A. P. Bagdonas
KALNO PASLAPTIS
Kalną pašlaitės kviečiais liūliuoja,
Aukštieji fygmedžiai pakelėj šnera,
Už upės pušys šakomis moja.
Aplink taip šventa, ramu ir gera.
Kalno viršūnė spinduliuos tviska,
Barzdotų vyrų figūros kyla,
Bet vienas veidas pralenkia viską,
Jo balso aidas suardo tylą:
“Kaip Tėvas siuntė mane į žemę,
Taip siunčiu ašai jus į pasaulį.
Lai Dievo žodis likimą lemia,
Išnyks nelaimės, tamsos apgaulės. .
Staiga sužibo viršūnė kalno,
Suspindo auksu Kristaus drabužiai,
Dangun pakyla jų rankų delnai,
O Viešpats nyksta debesų iže.
ŽEMAITIJOS KRYŽIUS
Žalios pievos, melsvi dangūs
Ir laukų platybės,
Pakelėj prigludęs saugo
Senas kryžius— rymo.
Slenka metai, audros ūžia,
Laiko upės teka,
Senas kryžius susigūžęs
Mūsų žingsnius seka.
Nubangavo ilgos eilės
Šiuo keliu plačiuoju
Tremtinių, jų kryžius gailis,
Medžio rankom moja.
Gailiai rauda medžio Kristus,
Skausmuose pasruvęs,
Vergo kančią Jis pažįsta,
Lyg kenčiąs lietuvis.
Rymo kryžius, senas kryžius,
Ir tėvynę saugo,
Skausmą kęsti pasiryžęs,
Mūs nelaimių draugas.
Klemensas Jūra
K ASKATA
Linksmai šoka, čiauškėdama skuba
Sidabrinė— nuplauks į lankas,
Kalnų skardžiuose gimusi upė—
Į jos versmę panėriau rankas.
Pasakyki, iš kur atkeliauji?
Kur skubėdama skardžiais leki?
Man rankas nupūslijusias plauni,
Nesuprantamais žodžiais šneki. . .
Pasakyki, Kaskata skaidrioji,
Tu matai, koks aš vienišas čia;
Iš kur atkeliauji, greitoji?
Ką šneki su uolom paslapčia?
— Aš skubu! Aš skubu! Aš skubu!
Netrukdyki, praeivi, žmogau!
Pailsėsiu ramiu upeliu—
Nusiritus nuo kalno stataus. . .
Kaip svajonė vingiuosiu per klonius,
Plačias pievas— gražiausių gėlių. . .
Atgaivinsiu pavargusius žmones,
Aukštumose sustot— negaliu!
Nušnarėjo sidabro verdenė. . .
Auga nerimas mano širdy;
Aštrios uolos krūtinėje remias,
Sunkiuos žingsniuos Kaskatą girdi.