religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXVIII, NO. 4

Šis numeris iliustruotas Z. Zilevičienės išmargintų ir jos pačios nufotografuotų velykinių margučių nuotraukomis. Skyrių vinjetės ir viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

LEONARDAS ANDRIEKUS

Kitiems ištarsi daug paguodos žodžių,
Parodysi regėjimuos šviesių vaizdų —
Mes, atsiklaupę tyliai pabučiuoti
Penkių žaizdų —
Laimingi būsim, jei išmokysi
Atskirt Velykų rytmetį Nuo
Didžiojo Penktadienio.
Laimingi būsim, jei galėsime
Atskirti naktį
Nuo dienos.

Tiek metų nesiskubino pražysti karklai,
Išnykti akyse mirties vaizdai,
O Tu, iš savo kapo atsikėlęs,
Kvieti vardais
Visas vėles nuo senkapių,
Visas vėles nuo žvyrduobių
Į didžiąją Velykų eiseną.
O Tu kvieti, iškėlęs baltą vėliavą,
Ir mus žygiuoti Su verbų šakelėmis.

Kristaus prisikėlimo šventės proga visiems mūsų
skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams linkime
prisikėlimo prasmingesniam krikščioniškam gyvenimui,
švenčiant šiais metais Lietuvos krikšto sukakti.

Redakcija, administracija ir leidėjai

PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.

     Jau VIII a. prieš Kristų pranašas Izajas skelbė: "Daugybė tautų ruošiasi į kelionę. Jos sako: Einam, kopkim į Viešpaties kalną, ten, kur gyvena Jokūbo Dievas. Jis mums tenurodo, kokiais keliais jį pasiekti; pas jį vedančiais takais norime eiti. Nes nuo Siono kalno Viešpats duoda nurodymus, iš Jeruzalės girdim jo žodį” (Iz 2,3). Ši pranašiška vizija nebuvo visai svetima senovės lietuviui. Ir jis, nieko nežinodamas apie Dievo pažadus savo išrinktajai tautai, iš senos tradicijos tikėjo "statų, aukštą kalną, į kurį mirusysis turi įkopti... Ant šio stataus kalno gyvena dievas, kuris sukviečia vėles...” (M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius 1985, 177). Jei Dievas kviečia pas save mirusiuosius, jis rūpinasi ir gyvaisiais. Ten ant kalno jis nurodo, kokiu keliu žmogus turi eiti, kad galėtų gyventi.

     Atėjus Viešpaties planuose "laiko pilnybei”, Kristaus skelbtoji Geroji naujiena priartėjo ir prie baltų genčių apgyvento Baltijos jūros pakraščio. Rinktiniai evangelijos skelbėjai, misionieriai, bandė įžengti į pagonių baltų valdas X a. pabaigoje, tuojau pat po lenkų ir rusų tautų krikščionybėn atsigręžimo, bet jų žygiai baigėsi kankinių mirtimi: Pragos vyskupas Adalbertas (Vaitiekus) buvo nužudytas 997 m. Prūsų žemėje, arkivyskupas Brunonas (Bonifacas) iš Querfurto su keliolika draugų mirė 1009 m. kiek toliau į rytus, pakeliui į jotvingių žemę. Dar turėjo praeiti beveik keturi šimtmečiai, kol vieniša likusioji Europoje pagonybės sala, Lietuva, galėjo galutinai vadintis krikščioniška.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONYBĖS KELIAS Į LIETUVĄ

Generolas MAC CARTHY

     "Jaunystė nėra tik vienas gyvenimo laikotarpis. Ji yra dvasios nuotaika. Jaunystė — tai dvasios padaras, tai vaizduotės kokybė, jausmo stiprumas, kai drąsa įveikia bailumą, kai mėgstami nuotykiai, rizikos — tai ne skendėjimas patogumuose.

     Pasenstame ne išgyvenę tam tikrą metų skaičių, bet dezertyruodami nuo savo idealo. Metai suraukšlėja odą, o sielą suraukšlėja atsisakymas savo idealų.

     Susirūpinimai, baimės, beviltiškumai — jie lenkia mus prie žemės ir dar prieš mirtį verčia pavirsti dulkėmis.

     Jaunas yra tas, kas stebisi, žavisi, kas drąsiai stoja prieš įvykius ir džiaugiasi gyvenimo žaismu.

