SESUO ONA MIKAILAITĖ
Nesunku mums sutikti su popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, pasakytais viename pamoksle 1981 metais: "Pašaukimų stoka į kunigus ir taip pat į vyrų bei moterų vienuolijas, atvirai kalbant, šiandien yra pagrindinė Bažnyčios problema”.
NELINKSMOS STATISTIKOS
Svarstant pašaukimų klausimą lietuvių visuomenėje, svarbu prisiminti, kad esame dalis platesnės visuomenės, kuri taip pat sielojasi pašaukimų stoka, kuri gyvena tais pačiais rūpesčiais.
Amerikoje pašaukimų krizė aštrėja per paskutinius dvidešimt metų ir dar nėra jokių ženklų, kad ji pagerės. Kai kas net mano, kad dabar yra tiktai šios krizės pradžia.
Pažvelkime truputėlį į nelinksmas statistikas. Nors kunigų skaičius JAV 1963 ir 1983 m. buvo beveik tas pats — 58.000, tačiau veiklių, pajėgių kunigų skaičius smarkiai krinta. 1984 m. suskaičiuota apie 12.000 seminaristų; tai 700 mažiau negu 1983 m., 8.000 mažiau negu 1973 m., ir 36.000 mažiau negu 1963 m. Tačiau dramatiškiausias sumažėjimas yra seserų vienuolių gretose. Jų skaičius nusmuko nuo 177.000 iki 120.000. 1983 m. statistikos rodo, kad dabar yra 118.027 seserys vienuolės — pustrečio tūkstančio mažiau negu pernai. Šiuo metu yra 69% mažiau seserų, dirbančių mokyklose, negu prieš 20 metų. Tuo tarpu tikinčiųjų skaičius JAV yra paaugęs.
Galima būtų vis didinti ir dauginti šias nelinksmas statistikas, bet tai tik mus nuliūdins ir neigiamai nuteiks. Pasižiūrėkime, ar nėra teigiamų reiškinių, kokių nors prošvaisčių.
Algirdo Grigaičio nuotrauka
TEIGIAMI REIŠKINIAI
Šiomis dienomis dažnai minima knyga Megatrends, kurioje jos autorius nurodo didžiąsias šiandienos kryptis. Viena tų krypčių, jau besireiškianti Amerikoje, yra žmonių grįžimas prie religijos. Ir štai viename populiariame moterų žurnale (Woman’s Day, April 1984) radau įdomų to teigimo patvirtinimą, būtent straipsnį su tokia antrašte: "Mes vėl atradome Dievą”. Šiame straipsnyje įvairių religinių bendruomenių nariai pasakojasi, kaip jie su savo šeimomis grįžo prie religijos, ją apleidę ar nesidomėję eilę metų. Straipsnio autoriai sako: Katalikų bažnyčios ir taip pat kai kurių protestantų bažnyčių narių skaičiai vėl pradėjo kilti. Beveik 7 iš 10 amerikiečių priklauso bažnyčiai ar sinagogai. . . Visame krašte vyrai ir moterys, pabėgę nuo religijos, ima grįžti. Ir tai ne dėl to, kad jų tėvai praktikavo, bet dėl to, kad jie patys sąmoningai apsisprendžia, kaip pavyzdžiui, viena straipsnyje minima pora: "Mano šeima atrado, kad krikščionybė, per ilgai užkasta po įstaiginiu balastu, gali būti tikrai prasminga paprastiems žmonėms”. Tai, žinoma, yra gera žinia.
Šeimų sąmoningesnis religinis gyvenimas, be abejo palies ar jau paliečia ir jaunimą. Koks yra tas šių dienų jaunimas, dėl kurio mes taip mėgstam skųstis? Jo religinės nuotaikos, mano manymu, labai panašios į brolio Roger Schutz, Taizė bendruomenės įsteigėjo. Jis kalba apie save, kai buvo jaunuolis:
"Kai buvau jaunas, nedrįsdavau melstis. .. Negalėčiau sakyti, kad būčiau visiškai praradęs tikėjimą ar kad būčiau nugrimzdęs į netikėjimo gelmes. Aš dar turėjau pasitikėjimą žmonėmis, kurie išgyveno Dievą, nors aš pats tos Dievo nuojautos ir neturėjau. Pasitikėjau savo močiute ir taip samprotaudavau: tikriausiai ta esminė tikrovė, kuri yra Kristus ir į kurį ji nuolat kreipiasi, tikrai egzistuoja — negaliu to paneigti, nes jos gyvenimas tuo remiasi... Tačiau aš pats nesupratau, kaip aš galėčiau Kristų susitikti. (America, January 22, 1983: "An interview with Brother Roger of Taizė”).
