyklė: būkime santūrūs, kalbėdami apie ligonio ligą, netauškime niekų, nes kartais žodžiai lengvai iškrenta, bet padaro daug nemalonumų. Būkime atsargūs, patardami ir kūno, ir sielos reikaluose. Jei reikalinga, tarkimės su gydytoju; neužmirškime, kad sielos gydytojas yra kunigas.
(Tęsinys kitame numeryje)