     Jaunas būsi tol, kol pasiliksi imlus viskam, kas gražu, gera ir didinga; kol jautriai atsiliepsi į žmogaus, gamtos ir begalybės prabilimus į tave.

     Jei kurią dieną tavo širdį sugiltų pesimizmas ir imtų grąžyti cinizmas — tepasigaili Dievas tavo pasenusios sielos!”

ŠEŠIOS KRIKŠTO ANTIFONOS

Kazys Bradūnas

ANTIFONA I

Nei kunigas, nei žynys nesu, Viešpatie,
O semiu krikšto vandenį giesmei.

Mėnulis ir saulė tebūna
Krikšto tėvai mano žodžiams.

Prie šaltinių ir upių šventųjų
Jie stovi baltais drabužėliais.

Kas paims iš sausos ašaruvės
Žodžiams ašarų druską?

Kas palygins jiems ant galvelės
Pirmųjų ramunių vainiką?

Prie šaltinių ir upių šventųjų
Jie laukia baltais drabužėliais.

ANTIFONA II

Tarp Vilniaus miesto ir Karaliaučiaus
Keleliai brukavoti.

Tarpu Vilnelės ir tarpu marių
Knygų lapai pakloti.

Ant vieno lapo angelas gieda,
Antram jauteliai baubia.

Prie vieno lango sėdi karalius,
Prie antro— kunigaikštis.

O prie šio trečio mano mergelė
Rankoj bijūną laiko.

Bijūną laiko, žiedą kvėpina,
Knygų knygelę skaito.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

1. LIETUVIŠKOSIOS KRIKŠČIONYBĖS KLAUSIMAS

     Svarstant lietuviškosios krikščionybės pobūdį jos 600 metų sukakties proga, verta pasvarstyti, kas iš tikrųjų yra lietuviškoji krikščionybė: kokia buvo ano meto pasaulinė krikščionybė, kurią lietuvių tauta priėmė, kaip lietuviškoji krikščionybė reiškėsi ir kaip nesireiškė. Pas mus lig šiol yra priimta tik viena schema svarstyti lietuviškosios krikščionybės pradžią — tai visų jos negerovių sumetimas lenkiškajai krikščionybei, kuri buvo pirmasis betarpis laidininkas mums perduoti krikščionybę. Tačiau tai nėra pakankama, norint suprasti lietuviškąją krikščionybę. Visų pirma ta krikščionybė, kuri buvo duota lietuvių tautai, nebuvo lenkų tautos kūrinys. Ir antra, šia schema svarstant lietuviškąją krikščionybę, paprastai viskas yra suvedama į plius ir minus kategorijas: visa, kas gera, yra lietuvių tautoje, o visa, kas bloga, priklauso lenkams.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Šitoks lietuviškosios krikščionybės nagrinėjimas praleidžia iš akių daugelį kitų aplinkybių, kurios turi lemiančios reikšmės lietuviškosios krikščionybės formavimuisi. Šios aplinkybės yra vertos dėmesio, norint geriau pažinti lietuviškąją krikščionybę. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į renesanso sąjūdį, iškilusį vakarų krikščionijoje 15-ame šimtmetyje, kuris yra užmetęs savo skraistę krikščioniškajai galvosenai ir krikščioniškajam gyvenimui. Šalia jo ir ryšium su juo prasidėjusi barokinė kultūra pasidarė ne vien išorinis krikščionybės drabužis. Šis drabužis ligi šiai dienai yra išlikęs gyvas liudininkas Vilniaus architektūroje. Jis kartu liudija ir savitą krikščionybę. Dėl to negalima sakyti, kad lietuvių tauta yra priėmusi viduramžinę krikščionybę. Ji yra priėmusi barokinę krikščionybę su jos gerumais ir blogumais.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS KATALIKYBĖS ŠAKNŲ BEIEŠKANT

A. SAULAITIS, S.J.

     Kitataučiai visai neabejoja tautybės ir katalikybės kone sutapimu lenkų tautoje, kuri tokiai pasaulėžiūrai ir veiklai maždaug 300-400 metų daugiau patyrusi negu lietuviai. Tautybės ir tikybos ryšį matome Lietuvos gyvenime ir išeivijos keliuose — mūsų parapijose, spaudoje, draugijose: tautybė ir krikščionybė mums artimi, suderinami pasauliai kasdieniame gyvenime ir mūsų išpažįstamoje ideologijoje. Būdami Vakarų krikščionybės vaikai, rungiamės su graikiškosios filosofijos paveldu, kuris atskiria medžiagą ir dvasią. Kitose pasaulinėse tikybose ir primityviose kultūrose religija apima savaime visas žmogaus ir žmonių gyvenimo sritis.