Tai gana tiksliai apibūdina daugumos mūsų jaunimo nuotaikas. Ir tikybos dėstytojai pripažįsta, kad jaunimui dabar labiausiai reikia ne tik religinio mokymo, bet gerų pavyzdžių (angliškai "role models”).
KĄ JAUNIMAS GALVOJA APIE PAŠAUKIMUS?
1981 m. rugsėjo mėn. The Wall Street Journal Čikagoje pravedė apklausinėjimą, kuris davė labai įdomius rezultatus: 94% katalikiško jaunimo nuo 14 iki 30 metų amžiaus pasisakė, kad jie niekuomet nebuvo svarstę dvasinio pašaukimo, ir 86% pasisakė, kad niekas niekad jiems nesiūlė tokį klausimą svarstyti.
Šių metų birželio pradžioje Vašingtone vyko seminaras tokia tema: Eklezinė plotmė: vienuolinio gyvenimo širdis. Šiame seminare dalyvavo 300 narių iš 75 vienuolijų. Buvo ir simpoziumas, kuriame jaunimas pareiškė savo nuomonę apie pašaukimų į dvasinį luomą sumažėjimą. Jis pasisakė, kad šis sumažėjimas yra didele dalimi pačių kunigų ir vienuolių kaltė, nes jaunimą atstumia: Bažnyčiai neištikimos ir supasaulėjusios vienuolijos; nelaimingi kunigai ir vienuoliai,-ės; dvasininkai, kurie viešai priešinasi Bažnyčiai ir jos potvarkiams; dvasininkų apatija ir nesistengimas jaunimą kviesti bei jam padėti ugdyti pašaukimą į dvasinį luomą. Dar kitos jaunimo išvardintos priežastys, kodėl jiems sunku išgirsti Kristaus kvietimą yra: religinių žinių stoka; didelis išorinis triukšmas iš radijo ir televizijos; gerų pavyzdžių trūkumas. Jie pabrėžė, kad jaunimas tik tada galės atsiliepti Kristaus kvietimui, kai jis pažins Kristų! Jaunimas nori patirti, kad Kristaus sekėjai, kunigai, vienuoliai,-ės žino, kas jie yra, nebijo tokiais pasirodyti ir kad jų gyvenimas atitinka jų žodžius.
Žurnalas U.S. Catholic (June, 1984) apklausinėjo paauglių tėvus, kodėl jų vaikai nesidomi dvasiniu pašaukimu. Jie suminėjo šias tris svarbiausias priežastis: 1. jaunimas nepažįsta kunigų ir vienuolių, juos retai temato; 2. jaunimas nusivilia, kai skaito laikraščiuose ar kitaip sužino, kad kunigai ir vienuolės apleidžia savo pašaukimą; 3. jaunimas mano, kad šiais laikais galima Dievui tarnauti kitais būdais, ne vien tik dvasiniame luome.
Tėvai labai jautriai ir skaudžiai reaguoja, kai jie yra kaltinami dėl pašaukimų trūkumo. Minėtame straipsnyje jie pasisakė, kad jie nenori savo vaikų stumti: 1. jie nenori savo vaikams įkalbinėti, kuo jie turėtų būti, nes jie ir patys gailisi kai kurių savo žingsnių, kuriuos įtaigavo jų tėvai; 2. jie abejoja, ar jų jaunimas ištvers viso gyvenimo įsipareigojime, kai jie mato, kad tiek daug dvasininkų neištveria; 3. jie yra linkę sutikti su savo vaikais, kad dabar yra pasauliečių pašaukimo išvystymo metas, tačiau jie supranta ir rūpinasi, kokioj padėty atsidurs visa Bažnyčia, mažėjant kunigų ir vienuolių skaičiui.
1983 m. psichologų padaryta studija apie pašaukimus teigia, jog dabartinį jaunimą nuo dvasinio luomo labiausiai atgraso du dalykai: celibatas ir užsiangažavimas visam gyvenimui. Yra mokslininkų, kurie sako, kad religinių pašaukimų stoką įtaigauja ne tiek psichologiniai, kiek socialiniai sumetimai. Pavyzdžiui, toks kun. J. Komonchak mano, kad į pašaukimus neigiamai veikia Amerikos Katalikų Bažnyčios krizė, t.y. jos žlugimas kaip savito kultūrinio vieneto ("distinctive subculture”) Amerikos visuomenėje.
