Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PIRMOJI LIETUVIŲ DAILĖS PARODA
Šiais metais sukanka aštuoniasdešimt metų nuo pirmosios Lietuvių dailės parodos. Ji įvyko, kur šiandien yra įsikūrusi Lietuvos Mokslų akademija, lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Tai senas trijų aukštų pastatas Vilniuje, Antakalnio gatvėje. Tais laikais šis namas priklausė P. Vileišiui. 1907 m. sausio 9 d. virš pastato suplevėsavo vėliava, skelbianti, kad čia atidaroma pirmoji lietuvių dailės paroda. Ją atidarant, buvo daug sveikinimo kalbų ir J. Tallat-Kelpšos diriguojamo Vilniaus "Kanklių” choro dainos. Daugiausia rūpesčių turėjo ruošėjai A. Žmuidzinavičius ir M. K. Čiurlionis. Šioje parodoje šių dviejų menininkų buvo iškabinti darbai. Jiems buvo mįslė, kaip juos įvertins išrankūs lankytojai? Būkštavimai netrukus liko užmaršty. Žmonės traukė Antakalnin pažvelgti ne tik į tapytojų kūrinius, bet ir pasigėrėti savitais lietuvių liaudies menininkų darbais. A. Žmuidzinavičius laiške tėvui, Dzūkijos sodiečiui, tomis dienomis rašė: "Parodai klojasi nesitikėtai gerai. Kasdien atsilanko po 40-50 žmonių. Atvažiuoja net iš labai toli. Daugybė paveikslų ir žmonių išdarbių jau nupirkta. Tautiškas skyrius, galima sakyti, kad visas jau nupirktas. Neliko nei vienos juostos, nei vieno žiursto”.
Lankytojai ilgėliau stabteli prie paprastos skulptūros. Prie verpimo ratelio sėdi kaimo moteris. Tačiau ne į bėgantį siūlą nukreiptos akys. Kartu su berniuku ji žvelgia į knygutę. Tai bene pagrindinio parodos ruošėjo P. Rimšos skulptūra "Lietuvos mokykla 1864-1904 m.” Jai pozavo dailininko motina. Jau po parodos P. Rimša sakė: "Šiuo kūriniu norėjau išreikšti dėkingumą savo mamai, visus vaikus išmokiusiai prie ratelio lietuviškai skaityti, ir visoms moterims, turėjusioms valios ir energijos, joms prieinamu būdu, kovoti su caristiniais suvaržymais”.
Štai žymaus to meto Vilniaus dailininko L. Antokolskio nuomonė: "Jau praėjusiais metais pirmoji paroda parodė, kad lietuvių tarpe esama kelių puikių menininkų; tarp jų visai atskirai stovi M. K. Čiurlionis, neginčijamai įžymi ir originali asmenybė, kuria didžiuotųsi kiekviena šalis bei tauta”.
Daugumas parodos dalyvių buvo kilę iš sodžiaus, ir jie nevengė tai pabrėžti. Daugelyje kūrinių buvo skiriamas dėmesys gerai pažįstamam kaimo žmonių gyvenimui. Kas be ko, parodoje ryškėjo ir naujesniosios meno idėjos. Apie tai 1907-siais metais "Vilniaus žiniose” rašė Žemaitė: "Daug yra parodoje ir aukštų svajonių, artistiškų svajonių paveikslų, mums, žemės vabalams, nepermanomų. Tokiais galima tik pasidžiaugti, pasigėrėti ir pasididžiuoti...”