     Istoriją, kaip Dievo veikimo plotmę, labai gerai supranta Izraelio tauta Senajame Įstatyme, savojoje istorijoje nuo patriarchų ir pranašų per teisėjų bei karalių laikus, tremtį ir šventyklos atstatymą įžiūrėdama Viešpaties kelius. Labai aiškiu pavyzdžiu galima paminėti tremties pergyvenimą, kai išvežtiesiems izraelitams paaiškėjo, jog jų Dievas yra kartu visų tautų Dievas ir kad kitose tautose taip pat yra daug nuoširdžiai Dievo ieškančių žmonių.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Panašiai savo bendruomeninę istoriją teologiškai supranta Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Petras buvo taip sujaudintas atėjusių krikšto prašyti pagonių, kad priėmė naujosios Kristų tikinčios bendruomenės uždavinį eiti ir pas kitataučius. Ta pati Apaštalų darbų knyga vaizdžiai atpasakoja, kaip prie tos pačios išvados priėjo Paulius.

Skaityti daugiau: IŠGANINGOJI LIETUVOS ISTORIJA?

P. DAUGINTIS, S.J.

     Šiemet yra gyvosios krikščioniškos dvasios metai. Šiais metais ruošiamės religiškai ir dvasiškai deramai atšvęsti Lietuvos krikšto jubiliejų. Šių metų "Laiškų lietuviams” i-me numeryje skaitėme apie gyvą krikščioniškąją dvasią ir jos svarbą. Pagal didelio Lietuvos filosofo ir katalikų veikėjo prof. St. Šalkauskio sampratą, "gyvoji dvasia iš esmės yra trunkanti dvasinė įtampa, siekiant idealo”. Tad gyvoji krikščioniška dvasia yra nuolatinė įtampa, siekianti krikščionybės idealų. Gal panašiai kaip ir gyvoji lietuviška dvasia vis skatina tautietį siekti didžiųjų lietuvybės tikslų, arba kaip gyvoji gailestingosios meilės dvasia, kuri vis ragina žmogų visokeriopai padėti suvargusiems. Paprastai žmogus pirma padaro vieną kitą gailestingumo darbą, paskui daro vis daugiau tų darbų. Taip jis įsigyja įprotį pagelbėti kitiems — įsigyja gailestingosios meilės dorybę. Toliau vis labiau gelbėdamas kitiems, persiima gailestingumu, dvasiniu nusiteikimu arba gailestingumo meilės dvasia.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Tokiu pat būdu susidaro ir gyvoji krikščioniška dvasia. Ji kyla iš gautų antgamtinių tikėjimo, vilties, meilės ir kitų dorybių, jas dažnai praktikuojant, joms įsigalint ir tampant Šv. Dvasios gyvo tikėjimo, pasitikėjimo, meilės, ištvermės vaisiais. Žinoma, vis veikia pati Gyvoji Dvasia, Šventoji Dvasia, tikinčiajam su ja ir su jos dovanomis bendradarbiaujant. Tad praktiškai gyvoji krikščioniška dvasia yra geru įpročiu, nuolatine dorybe, stipriu dvasios nusiteikimu tapusi krikščioniškųjų dorybių visuma, vis labiau skatinanti tikintįjį (ir jų bendruomenę) persunkti savo ir kitų gyvenimą krikščionybe.

Skaityti daugiau: GYVĄJA KRIKŠČIONIŠKA DVASIA PRIPILDYTAS GYVENIMAS

 (Dr. N. Streitmatter Šv. Kazimiero seserų naujokyne)

JUOZAS PRUNSKIS

     Viena žymiausių Čikagos gydytojų, širdies ligų specialistė dr. Nancy Streitmatter 1985 m. įstojo į lietuvaičių Šv. Kazimiero seserų vienuolyną, būdama 38 m. amžiaus. Jau prieš tai ji metus gyveno vienuolyne, stengdamasi geriau pažinti vienuolišką gyvenimą. Dr. Rimgaudas Nemickas, žinomas širdies ligų specialistas, ją buvo pasikvietęs bendrininke savo medicinos centre.