AR IŠ VISO KAS NORS DABAR RENKASI DVASINĮ LUOMĄ?
Jei tokios yra dabartinės nuotaikos bei įsitikinimai, nenuostabu, kad naujokynai ir seminarijos yra beveik tušti... Ar iš viso kas nors dabar stoja į kunigus ar vienuolius, -es? Nors pašaukimų maža, bet jų dar yra! Į seminarijas ir vienuolynus dabar stoja vyresni kandidatai, jau mokslus baigę ir darbus įsigiję profesionalai, ypač tie, kurie savo profesijoje tarnauja žmonėms, bet nori gilesnio maldos bei krikščioniško bendruomeninio gyvenimo. Vienuoliniu gyvenimu susidomi ir asmenys, kurie artimai dirba su kunigais ar vienuoliais,-ėmis ir patiria jų pasiaukojimą savo misijai. Kai kurie profesionalai nusivilia rungtyniavimu bei kova už būvį, kuri vyksta net humaniškiausiose profesijose, ir ieško kitokio pobūdžio gyvenimo.
Visi, kurie studijuoja dabartinę religinę padėtį vakaruose, pastebi, kad pašaukimų netrūksta Trečiojo pasaulio kraštuose bei komunistiniuose kraštuose. Įdomu kad, JAV vietnamiečių imigrantų tarpe yra 1 kunigas 430-čiai tikinčiųjų; tuo tarpu amerikiečiai turi 1 kunigą 900 tikinčiųjų. Žinome, kad Lietuvoje yra daug pašaukimų, tik valdžia varžo jų auklėjimą. Lietuvos jaunimas žavisi už tikėjimą galvą guldančių kunigų bei vienuolių auka. Neseniai į vakarus atkeliavo du numeriai Lietuvos jaunimo leidžiamo laikraščio Lietuvos ateitis. Įžangoje aiškiai pasisakoma, kad šis yra katalikiško Lietuvos jaunimo leidinys. Vienas iš mus pasiekusių numerių dedikuotas kunigams: Alfonsui Svarinskui ir Sigitui Tamkevičiui. Čia jaunimas pasisako, kaip juos veikia didvyriškų kunigų pavyzdžiai.
"Mūsų laikais tikima ne mokytojais, bet liudytojais, aukos žmonėmis, kokiu yra kun. Alf. Svarinskas. Mes, katalikiškasis Lietuvos jaunimas, einame į bažnyčią klausyti ne pamokymų, kurių ir taip apstu iš visų pusių, bet įsitikinti, kad yra tikrų žmonių, Kristaus liudytojų ne vien žodžiais, bet visu savo gyvenimu, ne išskaityta knygine išmintim, bet, jei prireikia, ir krauju. Jais mes tikime, o ne tais, kurie gražbyliauja tik lūpomis, neiliustruodami, nepatvirtindami darbais”.
Ir toliau. ..
"Mes, katalikiškasis Lietuvos jaunimas, norime vienybės, suprantame jos jėgą. Norime, kad Lietuva, Lietuvos žmonės, Lietuvos Bažnyčia būtų vienas kūnas, viena siela. Mūsų gal nedidelė patirtis, neišgyvenome pokario siaubo, bet esame dėkingi tiems negrįžusiems, tiems ištvėrusiems, kurių dėka tebedega Kristaus žiburys.
Mes gerbiame auką ir norime, kad ir kiti ją gerbtų. Nepagarba aukai — išdavystė. Visų mūsų pagarba aukai ir bus Lietuvos tikinčiųjų ir ganytojų vienybės jungtis. Tik tada, jeigu šios aukos kaina bus atstatyta vienybė tarp Lietuvos kunigų, tik tada ji šioje žemiškoje plotmėje nebus beprasmė”.
Šiems žodžiams nereikia komentarų.
KĄ DARO SĖKMINGI PASAUKIMŲ UGDYTOJAI?
Kaip matome, kai kur nereikia dėti taip didelių pastangų pašaukimus ugdyti, jie lyg ir savaime išauga. Tačiau pas mus taip nėra. Vienas amerikietis kunigas, sėkmingas pašaukimų ugdytojas, per penkerius metus pritraukęs 134 jaunus vyrus į savo vienuoliją, sako, kad nėra pašaukimų krizės, bet, bent Amerikoje, yra tiktai pasaukimų ugdytojų krizė.
