CHIARA LUBICH
.. ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir atbaigėją Jėzų” (Žyd 12,1-2).
Norėdami geriau suprasti šios ištraukos prasmę, pažiūrėkime į šio sakinio pradžią: "Todėl ir mes, tokios gausybės liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai..." Čia apaštalas kreipiasi į grupę krikščionių, kurių tikėjimas buvo stipriai bandomas persekiojimais. Jie jau buvo bepasiduodą, nes, kaip mes suprantame, ilgiau užtrukę bandymai galėjo juose sukelti abejones Dievo meile ir versti liautis kovojus.
Norėdamas juos padrąsinti, šv. Paulius vartojo savo mėgstamą kalbos vaizdingumą — bėgimo lenktynių pavyzdį. Paprastai atletus, bėgančius lenktynėse, žiūrovai palaiko ir padrąsina smagiais šūkiais. Mes taip pat, kaip atletai, dalyvaujame bėgimo lenktynėse ir turime daugybę žiūrovų, kurie mus palaiko ir skatina. Tie žiūrovai — tai visi tie, kurie jau įveikė tikėjimo bandymus. Jų vaidmuo istorijoje ir išganyme turi didžiulę vertę. Jie yra tie tikėjimo čempionai, šventieji, kurie pirma mūsų bėgo. Jie dabar danguje mus stebi, palaiko ir skatina. Jie nėra tik paprasti linkėtojai, kurie drąsina žodžiais; jie yra liudytojai, tikėjimo broliai ir seserys, kurie perėjo panašius bandymus, kaip ir mes, ir dabar mus ragina savo pavyzdžiu. Jie užtikrina, kad ir mes galime pasiekti baigmės liniją.
Mes galime tą bėgimo lenktynių įvaizdį tęsti. Jei mes esame įsijungę į tas dvasinio bėgimo lenktynes, norėdami pasiekti tikslą, turime įsisąmoninti tris dalykus. Pirma, kad galėtume bėgti greitai, turime palikti nenaudingas naštas. Reikia išsilaisvinti nuo pasaulio sąmyšio, kuris gali pastoti mums kelią, ir atsipalaiduoti nuo nuodėmės ryšių. Antra, mums reikia pastovumo, ištvermės ir pajėgumo, kurį duoda įsitikinimas, kad Dievas yra su mumis, ir jo malonė mus lydi, ir mes pasiryžę bėgimą baigti. Bet ypač mes turime sekti paskui Jėzų, kuris pirma mūsų ėjo ir dabar mums vadovauja. Jis yra mūsų pavyzdys. Šv. Raštas sako, kad jis "įkvepia ir tobulina mūsų tikėjimą”. Atgaivinęs tikėjimą mumyse ir pasiekęs garbę, jis mus įgalino laimėti tikėjimo vainiką. Būdamas žemėje, jis nesirinko lengvo, patogaus gyvenimo, bet prisiėmė panašų į mūsų. Jis buvo bandomas, kaip ir mes, patyrė kentėjimų, pakėlė sunkenybes ir ypač priėmė kryžiaus bei apleidimo bandymą. Jo nepalaužiamas tikėjimas Tėvo meile niekada nesvyravo. Jis liko ištikimas ligi galo ir taip pasiekė tikslą.
Čia mąstomi žodžiai kreipia mūsų dėmesį į bandymų prasmę. Mes turime būti įsitikinę, kad bandymai mūsų krikščioniškame gyvenime yra būtini. Jie mums padeda siekti tikslo, kuriam Tėvas mus šaukia. Mes negalime apsieiti be bandymų, nes jie mums neša Dievo žodžio šviesą ir rodo viso mūsų gyvenimo esmę. Tam Dievas juos mums ir siunčia.
Apgalėti bandymai daro mūsų gyvenimą prasmingą ir nuoseklų, todėl turime juose ištverti. Tai bus įmanoma, jei visada prieš akis turėsime Jėzų, ypač Jėzų nukryžiuotą ir apleistą. Meilė jam padės mums priimti visus bandymus, vieną po kito, dažnai net nepastebint, kad jie tikrai yra bandymai. Turėdami prieš akis nukryžiuotąjį Jėzų, mes galėsime nugalėti baimę bei valios silpnumą ir drąsiai pradėti vėl ir vėl iš naujo po kiekvieno sustojimo ar suklupimo. Tad bėkime pirmyn sparčiai ir ištvermingai, turėdami prieš akis nukryžiuotą ir apleistą Jėzų.
Iš anglų kalbos išvertė
Kostas Paulius
■ D. Britanijos lietuvių sielovados tvarkytoju, vieton pasitraukusio kun. dr. S. Matulio, vyskupas P. Baltakis, O.F.M., paskyrė kun. dr. J. Sakevičių, M.I.C., Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapijos kleboną.