     Ji yra gimusi ir augusi vidury Illinois valstijos. Baigusi MacMurray kolegiją, Jacksonville, IL, ji įstojo į Loyolos universiteto medicinos mokyklą, kurią baigė 1973 m. Po to ji dar pasiliko Loyolos universitete, gilindamasi į vidaus ligas, o paskui specializavosi, studijuodama širdies ligas. Šias studijas baigė 1978 m. Taip pasiruošusi gydytojos profesijai, dėstė Loyolos universitete kardiologiją ir vidaus ligų mediciną. Pastebėjęs jos sugebėjimus, dr. R. Nemickas pasikvietė ją dirbti savo trijų gydytojų grupėje. Čia ji su dideliu pasisekimu darbavosi šešerius metus.

Dr. Nancy Streitmatter.

     Ji buvo gimusi protestantų šeimoje ir buvo užauginta metodistų tikyboje. Vaikystėje ji buvo labai religinga, bet vėliau, paskendusi studijose, gerokai atšalo nuo religijos. Tačiau, pradėdama studijuoti mediciną, ji svajojo apie išvykimą darbuotis misijų kraštuose.

Skaityti daugiau: MEDICINOS DAKTARĖ ĮSTOJO Į VIENUOLYNĄ

A. S.

     KRIKŠTYNOS. Tyras vanduo drėkina šviesius ramios galvos plaukelius, kuriuos glostydamas nušluostai, norėdamas nejučiomis perduoti visą gyvenimo patirtį naujam ir būsimam žmogui-

     KRIKŠTO SŪNUS. Apsupi krūtine, rankomis, pirštais ir smakru, norėdamas visa, kas šilta ir saugu atiduoti.

     ŠVENTĖ. Tas pats pobūvis, tie patys žodžiai, tie patys žmonės tose pačiose vietose prie tų pačių taip pat puoštų stalų, tik būrelis jaunų žmonių švieson žiūri, lyg visame tame širdimi matydami paslaptingą ateities viltį.

     RASOKIT DANGŪS. Gieda žmonės graudžiai viltingą Advento giesmę, Viešpatie, kai, tavo gailestingumo ir dosnumo patyrę, prašome tave ilgiau lūkuriuoti čia pat šiandien.

     KIEKVIENO DALELĖ. "Ir ypač laimink tuos, kurie neranda vietos plačiame pasaulyje”, meldžiamės per kūčias, Viešpatie, kai savo širdyse jaučiame jog ne visai sutampame ir pritampame ir kitus ne visai šiltai priimame šiame, vieninteliame pasaulyje, kurį pažįstame.

     NUOSTABA. Tos pačios šventės, puošmens, giesmės, apeigos, žodžiai, valgiai, tik viskas nuostabiai kitaip, kai mūsų širdyse palaikai nors žiežirbą vaikiško atvirumo tavo meilingajam žvilgsniui, Viešpatie.

Skaityti daugiau: NUO LOPŠIO LIGI KARSTO

KOSTAS PAULIUS

     Laukiame iš jų to, kas mus paskatintų, atnaujintų, uždegtų ir sustiprintų bei pagilintų mūsų tikėjimą. Visa to laukiame ne tik iš žodžių, bet ir iš jų gyvenimo pavyzdžio. Kai pamokslininkas pats dega tuo, ką kitiems skelbia, ir nuoširdžiai stengiasi pagal tai gyventi, tada prabyla jo siela, jo širdis, ir jis tarsi pats save duoda. Tada jis savaime dalinasi su klausytojais savo ir kitų patyrimu, parodydamas konkrečius pavyzdžius, kaip daromos pastangos gyventi pagal Dievo žodį kiekvieną dieną, visose situacijose ir aplinkybėse.

     Pamokslas be konkrečių pavyzdžių ir patyrimų lengvai gali virsti paprastu "pamokslavimu”, kuris žmonių giliau neveikia, nes lieka atsietas nuo realaus gyvenimo, lyg negyvas, tik sausa teorija.

     Kaip stipriai pavyzdys veikia, mes galime prisiminti ano meto Lietuvoje tėvo pasielgimą, kai jis barė paaugusį sūnų, kam šis pradėjo rūkyti. Vyriausias sūnus, tai girdėdamas, įsiterpė, sakydamas, kodėl tėvas draudžia sūnui, o pats dantyse laiko pypkę. Tėvas nutilo ir daugiau jauniausiojo nebarė, tik tuoj pat, priėjęs prie krosnies, pypkę įmetė į ugnį. Tokio tėvo pavyzdžio jaunuoliui užteko, ir jis rūkymą metė.