1983 m. gruodžio mėn. Čikagoje įvyko suvažiavimas pašaukimų klausimu. Tarp kitų svarstybų, jame kalbėjo šeši sėkmingai pasidarbavę pašaukimų ugdytojai: dvi seserys-vienuolės, trys kunigai ir vienas brolis. Jie pateikė daug įdomių ir naudingų minčių bei pasiūlymų, tačiau čia norėčiau jums perduoti tris, mano manymu, svarbiausias mintis.
A. Pašaukimų direktorius,-ė yra tikrai sėkmingi, jei turi ne tik Dievo dovaną tam darbui, bet yra ir tinkamai išsilavinę ir paruošti su jaunimu dirbti. Taip pat labai svarbu, kad toks asmuo tą darbą dirbtų eilę metų, ne tik kokius 3-4. Didesnė patirtis, metodų išvystymas, tinkamų pagalbininkų sutelkimas ilgainiui neša daug vaisių. Ir su pačiu jaunimu reikia ilgiau palaikyti santykį, ne tik porą kartų susitikti ir pasišnekėti.
Kunigas, kuris šiuo klausimu kalbėjo, pabrėžė informacinės literatūros veiksmingumą, jei ji yra gerai paruošta, patraukli, dažnai keičiama ir lengvai jaunimui prieinama. Jis pats patyrė, kad labai naudinga, kai šią medžiagą padeda ruošti ir kiti vienuolinės bendruomenės nariai. Jis daug ką iš savo konfratrų priprašo toms brošiūroms rašyti ir pastebi, kaip kyla entuziazmas, susidomėjimas ir parama jo darbui. Jo nuomone, vienuolijos turi būti daug agresyvesnės, ieškant pašaukimų. Jis sako, kad negalime sėdėti namie ir laukti, kol jaunimas pasibels į mūsų duris.
Nors vienuolijų ar vyskupijų paskirti pašaukimų direktoriai gali labai sėkmingai darbuotis, tačiau nuo seno trys labiausiai veiksmingi pašaukimų ugdytojai, kurie gali ir neturėti jokio profesinio pasiruošimo, yra: parapijos kunigai, motinos ir seselės -vienuolės.
B. Parapinė pašaukimų ugdymo programa mane labai sudomino. Apie ją pasakojo viena seselė, kuri padėjo ją išvystyti ir pati joje dalyvavo. Tokia programa veikia maždaug taip.
Sudaroma grupė, į kurią įeina: kunigas, vienuolė, brolis ir kiti suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, diakonas, pasaulietis iš parapijos tarybos ir t.t. Mintis yra, kad grupė geriau pavaizduoja įvairius pašaukimus Bažnyčioje. Ši grupė ateina į parapiją ir visą savaitę joje veikia. Sekmadienį per Mišias parapiečiai supažindinami su šia programa: vienas ar du grupės nariai pakalba apie pašaukimus ir prašo parapiečių maldų. Per savaitę aplankomos mokyklos, stengiamasi susitikti su kiek galint daugiau parapijos jaunimo — nuo darželinukų iki studentų. Keli parapiečiai paprašomi į savo namus priimti suaugusių diskusijų grupeles. Tuo būdu jaunimo tėvai gali kelti klausimus, pasikalbėti su pašaukimų ugdytojais ir tarp savęs. Ugdytojų grupė taip pat aplanko kiek galima daugiau parapijoje veikiančių vienetų, pavyzdžiui, Šv. Rašto būrelius, pensininkų klubą, bet kurį būrelį, kuris sutinka juos priimti ir išklausyti. Programa baigiama penktadienio vakarą su specialiomis Mišiomis, kurių tema yra pašaukimas tarnauti Dievui. Tų Mišių metu kunigai, seselės, diakonai, vedę žmonės atnaujina viešai savo pažadus tarnauti Dievui ir artimui.
Mano žiniomis, lietuviškose parapijose tokia programa nėra bandyta.
C. Pašauktųjų nusiteikimas, anot kito kalbėtojo, yra nepaprastai reikšmingas pašaukimų ugdyme. Tie, kurie nori kitus uždegti, patys turi būti pilni vilties ir turėti viziją ateičiai. Pašaukimų ugdymas vyksta tada, kai pašauktieji yra visiškai įsitikinę savo pašaukimo vertingumu.