Pirmojoje lietuvių dailės parodoje daugiausia buvo iškabinti tapybos darbai ir išstatyti skulptūros darbai, kur, be M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos, pasireiškė P. Virbickas, K. Ulianskis, K. Vitkauskas ir kiti dailininkai. Iš grafikos išskirtini A. Jarosevičiaus kūriniai. Ši paroda sujungė tuomet išblaškytas dailininkų jėgas, sužadino tolesnę mūsų meno plėtotę. ("Tiesa”)
STUDENTŲ MIESTELIS
"Tiesoje” rašoma, kad Vilniuje, Antakalnyje, įsikūręs Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto ir Inžinierinio statybos instituto studentų miestelis. Saulėtakio alėjoje rikiuojasi fakultetų, auditorijų korpusai. Netoliese stovi šešiolikaaukščių bendrabučių kompleksas, turintis savo parduotuvę, ryšių skyrių, buitinių paslaugų, medicinos punktus, keturias valgyklas. Šiame miestelyje vyksta jaunimo poilsio vakarai, susitikimai ir vakaronės. Miestelis yra lankomas komunistų partijos ir vyriausybės vadovų, kurie pasikalba su dėstytojais ir studentais. ("Tiesa”)
B. BURAČIO FOTOGRAFIJOS
Kauno istorijos muziejaus filiale, Perkūno namuose, atidaryta paroda "Iš Balio Buračio kūrybinio palikimo”. Parodą, skirtą B. Buračio 90-osioms gimimo metinėms, surengė Kauno istorijos muziejus ir Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrius. Parodoje — 60 fotografo darbų.
Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas B. Buračias buvo fotografas ir kraštotyrininkas. Pažinoję žmonės prisimena jį kaip įdomią, savitą asmenybę. Jau nuo pat vaikystės Balys linko į meną: darė puošnias kraičio skrynias, roges, margino jas drožiniais ir ornamentais. Dešimties metų drožėjas savo kultuves, šaukštus ir kitus drožinius 1907 m. atvežė į dailės parodą Vilniuje. Vėliau mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, kur įsigijo pradinės mokyklos mokytojo teises. Kaune studijavo grafiką, dirbo Šiaulių "Aušros” muziejuje.
B. Buračias daug nuveikė kaip kraštotyrininkas ir gimtojo krašto istorijos fiksuotojas. Jis su fotoaparatu ant peties apkeliavo visą Lietuvą. Pirmosios B. Buračio nuotraukos iš Pirmojo pasaulinio karo, o paskutinės darytos aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Iki mūsų dienų išliko daugiau kaip 18 tūkstančių jo padarytų negatyvų ir 3 o tūkstančių fotonuotraukų.
B. Buračias fotografavo ne tik tai, ką atsitiktinai pamatė. Jo atskiri skyriai sudaro ciklus, tokius kaip "Liaudiški žaidimai ir apeigos”, "Lietuvių liaudies papročiai”, "Kupiškėnų vestuvės”, "Vaikų žaidimai” it kiti.
B. Buračio kūriniai yra vertingi todėl, kad prie kiekvieno yra aprašymas.Tai neįkainojamas turtas istorikui. Gyvenimo pabaigoje kraštotyrininkas daugiausia tvarkė savo archyvą kartu su Vilniaus universiteto dėstytoju V. Juodakiu. Paruošė knygą, kuri pasirodė priešpaskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Mirė fotografas 1972 metais liepos 28 d. ("Tiesa”)
LIETUVIŲ GARSI RAŠYTOJA I. SIMONAITYTĖ
Sausio 23 d. sukako 90 metų, kai gimė rašytoja Ieva Simonaitytė. Ieva Simonaitytė yra rašytoja, kuri po Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos, drauge su Salomėja Nėrim, dar kartą įrodė, kokie dideli talentai slypi mūsų liaudies moterų tarpe, kokį didelį įnašą jos sugeba įdėti į mūsų kultūrą.
Ieva Simonaitytė yra pirmoji po Kristijono Donelaičio taip giliai ir plačiai atskleidusi lietuvninkų kalbos lobius. Ji įnešė juos į bendrą didį mūsų literatūros kalbos žodyną. Didžiulis Ievos Simonaitytės vaidmuo lietuvių realizmo raidoje, o taip pat pas mus formuojant dar nelabai paplitusį, tačiau pasaulinėje literatūroje turtingas tradicijas turintį šeimos epopėjos modelį. Ieva Simonaitytė yra labai savito talento menininkė. Slenka metai, dešimtmečiai — net kartos keičiasi, bet Ieva Simonaitytė vis tokia pat: kaip ta šimtametė pamario pušis, giliai suleidusi šaknis į gimtinės smėlį.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą rašytoja gyveno Klaipėdoje, Vilniaus gatvėje 13-jame name. 1968 m. miesto vykdomasis komitetas įkūrė masinę biblioteką su skaitykla. Rašytojai buvo įteikti raktai nuo jos "buto”. Iki šiol, jei ką rasdavo reikalinga, atiduodavo muziejams. Dabar ėmė saugoti savo skaityklai. Skaityklą parėmė leidiniais rašytojos gerbėjai. Dailininkas Edvardas Malinauskas nupiešė didelį paveikslą — Aukštujų vasaros vaizdą. Tai prisidėjo prie tolesnės dailininko ir rašytojos draugystės. Ji mielai pozavo dailininkui, kai šis piešė jos portretą. Kai paveikslas buvo baigtas, bet dar dažai nenudžiūvę, rašytoja savo ranka, lyg rašydama ant rasoto lango stiklo, išvedžiojo savo pavardę.
Vytautas Kaltenis "Tiesoje” rašo, kad nežinoma, ar Ieva Simonaitytė kada nors yra buvusi Įsrutyje, kur neva prasideda jos romanas "Aukštujų Šimonių likimas”. Kada jie, su kino dokumentininkais važiavę palei upę ir sugrįžę, bandė klausinėti rašytoją, kur buvęs Šimonių rūmų bokštas, kad jo niekur neradę, ji tik mįslingai šypsojosi.
Ieva Simonaitytė parašė "Pikčiurnienę” — tai viena iš stipriausių šeštojo dešimtmečio apysakų. Vėliau buvo išspausdinta jos romano "Vilius Karalius” antroji dalis, autobiografinė trilogija. Jau labai sirgdama, parašė "Paskutinę Kūnelio kelionę”. Mums visiems gerai žinomas "Aukštujų Šimonių likimas”. Už šį romaną Ieva Simonaitytė laimėjo pirmąją Lietuvos valstybės premiją. Nuo 1936 m. rašytojai buvo paskirta Lietuvos valstybės pensija — 300 litų per mėnesį.
Ievos Simonaitytės romanas "Aukštujų Šimonių likimas” nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, po V. Mykolaičio Putino "Altorių šešėly”, buvo antrasis, sukėlęs visuomenėje didelį susidomėjimą, plačiai skaitytas, leistas pakartotomis laidomis. ("Tiesa”)
IEVOS SIMONAITYTĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA
Apdovanojimą įsteigė Klaipėdos rajono "Jaunosios gvardijos” kolūkis, kurio teritorijoje yra I. Simonaitytės gimtasis Vanagų kaimas. Premija bus skiriama kasmet uostamiesčio zonos rašytojams bei jaunųjų rašytojų sekcijos nariams už geriausius kūrinius arba kitiems Lietuvos rašytojams, literatūrologams, kurių kūryboje atsispindės Ievos Simonaitytės gyvenimas, Klaipėdos krašto istorija ir nūdiena.
Rašytojas Romas Sadauskas tapo pirmuoju Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu. Premija jam paskirta už praėjusiais metais pasirodžiusį romaną "Ežerėnų papartis”. ("Tiesa”)
LIETUVIŠKOS KNYGOS PARODA ŠVEDIJOJE
Gruodžio mėn. Stockholme atidaryta paroda "Tūkstantis knygų iš Lietuvos”. Ją surengė Stockholmo universiteto "Baltikos” institutas drauge su Lietuvos valstybinių leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetu.
Tai didžiausia iš visų užsienyje rengtų lietuviškų knygų parodų. Tūkstantis geriausių per pastarąjį dešimtmetį išėjusių iš spaudos knygų atstovauja visoms Lietuvos leidykloms. Pateikta visuomeninė-politinė, grožinė, mokslinė, jaunimo, vaikų literatūra, enciklopediniai leidiniai, žodynai, atlasai, meno ir fotoalbumai. Vilniuje anglų kalba išleistas katalogas su kiekvieno leidinio anotacija. Parodai pasibaigus, visa literatūra bus padovanota "Baltikos” institutui Stockholme, kuris numato ateinančiais metais surengti panašią švedų knygų parodą Lietuvoje. ("Tiesa”)