     Pamokslininkui būtų svarbiau už viską mylėti savo klausytojus, kaip mylėjo Jėzus, palikdamas pavyzdį, kai sakė: "Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis gul-do gyvybę” (Jn 10,11). Tokia meilė gali paliesti klausytojus, ir jie klausys jo. Jėzus kaip tik tai ir sakė: "Jos klausys mano balso” (Jn io,ž6).

Skaityti daugiau: KO LAUKIAME IŠ PAMOKSLININKŲ

Asta Kižytė

     Jaunimas, užklaustas, kodėl sekmadieniais neina į mišias, dažnai atsako, kad bažnyčia ir mišios jiems nieko neduoda. Kai kurie dar nueina į bažnyčią tik dėl to, kad jaučia pareigą, ten nuėję, tik sėdi ir nuobodžiauja. Kiti net ir šios pareigos nejaučia ir tik labai retai tenueina į bažnyčią.

     Kartais tikrai labai sunku koncentruotis ir melstis, kai mintyse sukasi neatlikti darbai, neparuoštos pamokos ir t.t., o ypač sunku, kai tavęs laukia kokia nors pramoga. Sunku klausyti kunigo pamokslo, kai jis nesuprantamas, neįdomus arba labai ištęstas. Tačiau reikia suprasti, kad ne visi kunigai apdovanoti sugebėjimu trumpai, bet gražiai ir įdomiai kalbėti, reikšti gilias mintis, kurios įstrigtų į jaunuolių širdis ir juos dvasiškai praturtintų.

     Reikia suprasti, kad mišios yra nekruvinoji Kristaus auka ant kyžiaus, kuris už mus visus kentėjo ir mirė. Todėl su didesniu užsidegimu ir noru turėtume skirti bent trumpą valandėlę sekmadieniais maldai, dalyvauti mišiose ir patiems bandyti suprasti vieną kitą pamokslininko mintį ir ją pergalvoti. Turėtume įsijungti į mišių maldas ir nuoširdžiai melstis bei giedoti. Ko galime reikalauti, jei patys nieko negalime duoti? Visur kitur suspėjam, tik eiti į mišias — tai "bereikalingas laiko gaišinimas”. Per mišias galime arčiau prieiti prie Dievo, pagalvoti apie gyvenimą, praeitį ir pažiūrėti į ateitį. Galime pagarbinti Dievą, prašyti ir dėkoti už viską, ką jis mums yra davęs šiame pasaulyje.

Skaityti daugiau: Ar iš mišių nieko negauni?

     Pernai ši tema buvo duota jaunimui "Laiškų lietuviams” konkurse. Jau keli rašiniai buvo šiame žurnale išspausdinti, dabar dar pateikiame keletą minčių šia tema iš dviejų mergaičių rašinių.

Redakcija

     Audra Bartkutė.Lietuviai turėjo palikti savo kraštą, nes rusai komunistai jį okupavo. Daugelis pabėgėlių po karo atsidūrė Amerikoje. Amerika buvo svetimas kraštas mūsų seneliams ir tėvams, bet mes jau gimę šiame krašte, todėl jis mums nėra svetimas. Nežiūrint to, mes Amerikoje esame ir pasiliksime lietuviais. Iš tikrųjų yra gera (todėl ir pliusas) ir naudinga būti lietuviu Amerikoje. Mes mokomės dvi kalbas, turime dvi skirtingas kultūras ir skirtingus papročius, todėl esame turtingesni už amerikiečius. Mes turime įvairiu įdomių velykinių bei kalėdinių papročių, kurių amerikiečiai neturi. Jie gali mums pavydėti tautinių šokių ir liaudies dainų. Galima sakyti, kad mes esame dvigubos tautybės ir dvigubos kultūros žmonės, dėl to esame turtingesni už kitus. Tai yra didelis pliusas.

     Būti lietuviu svetimame krašte minusas yra tas, kad čia ne mūsų tėvynė, ne mūsų kalba. Mes neturime daug progų kalbėti lietuviškai, todėl mūsų lietuvių kalba yra silpna, o kai kurie beveik visai jos nemoka. Mes čia neturime savo filmų, savo televizijos programų — tai taip pat minusas.

