V. BAGDANAVIČIUS
Mes, katalikai, esame įpratę nedaug dėmesio kreipti į tai, ką reikia daryti. Pas mus yra įsivyravusi pažiūra, kad svarbu yra tik tai, kad mūsų veikimas nebūtų nuodėmingas, o visa kita nesvarbu. Dėl tos priežasties mes sąmoningu savo veikumu neprisidedame prie aplinkos gerinimo (plg. Romano Guardini "Prayer in Practice”, 179 psl.).
Žinoma, yra svarbu, kad tai, ką mes darome, nebūtų nuodėminga. Taip pat yra teisinga pažiūra, kad bet kuris veiksmas, jeigu jis nėra nuodėmingas, turi savo vertę amžinybės požiūriu. Tačiau mes praleidžiame iš akių klausimą, ar mūsų veikimas tikrai eina iš vidujinio mūsų gerumo. Ar mes veikiame iš to, kas esame ir kaip dalykus suprantame? Ar mūsų veikimas tikrai mums atstovauja? Ar mūsų veikimas tikrai yra vertingas kultūriniu, tautiniu, visuomeniniu ir politiniu atžvilgiu? Kai į tai nekreipiame dėmesio, atsitinka, kad netikintieji, kurie savo darbų nevertina amžinybės požiūriu, o žiūri vien tiesioginių uždavinių, atlieka dažnai labiau pastebimų gerų darbų.
Antra vertus, reikia pastebėti, kad nebus teisingas nusistatymas žmones vertinti pagal tai, kiek kuriam žmogui darbai pasiseka arba kiek kas už savo darbus susilaukia vienokio ar kitokio viešo įvertinimo. Ir tokio žmogaus darbai, kurie jo bendradarbių nebuvo labai įvertinti ar net nebuvo visiškai pastebėti, tai visuomenei, kurioje jis gyvena, gali būti labai vertingi.
Mintis, kurią čia noriu pateikti yra ta, kad mes veiktume iš savo asmeninio vidinio gerumo. To gerumo kiekviename yra apsčiai, tačiau kyla klausimas, ar mes tam gerumui leidžiame pasireikšti. Nebus katalikiškas žmogaus dorovės supratimas, jeigu jis veiktų tik tai ar tik tiek, kiek ir kada jam kokio įsakymo yra paliepta. Kiekvienas iš mūsų yra niekieno neatstovaujamas asmuo, tad turime pareigą tą savo vertingumą savo darbais pareikšti. Reikia įsisąmoninti, kad to gerumo, kurį mes turime, negali atstoti kito žmogaus gerumas. Kiekvienas asmuo yra Dievo vertinamas asmeniškai.
Kad tai geriau suprastume, paimkime pavyzdį iš mūsų pačių gyvenimo. Mirus dailininkui Augiui, žmona išleido jo kūrinių albumą ir atspaudų rinkinį. Nėra jokio nei Dievo, nei Bažnyčios įsakymo tokį darbą atlikti, bet dailininko žmona suprato, kad tai yra jos uždavinys, todėl tam tikslui nepagailėjo nei lėšų, nei pastangų. Jeigu ji nebūtų tai padariusi, vargu ar kas kitas būtų to darbo ėmęsis. Šis pavyzdys rodo, kad kiekvienas turime tam tikrų uždavinių, kurių vertę mes suprantame, ir kad jeigu mes jų neatliksime, tai jie ir pasiliks neatlikti.
Teisingai sako vokiečių filosofas ir teologas Romano Guardini, kad mes esame atsakingi Dievui už tą pasaulį, kuriame jis yra leidęs mums gyventi ir dirbti. Mes esame Dievui atsakingi už tokį pasaulio pagerinimą, kurį savo protu įstengiame suprasti ir savo turimomis jėgomis galime įgyvendinti. Mes turime Dievui grąžinti pagerintą pasaulį, kurį jis mums yra pavedęs (plg. "Gebet und Wahrheit”, 132-133 psl.). Dėl to turime visuomet save klausti, ką gero aš dar galiu šiame pasaulyje padaryti, kad nenueičiau pas Dievą tuščiomis rankomis.