Pašaukimams ugdyti reikia: maldos, asmeniško kvietimo, vaišingumo, t.y. noro į-sileisti jaunimą į savo vienuolynus bei klebonijas susipažinti, pabendrauti. Ar ne taip pats Kristus ugdė pašaukimus, sakydamas klausiantiems, kur jis gyvena: "Ateikite ir pažiūrėkite!”
Svarbu palaikyti gerus santykius su jaunimo tėvais, atsakyti į jų klausimus, juos informuoti. Nėra veiksminga apeliuoti į jaunimą ar į jo tėvus neigiamu tonu, kalbant apie pašaukimų trūkumą, įstaigų žlugimą, parapijų galą. Vienas kalbėtojas tai labai akivaizdžiai patyrė, kai po jo kalbos vienas tėvas pasisakė: "Kokia prasmė jaunimą raginti imtis stumdyti suolus ant skęstančio Titaniko denio?”
KO KITO REIKIA VENGTI?
Mes, lietuviai, tik gana neseniai ir tai labai nedrąsiai pradėjome viešai kalbėti pašaukimų klausimu. O viešai kalbėti reikia. Popiežius Jonas Paulius II mus ragina: "Dievas visad yra laisvas pašaukti ką ir kada jis nori. . . Bet jis dažniausiai panaudoja mus ir mūsų žodžius. Nebijokite kviesti. Eikite pas jaunimą. Eikite ir asmeniškai su jais bendraukite. Kvieskite juos. Daugelis jaunų ir ne taip jaunų širdžių yra pasiruošusios jūsų klausytis...”
Kalbant jaunimui, reikia vengti:
1. juos barti, kad jie per daug išlepę, sumaterialėję, nesidomi dvasiniais dalykais — tai juos tik užgauna ir atstumia. Be to, tai nėra tikslu, nes daugumas jaunimo yra idealistiški — jie domisi socialiniu teisingumu, pagalba vargšams, badaujantiems, karuose nukentėjusiems, ir nemaži skaičiai įstoja į įvairias organizacijas, kurios padeda kitiems.
2. kalbėti, kad jaunimas turi išlaikyti mūsų įkurtas įstaigas, lietuviškas parapijas ir t.t. Aišku, mums rūpi visa tai, dėl ko mes dirbome ir plušome, tačiau pašaukimo esmė juk nėra įvairias institucijas išlaikyti, o sekti Kristumi! Juk ir mes patys, tuo idealu susižavėję, atėjome. Vienas JAV vakaruose dirbąs kunigas pasisakė, kaip jis per vienerius metus nutarė pakeisti savo apeliacijų į jaunimą toną. Jis nebekalbėjo apie pašaukimų trūkumą ir tamsią parapijų ateitį, o tik apie Kristų. Tais metais septyni jauni vyrai atėjo pas jį, susidomėję kunigyste. Paskui tas kunigas dar žaismingu tonu pridėjo: "Kristus šaukė mokinius būti žmonių žvejais, o mes tapome akvariumo prižiūrėtojais”.
3. nebijokime atvirai ir paprastai atsakyti į įvairius jaunimo klausimus apie pašaukimą ir jo įgyvendinimą. Jaunimas įvertina, kai mes nebijome pasirodyti, kad esame žmonės. Juos labai atstumia pseudoidealizmas, kurį jie greit pastebi.
4. niekieno nekaltinkime dėl pašaukimų stokos — nei jaunimo, nei jo tėvų, nei visuomenės. Galbūt mes ir patys esame kalti! Tačiau kaltininkų ieškojimas mums nieko gero neatneš!
VIENO VYSKUPO MINTYS BEI PASIŪLYMAI
Anksčiau minėtame suvažiavime pašaukimų klausimu pagrindinę kalbą sakė vyskupas Thomas Murphy, gimęs ir augęs Čikagoje, o dabar einąs vyskupo pareigas rytų Montanoje.
Jo mintys man atrodė labai šviesios, šviežios ir ypač reikšmingos mums, lietuviams, o dargi neblogą įspūdį sudaro ir tai, kad jis kilęs iš Čikagos, mūsų lietuviškosios sostinės.
Vyskupas Murphy pirmiausia nupasakojo, kokia yra padėtis jo vyskupijoje.
"Tokiai vyskupijai, kaip mūsų, rytinėje Montanoje, dabartinės statistikos reiškia labai daug. 1963 m. daugiau kaip šimtas vienuolių ir kunigų dirbo mūsų mokyklose; dabar turime 37. Didėjančio žmonių skaičiaus ir naujų religinių poreikių akivaizdoje bei milžiniškame 100.000 kvadratinių mylių plote šiuo metu jau turime šešias parapijas be nuolatinio kunigo.
Pats užaugęs ir vėliau dirbęs kunigo darbą didmiestyje, kur buvo daug katalikų (Čikagoje), negalėjau įsivaizduoti parapijos be kunigo ir be pamaldų visiems įprastu ir patogiu laiku. Daug išmokau per paskutinius penkerius su puse metų. Mūsų vyskupijoje dabar yra parapijų, kurios neturi sekmadieninių Mišių. Nuotoliai ir keliavimo sunkumai priverčia nemažą skaičių žmonių tenkintis Žodžio liturgija ir šv. Komunijos priėmimu. Numatyti kunigų skaičiai 2000 m. mus verčia pradėti planuoti ateičiai, atsižvelgiant į turimą personalą bei kitus reikmenis. Darome sprendimus, kaip geriau pasidalinti tuo, ką turime, ir kaip sujungti esamas parapijas į didesnes bendruomenes mūsų dviejuose miestuose, kad užtektų kunigų aptarnauti kaimo bendruomenes mūsų vyskupijoje”.
Vyskupas Murphy kalba apie realią padėtį. Kažin ar mūsų lietuvių padėtis šiuo metu yra blogesnė, negu jo vyskupijoje? Man atrodo, kad ji mus stumte stumia:
1. realiai priimti esamą padėtį be verkšlenimo ar kieno nors apkaltinimo;
2. drįsti išeiti iš savo kiemo ir apsidairyti aplinkui — ir kiti lietuviai ir nelietuviai turi panašius rūpesčius: ko mes galime iš jų išmokti?
3. turime artimiau bendradarbiauti, pasidalinti turimu personalu, idėjomis, priemonėmis; ypač turime vieni kitiems padėti prieiti prie jaunimo;
4. pašaukimų ugdyme turime žiūrėti plačiau, ne tik galvoti apie savo parapiją ar savo vienuoliją — jei rungtyniausime, daug ką prarasime.
Vyskupas Murphy savo kalbą baigė keliais pasiūlymais, kurie kaip tik yra labai plataus mąsto; jis sako:
1. svarbu aiškiai išreikšti ir teologiškai pagrįsti įvairius tarnavimo būdus Bažnyčioje: kunigų, vienuolių ir visų tikinčiųjų;
2. kunigai ir vienuoliai turi imtis atsakomybę kviesti žmones į savo bendruomenes;
3. kunigai ir vienuoliai,-ės turi gerai įsimąstyti į tai, kas jie yra, nes mūsų gyvenimas šaukte šaukia pasauliui;
4. pašaukimai yra visos Bažnyčios ir visos krikščionių bendruomenės atsakomybė, tai nėra tik vienos mažos dalelytės reikalas;
5. reikia atvirai nagrinėti ir aiškintis, teigiamai kalbėti apie celibatą ir įsipareigojimą visam amžiui, kad jauni žmonės geriau tas vertybes suprastų, o ne jas tik atmesti kaip atgyvenusias;
6. turime paremti ir padrąsinti savo kunigus bei vienuolius,-es ir tuos, kurie ruošiasi stoti į jų eiles.
Vyskupas baigė žodžiais, kurie mums, be abejo, primins gerai žinomą Evangelijos posakį apie pasėtą, apmirusį grūdą, iš kurio išauga medis ar kitoks augalas:
"Šiuo metu (tai buvo gruodžio mėnuo) mūsų vyskupija rytų Montanoje yra panaši į didžiulę tundrą, ištįsusią šimtus mylių ir apklotą šalna, ledu ir sniegu. Stebėtojas lengvai galėtų pagalvoti, kad ši mirusi žemė niekaip neįstengtų parodyti gyvybės ženklų. Tačiau po šia sušalusia dykuma kažkas knibžda — sėkla, pasėta pereitą rudenį, jau ruošiasi išsprogti nauja gyvybe, kai šiltas pavasario vėjelis palies žemės paviršių ir pakvies ją drauge pabusti ir pradėti augti, kad būtų galima pamaitinti alkstantį pasaulį. ..”