     Vis dėlto manau, kad būti lietuviu Amerikoje yra daugiau pliusų negu minusų.

Skaityti daugiau: Pliusai ir minusai būti lietuviu svetimame krašte

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

PIRMOJI LIETUVIŲ DAILĖS PARODA

     Šiais metais sukanka aštuoniasdešimt metų nuo pirmosios Lietuvių dailės parodos. Ji įvyko, kur šiandien yra įsikūrusi Lietuvos Mokslų akademija, lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Tai senas trijų aukštų pastatas Vilniuje, Antakalnio gatvėje. Tais laikais šis namas priklausė P. Vileišiui. 1907 m. sausio 9 d. virš pastato suplevėsavo vėliava, skelbianti, kad čia atidaroma pirmoji lietuvių dailės paroda. Ją atidarant, buvo daug sveikinimo kalbų ir J. Tallat-Kelpšos diriguojamo Vilniaus "Kanklių” choro dainos. Daugiausia rūpesčių turėjo ruošėjai A. Žmuidzinavičius ir M. K. Čiurlionis. Šioje parodoje šių dviejų menininkų buvo iškabinti darbai. Jiems buvo mįslė, kaip juos įvertins išrankūs lankytojai? Būkštavimai netrukus liko užmaršty. Žmonės traukė Antakalnin pažvelgti ne tik į tapytojų kūrinius, bet ir pasigėrėti savitais lietuvių liaudies menininkų darbais. A. Žmuidzinavičius laiške tėvui, Dzūkijos sodiečiui, tomis dienomis rašė: "Parodai klojasi nesitikėtai gerai. Kasdien atsilanko po 40-50 žmonių. Atvažiuoja net iš labai toli. Daugybė paveikslų ir žmonių išdarbių jau nupirkta. Tautiškas skyrius, galima sakyti, kad visas jau nupirktas. Neliko nei vienos juostos, nei vieno žiursto”.

     Lankytojai ilgėliau stabteli prie paprastos skulptūros. Prie verpimo ratelio sėdi kaimo moteris. Tačiau ne į bėgantį siūlą nukreiptos akys. Kartu su berniuku ji žvelgia į knygutę. Tai bene pagrindinio parodos ruošėjo P. Rimšos skulptūra "Lietuvos mokykla 1864-1904 m.” Jai pozavo dailininko motina. Jau po parodos P. Rimša sakė: "Šiuo kūriniu norėjau išreikšti dėkingumą savo mamai, visus vaikus išmokiusiai prie ratelio lietuviškai skaityti, ir visoms moterims, turėjusioms valios ir energijos, joms prieinamu būdu, kovoti su caristiniais suvaržymais”.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS V AIŠNYS, S.J.

DALYVIAI - LIETUVIŲ KALBOS PUOŠMENA

     Dalyvis yra, galima sakyti, pati įdomiausia kalbos dalis. Jis gali būti vartojamas ir kaip veiksmažodis, ir kaip būdvardis, ir kaip daiktavardis. Sakinyje dalyvis gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir pažyminiu. Nė viena kita kalbos dalis nėra tokia įvairi bei versatili.

     Daugelyje gyvųjųindoeuropiečių kalbų dalyvių sistema yra gerokai sunykusi, sumažėjusi. Sakysime, daugelis moderniųjų germanų bei romanų kalbų yra teišlaikiusios tik liekanas šios kadaise plačios sistemos. Anglų kalboje yra likę tik du dalyviai: pvz., workingir worked.Panašiai ir vokiečių kalboje: arbeitendir gearbeitet.O lietuvių kalboje yra gausybė dalyvių, arba, tiksliau sakant, gramatinių dalyvių sistemos kategorijų: keturi veikiamieji dalyviai (pvz., dirbąs, dirbęs, dirbdavęs, dirbsiąs); trys neveikiamieji dalyviai (pvz., dirbamas, dirbtas, dirbsimas); keturi padalyviai (pvz., dirbant, dirbus, dirbdavus, dirbsiant), vienas pusdalyvis (pvz., dirbdamas) ir vienas reikiamybės dalyvis (pvz., dirbtinas).Taigi lietuvių kalboje iš viso yra vartojama trylika dalyvių, arba dalyvinių kategorijų. Teisybė, kai kurios iš šių trylikos dalyvinių formų — bent normalioje šnekamojoje kalboje — yra retai vartojamos, tokios, kaip busimojo laiko neveikiamasis dalyvis ( = dirbsimas), busimojo laiko padalyvis ( = dirbsiant), tačiau jie vis dėlto vartojami bent jau rašomojoje kalboje — tam tikro mis progomis, sakysime, vad. retorikoje, perpasakojant (formaliai) kitų žmonių kalbą, šneką, t.y. netiesioginėje kalboje ir pan.