Dėl to mes turėtume daugiau dėmesio kreipti į tai, ar mes veikiame iš savo turimo gerumo, ar mes darome tai, ką mūsų laikų žmogus turi laikyti geru darbu. Mes, pasaulyje išsisklaidę lietuviai, esame ypatinga visuomenė. Mes esame pergyvenę tokius svarbius gyvenimo tarpsnius, kaip Lietuvos nepriklausomybės kūrimasis, komunizmo ir nacionalsocializmo invazijos, pagaliau kėlimasis iš vieno kontinento į kitą. Daugumas žmonių tokios turtingos patirties neturi. Dėl to ir jų veikimas pasaulyje gali būti daug siauresnis. Kadangi jie daug nežino, nėra daug patyrę, dėl to už jų veikimo siaurumą negalima jų kaltinti. Jie veikia pagal tai, kiek jie supranta. Bet jeigu ir mes elgtumės taip, kaip žmogus neturįs tos patirties, kurią mes turim, mes būtume neteisingi sau patiems, mes teisingai sau neatstovautume, mes savęs gerai nereprezentuotume. Mes negalime elgtis taip, kaip bet kuris žmogus, kuris nėra išgyvenęs tos patirties, kurią mes išgyvenome, ir kurios nėra patyręs, prieš kokius sunkius ir lemtingus uždavinius šiandien pasaulis stovi.
Klausimas, prieš kurį šiandien stovi pasaulis, yra apie tai, ar ateinančiais laikais turtingas žmogus sugebės dosniai valdyti savo turtą ir naudoti jį geriems tikslams; jei ne, tai tas turtas iš jo bus atimtas. Jį atims rusiškasis ar kitoks komunizmas. Jeigu žmogus nebus rastas tiek geras ir patikimas, kad galėtų protingai ir dosniai savo turtą vartoti geriems darbams, tai žmogus neišvengiamai bus pavergtas. Šiandien žmonija stovi prieš klausimą, ar išliks laisvas žmogus, turto valdytojas, suprantąs, kokie uždaviniai jam kyla iš to, kada jis turi galimybių su savo turtu daryti gerus darbus, o gal jis, savavališkai naudodamasis turtu, paliudys, kad komunizmo tezė yra teisinga ir kad žmogus turi būti tik valdomas ir varžomas, kad jis nėra vertas tos laisvės, į kurią pretenduoja.
Taigi uždaviniai, prieš kuriuos mes šiandien stovime, yra, ar mes sugebėsime veikti, pasinaudodami tuo, ką turime. Nenužeminkime savęs iki to, tarsi mes neturėtume savo turtingos patirties ir tarsi nesuprastame, prieš kokius uždavinius šiandien žmonija stovi. Tai yra uždaviniai dar platesni už Lietuvos išlaisvinimą. Bet ir Lietuvos išlaisvinimas bus ¡manomas tik viso pasaulio išlaisvinimo keliu. Dievas, mus išbarstydamas po visą pasaulį, nori, kad mes paliudytume individualaus žmogaus vertę.
Sakysite, kad čia per daug dramatiškai keliamas klausimas? Juk mes kiekvienas savo turto valdymu negalime nulemti viso pasaulio likimo. Tai tiesa, bet pasaulio gelbėjimosi kryptį mes galime parodyti. Mes tai jau gana sėkmingai darome, neigiamai pasisakydami prieš komunizmą ir nacionalsocializmą, tačiau reikia, kad mes ir teigiamu būdu parodytume, kokia yra pasaulio gelbėjimosi kryptis. Net ir mažiausias mūsų geras darbelis gali būti Dievo apvaizdos atitinkamai panaudotas. Ir šiuo atveju galioja Kristaus pasakymas, kad ir stiklas vandens, paduotas ištroškusiam žmogui, neliks be dieviško įvertinimo.
Savo gyvenimą mes turime užpildyti gerais darbais. Tai yra krikščioniško gyvenimo tobulumas. Kalbant apie tobulumą ar šventumą, nereikia manyti, kad jam pasiekti padeda tik pamaldumas. Žmogaus pamaldumas arba dvasingumas turi būti ne pasyvus, bet energingas, sujungtas su gerais darbais. Mes gyvenime turime daug progų parodyti ir įgyvendinti savyje turimus turtus — savo gerumą.