Skaityti daugiau: Kalba

MAŠINA — VERTĖJA IŠ ANGLŲ KALBOS Į JAPONŲ

     Japonų firmos “Toshiba” mokslininkai sukūrė automatinę vertimo iš anglų kalbos į japonų sistemą, kuri skiriasi nuo ankstesnių įrenginių kompletiškumu ir eksploatavimo paprastumu. Videoindikatoriaus ekrane vienu metu matomas angliškas tekstas ir jo vertimas. Jei originalo tekste yra daugiaprasmių žodžių, pateikiami vertimo variantai, kuriuos pasirenka vertėjas-operatorius. Vertimo sistemos žodyne yra 130 tūkstančių žodžių: 30 tūkstančių pagrindinių, 50 tūkstančių specialių terminų iš įvairių mokslo sričių ir 50 tūkstančių žodžių, kuriuos įveda savo nuožiūra vartotojas. Vertimo greitis — 5 tūkstančiai žodžių per valandą, vertimo tikslumas — 90%. Ši sistema labiausiai tinka versti patentinę ir mokslinę-techninę literatūrą. Ji kainuoja apie 40 tūkstančių dolerių.

ESPERANTININKŲ JUBILIEJAI

     Pernai esperantininkai atšventė 80 metų jubiliejų nuo pirmojo esperantininkų pasaulinio kongreso 1990 m. Lenkijoje įvyks 72-asis šios tarptautinės kalbos kongresas. Esperantininkai susirinks į Varšuvą paminėti 100-ųjų esperanto kalbos sukūrimo metinių. Šią kalbą sukūrė Lietuvos žydas Liudvikas Zamenhofas. Dabar pasaulyje yra daugiau kaip du milijonai esperantininkų. Jų skaičius vis didėja.

Skaityti daugiau: Įvairybės

     Grįžta senutė iš kelionės po Šv. Žemę. Niujorko muitinėje paklausta, ką iš ten vežasi, muitininkui atsako, kad nieko neleidžiamo lagamine neturinti, nes nerūko, negeria ir net jokių vaisių nesusigundžiusi įsidėti. Vežasi tik du butelius šventinto vandens ir vieną (leidžiamą) butelį džino. Muitininkas, patikrinęs ir suradęs, kad ir kituose dviejuose buteliuose yra džinas, jai sako:

     —    Betgi ir šituose buteliuose džinas!

     —    Na, matot, ir vėl įvyko stebuklas! — sušunka senutė.

*

     Vyskupas nuvyko į parapijos pradžios mokyklą pažiūrėti, kaip vaikai laiko egzaminus iš tikybos. Klebonas iššaukia mažą mergytę ir klausia:

     —    Pasakyk, vaikeli, kas yra vedybos?

     Mergaitė pamirksi akutėmis, paskui užsimerkia ir vienu atsikvėpimu išdrožia:

     —    Tai yra tokia bausmės vieta arba toks stovis, kai išganymo teisės nepraradusios sielos, prieš patekdamos į dangų, atgailauja už savo mažas nuodėmes. ..

     —    Bet, mano vaikeli, tu gi kalbi apie skaistyklą, — nutraukia mergaitę klebonas.

     —    Kunige klebone, — besijuokdamas sako vyskupas, — gal mergaitė iš tikrųjų pasakė teisybę. Mudu gi niekad nebuvome vedę ir apie tuos dalykus, atvirai kalbant, nedaug težinome.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

TRUMPI SKAITYTOJŲ LAIŠKAI

     “Laiškų lietuviams” žurnalu esame patenkinti, Jame yra tiek daug sielai peno. Labai patinka kun, J. Vaišnio vedamas “Kalbos” skyrius, “Trumpai iš visur”, “Tėvynėje”, “Jaunimas”, “Šeima”, nuotraukos. Perskaitome visą žurnalą. Viskas įdomu.

Aleksas Sadauskas

     “Laiškai lietuviams” yra laukiamas svečias. Visada perskaitau nuo pirmo puslapio iki paskutinio. Atrodo, kad būtų gerai, jeigu tų puslapių būtų dar daugiau. Visi skyriai įdomūs, bet labiausiai seku “Kalbos” skyrių.

Vacys Urbonas

     Mielai skaitau “Laiškus lietuviams”. Man viskas įdomu, bet, kai gaunu naują numerį, pirmiausia skubu skaityti, kas dedasi mūsų tėvynėje, paskui perskaitau “Įvairybes”, o po to — visa kita. Ačiū už viską.

I. Žemaitienė

     Linkiu Jums daug sėkmės visuose darbuose. Laikraštis visada yra laukiamas ir skaitomas su meile ir pagarba Jums už tiek daug įdėto darbo!

E. Tribinevičius

     Jūsų žurnalas tikrai yra įdomus ir vertingas. Niekad nenorėčiau jo atsisakyti. Dėl ligos uždelsiau atsiųsti prenumeratos mokestį. Atsiprašau. Ateityje stengsiuosi laiku atsilyginti.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

■    Religinės poezijos konkurse, suruoštame Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga, pirmoji premija paskirta kun. dr. Leonardui Andriekui už rinkinį “Balsai iš anapus”. Konkursą suorganizavo Ateitininkų federacija kartu su “Ateities” žurnalu. Vertinimo komisija: Viktorija Skrupskelytė, Vida Kuprytė ir Juozas Baužys.

■    Niujorko kardinolas John O’Connor Jordane aplankė palestiniečių pabėgėlių stovyklą ir buvo labai paveiktas jų skurdo.

■    Nikaragvoje nutrūko pasitarimai tarp Bažnyčios vadovybės ir sandinistų vyriausybės atstovų; bandyta išspręsti Bažnyčios ir valstybės santykius, iškilusias problemas, bet derybos neatnešė jokių rezultatų.

■    Vengrijoje įkurtas katalikų centras vaikų invalidų slaugymui. Rūmų pastatymas ir įrengimas kainavo 25 mil. florinų. Didžiąją dalį — 20 mil. — sudėjo vengrų tikintieji, 4 milijonus suaukojo Vokietijos tikintieji, o vieną milijoną paskyrė Vengrijos marksistinė vyriausybė. Šiame centre globojama 80 jaunų ligonių iki 18 metų amžiaus. Tai jau antras toks katalikų centras Vengrijoje. Pirmąjį įsteigė a.a. kard. Lekai 1982 m.

■    Vatikanas išleis pašto ženklus Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti. Pašto ženklus sukūrė dail. Vytautas Virkau.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS ’’EKSKURSIJA

     Tikrai įdomi šių metų ekskursija bus nuo birželio 11 iki liepos 2 dienos. Alitalia lėktuvu atskrisime į Milaną, o iš ten autobusu važiuosime į Vieną. pakeliui vienai dienai sustodami Venecijoje. K Vienos vyksime į Vengrijos sostinę Budapeštą. Iš Vengrijos važiuosime į Jugoslaviją, aplankydami Zagreb, Split, garsiąją Marijos pasirodymo vietą Medjugorje ir Adrijos pajūrio kurortinį miestą Dubrovnik. Iš Jugoslavijos laivu persikelsime į Italiją, pernakvosime Bari mieste ir kitą rytą važiuosime į Neapolį, kur aplankysime Pompėją. Pagaliau atvyksime į Romą, kur išbusime visą savaitę, dalyvaudami Lietuvos krikščionybės jubiliejaus ir arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. Ekskursijos kaina (kelionė lėktuvu, laivu, autobusu, viešbučiai ir maistas du kartus per dieną) iš Čikagos — 2395 dol., iš Niujorko — 2345 dol. Žinoma, jei doleris nukristų, tai ir kainos gali pasikeisti.

     Nedelsdami tuoj registruokitės šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 6C643. Tel. (312) 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

Metinė šventė bus gegužės 17 d., sekmadienį. Ta proga bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams.

45 dol. aukojo kun. V. Radvina.

40 dol. aukojo P. A. Raulinaitis.
30 dol. aukojo B. Čižikaitė.
Po 20 dol. aukojo: kun. K. Senkus, N. Zdanienė — mirusios motinos J. Raišienės atminimui.
Po 15 dol. aukojo: N. Šumskis, J. Telson, A. Aviža, A. Paulikas, A. Skučas.
14 dol. aukojo B. Pabedinskas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas