religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXVIII, NO. 2

Šio numerio iliustracijos: Vidos Krištolaitytės piešinių nuotraukos ir kitų asmenų fotografijos. Skyrių vinjetės ir viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

     Kai Vasario 16-osios proga, kur nors susirinkę, užgiedame Tautos himną, ne vienam vyresniosios kartos lietuviui per veidą ašara nurieda. Jaunimas stebisi ir nesupranta, kam ta ašara, kam čia jaudintis. Juk ir jie dažnai mokykloje Amerikos himną gieda, bet niekad giedodami neverkia. Kai Čikagoje prie Laisvės kovų paminklo Marija, Marijaužgiedam, žiūrėk, koks buvęs pulkininkas ar savanoris pravirksta, lyg motiną ar tėvą laidodamas. Dėl ko tie mūsų tėveliai ar seneliai tokie jautrūs, sentimentalūs? Juk ir mes drauge su jais giedam, o nei mums jau čia taip graudu, nei ką.

     O ar žinote, dėl ko jiems tokiomis progomis ašara nurieda? Tautos himnas jiems primena Tėvynę, kurios laisvė buvo taip brangiai išpirkta. Giesmę Marija, Marijaprie paminklo išgirdę, jie prisimena Karo muziejaus sodelį Kaune. Jie lyg mato išblyškusiais veidais, tyliai atžygiuojančius karo invalidus. Jie lyg girdi liūdnus trimito garsus, skelbiančius sunkias praeities kovas, pralietą kraują, žuvusius brolius, gal dar ne visai užgijusias žaizdas. Jau ir tada tie vakarai muziejaus sodely būdavo tokie melancholiški, liūdni... Bet liūdesys maišėsi su džiaugsmu, nes laisvė buvo atgauta, atkovota, laimėta. O dabar... Dabar vėl prarasta viskas, kas buvo taip brangu ir brangiai kainavo.

     Jūs, jaunieji, ten nebuvote, to nematėte, nepergyvenote, tad ir negalite suprasti. Jūs gal niekada visiškai nesuprasite tų karių, karininkų ir savanorių. Jums bus svetimi jų sentimentai, liūdesys, ašaros ir ilgi pasakojimai. Bet ir jūs subręsite, pasensite. Pasakosite ir jūs savo vaikams ir vaikaičiams, kas jus jaunystėje žavėjo, jaudino, dėl ko džiaugėtės ar liūdėjote. Manote, kad jauniesiems bus tai įdomu? Manote, kad jus įvertins ir supras? Jie stebėsis, traukys pečiais, kad jums tai įdomu — jiems bus nuobodu.

     Kiekviena karta yra skirtinga, kiekviena karta panašius dalykus skirtingai pergyvena.

VIDA KRIšTOLAITYTĖ    Gėlės.

KĘSTUTIS TRIMAKAS

Dievas sukūrė ne tik žmoniją,
ne tik kiekvieną žmogų.
Jis sukūrė tautas žmonijoj ir
žmones tautose.
Todėl pagal Dievo mintį ir valią
kiekvienam žmogui dera
savo tautoj rasti savo vietą
ir savo širdy rasti vietą savo tautai.
Savo širdy rasti vietą savo tautai —
tai jausti su tauta:
jaustis tautos dalimi
ir jausti, kaip jaučia tauta.
Savo tautoj rasti savo vietą —
tai dalintis su tauta josios misija bei likimu.

*   *   *

Ar mūsų tauta turi misiją?
Ar jai jos Kūrėjas davė kokį tikslą?
Klaidinga manyti,
kad pasaulyje tėra viena išrinktoji tauta.
Ką Dievas sukūrė, tam davė ir specialų tikslą.
Sukūrė lietuvių tautą:
tad davė ir tebeduoda jai ypatingą tikslą.
Tautai tikslas yra įrašytas į josios istoriją.
Į tai, kas jai atsitinka, ką ji patiria.
Tautos paskirtis yra įskaitoma
Dievo tikrovės šviesoj,
ką toj šviesoj tauta turi daryti su tuo,
kas jai atsitinka.
Dievo tikrovės šviesa
mūsų tautai buvo padovanota josios krikšte.

Skaityti daugiau: SU TAUTA DALINTIS JOS LIKIMU

(Iš vysk. P. Baltakio laiško)

     Negaliu pamiršti savo ilgų bei tolimų kelionių, lankant pasaulio lietuvius. Esu dėkingas Dievo Apvaizdai, kad palyginti trumpu laiku galėjau aplankyti beveik visus kraštus, kur gyvena šiek tiek lietuvių. Malonu buvo sueiti į glaudų kontaktą su organizacijomis bei paskirais asmenimis, su dvasine kraštų vadovybe ir asmeniškai susipažinti su pasaulio lietuvių gyvenimu bei jų pastoracinėmis problemomis. Dėkoju visiems, kurie taip nuoširdžiai mane priėmė ir globojo.

     Džiugu, kad visuose kraštuose lietuviai yra gražiai įsikūrę, gerai susiorganizavę, turi gerą vardą ir yra aptarnaujami pasišventusių lietuvių kunigų. Glaudaus dvasininkų su lietuviškomis organizacijomis bendradarbiavimo dėka visur, pagal vietos sąlygas, yra nuoširdžiai puoselėjamos krikščioniškos ir tautinės vertybės, stengiamasi pagelbėti pavergtai tautai. Ypatingai malonu pabrėžti, kad kiekviename krašte iš jaunosios kartos ateina j mūsų gyvenimą sumanių veikėjų ir energingų vadų, įnešan-čių naujų idėjų ir optimizmo.

     Kiekvieno krašto lietuviškos bendruomenės turi savitų pastoracinių problemų. Tačiau viena problema, daugiausia rūpesčio visiems sukelianti, yra stoka stojančių į dvasinį luomą. Visur girdėjau tą patį nuogąstingą klausimą: kas pakeis mūsų prie pensijos amžiaus artėjantį kleboną? Negalima sakyti, kad lietuvių kilmės jaunimas būtų indiferentiškas dvasinėms vertybėms ir aukos gyvenimui. Ne. Problema glūdi greičiau čia, kad vieni nesiryžta daryti visam gyvenimui įsipareigojimų, kiti stoja ne į lietuvišką, o į vietinę diecezijos seminariją ar nelietuvišką vienuolyną.

Skaityti daugiau: PAŠAUKIMŲ KLAUSIMU

CHIARA LUBICH

     "Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!” (Rom 13, 12).

     Apaštalas Paulius savo laiške, kitoje pastraipoje prieš čia cituojamus žodžius, ragina Romos krikščionis tikrai stengtis gyventi tarpusavio meile. Tuo raginimu jis norėjo priminti, kad krikščionims svarbu suprasti reikšmę to laiko, kada jie gyvena. Jie gyvena išganymo laiku, kurį pradėjo Jėzus, ateidamas į šią žemę, ir kuris pasibaigs jo grįžimo metu. Tai neįkainojamos vertės laikas, ir jis negali būti eikvojamas. Nesvarbu kaip ilgas laiko tarpas juos skirtų nuo Jėzaus grįžimo, jų visas gyvenimas turi būti įkvėptas jo laukimo. Tada kiekvieną valandėlę, kiekvieną veiksmą jie naudos tam susitikimui pasiruošti.

     "Tamsos darbai” buvo darbai "ankstyvesnio senojo žmogaus” (Ef 4,22); visokie nusikaltimai, ydos, savitvardos stoka vyravo krikščionių tarpe, kol jie dar tebebuvo paklydimo tamsoje. Dabar, kai jie pažino Jėzų ir žino, kad jis dar kartą ateis, jau negali gyventi, kaip prieš tai. Jie turi atsižadėti nuodėmės, nusikratyti blogų įpročių ir diena iš dienos stengtis apgalėti blogus polinkius. Tada galės pasitikti Jėzų, "apsiginklavę šviesos ginklais”, reiškia — vilkėdami dorybėmis, gyvendami pagal jo žodį, ypač mylėdami artimą. Kai jie bus apsivilkę Jėzumi, vėl atėjęs, pripažins juos savais.

Skaityti daugiau: APSIGINKLUOKIME ŠVIESOS GINKLAIS

VYTAUTAS VOLERTAS

     Pastaba:Šios maldos už Lietuvą ir lietuvius jau daug metų yra skaitomos mišių metu, po Komunijos, šv. Andriejaus bažnyčioje, Filadelfijoje.

BERNELIŲ MIŠIOMS, KALĖDŲ VIDURNAKTĮ

     Vargingoje pastogėje įspingusi Šviesa apskriejo žemę ir Žodį perdavė visur, visiems. Spindės Šviesa iki laikų už amžinybės, ir Žodis be ribų, be pabaigos kalbės.

     Atsiųsk mums, Viešpatie, daugiau jėgų, kad su Žodžiu ir su Šviesa gyventume. 0 mirusiems atverk duris ramybės būstan. Sudrauski kančią žemėje. Atlaidžiai užgesink piktas ugnis, liepsnojančias tautų valia. Iš Lietuvos ištrėmęs priespaudą, leisk jos išvargintiems žmonėms pažinti laisvę. Jaunimą mūsų, Viešpatie, — kad jis žmonijos, Lietuvos ir savo ateičiai Tavy subręstų, — apsaugok nuo klaidų, blaškydamas iš jo akių žalingas prieblandas.

     Ir mums, čia esantiems, ir mūsų artimiesiems, gal namuose ligų išvargintiems, gal amžiaus pakirstiems, palaimą siųsk su Kalėdų šviesa. Už ją dėkodami, išeiname vidurnaktin, kur žvaigždės kalba liepsnomis, o mes — širdim. Tavim tikėdami, išmoksim būti broliu kiekvienam. Ir kiekviena—seserimi kiekvienai.

Skaityti daugiau: MELDŽIAM TAVE, VIEŠPATIE

LIUTAURAS KAZAKEVIČIUS (Tęsinys)

     Nei Lietuvoje, nei Lenkijoje iki 1614 m. nebuvo nė vieno stačiatikių vyskupo. Daugumas to laiko vienuolių Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne buvo įšventinti vyskupais kitiems kraštams, kurie laikinai apsistodavo Lietuvos sostinėje. Graikų, serbų, bulgarų, slovėnų vyskupai buvo dažni svečiai Vilniuje. Daug svetimšalių buvo ir tarp vienuolyno narių, pavyzdžiui Antanas Grekovičius, brolijos mokyklos mokytojas, atvykęs į Vilnių iš Dermano Volynės vaivadijos Šv. Trejybės vienuolyno. Lvovo vyskupas Jeremijas Tisarovskis, įšventintas 1614 metais, buvo vienintelis tuo metu stačiatikių vyskupas Lietuvai, Lenkijai, Ukrainai ir Gudijai.

     Vienuolyno autoritetas nuolat augo. Kokio nors nesusipratimo ar priešiškumo atveju daugelis Lietuvos didikų imdavo ginti Šv. Dvasios brolijos vienuolius. Daug užuojautos ir supratimo jie sulaukė iš Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos, kuris, nors neturėdamas labai didelių simpatijų stačiatikiams, nemėgo to neteisingumo, to priešiškumo ir atviros agresijos, kurios Vilniaus stačiatikiai susilaukdavo iš unitų. 1622 m. kovo 12 d. jis kreipėsi į Polocko vyskupą Juozapatą Kuncevičių: "Jūs reikalaujate, kad nepripažinusius unijos mes išvarytume iš valstybės; teapsaugoja mus Dievas nuo tokio neteisingumo. Jau labai seniai šiuose kraštuose įsikūrė šventasis Romos katalikų tikėjimas, ir kol jis neturėjo tokio pamėgdžiotojo pamaldume ir paklusnume Šventajam Tėvui, tai buvo garsus dėl savo taikumo ir galingumo valstybės viduje ir užsienyje. O dabar, priėmus į savo bendriją mėgstančią ginčytis ir neturinčią ramybės draugę, turi girdėti ir kentėti barnius bei įžūlumą kiekviename seime, kiekviename susirinkime”.

Vida Krištolaitytė.  Ištikimoji jūra.

Skaityti daugiau: VILNIAUS ŠV. DVASIOS VIENUOLYNAS

HENRIKAS STASAS

     Europos lietuviškųjų studijų savaitė kiekvienais metais, kaip meteoras, sušvinta vis kitoj senojo kontinento vietovėj. 1986 metais 33-ji studijų savaitė buvo Mozarto mieste — Salzburge, St. Virgil Bildungshaus patalpose nuo liepos 27 iki rugpjūčio 3 d. Čia melsvų kalnų papėdėj ir žaliuojančio parko romantiškoj aplinkoj greit prabėgo savaitės dienos, pilnos įspūdžių ir dvasinės atgaivos. Klausėme vertingų ir įdomių paskaitų, gėrėjomės puikiais koncertais, "Tėviškės valandėlės” programa bei literatūriniu vakaru, ekskursavome po žavingas Salzburgo apylinkes ir turistiniu smalsumu sekėme šio miesto dinamišką gyvenimą.

     Nenoriu kartoti studijų savaitės detalių bei jos eigos, nes apie tai mūsų spaudoje jau buvo rašyta. Šiuo atveju norėčiau skaitytojus kiek plačiau supažindinti su Salz-burgu, kuris pasaulyje laikomas vokiškąja Roma. "Čia apsigyveno laimė, ir tegul nedrįsta čia įžengti blogis”. Šis posakis buvo įrašytas mozaikinė j plokštelėj, kurią čia rado 1842 metais žemėje, kai buvo ruošiami pamatai Mozarto paminklui. Spėjama, kad plokštelę čia buvo užkasę prieš 2000 metų karaliaus Tiberijaus kariai, kurie čia kūrė naują miestą Juvavum. Vėliau čia buvo pagarsėjusi romėnų provincija su aukšta civilizacija ir nepaprastai modernia miesto statyba. Tačiau Salzburgas ne dėl to šiandien pasaulyje išgarsintas ir taip gausiai turistų lankomas. Šio miesto garsas pradėjo kilti tik krikščionybei ten įsitvirtinus. Tada buvo pradėtos statyti bažnyčios, kunigaikščių pilys, vyskupų dvarai su puikiais rūmais ir pasakiškais sodais bei miesto diduomenės ir eilinių piliečių pastatai.

Skaityti daugiau: VOKIŠKOJI ROMA

JUOZAS PRUNSKIS

     Būnant Europoje, buvo malonu Vienos konferencijoje ir Vliko seime Londone keletą dienų pabendrauti su didelį uždavinį atliekančiu Šveicarijos lietuviu Algiu Klimaičiu, dabar visa siela įsijungusiu į tarptautinę kalinių gelbėjimo misiją.

     Algis Klimaitis dar jaunas žmogus, gimęs 1948 m. Hamburge. Lankė Vasario 16-tosios gimnaziją Hiutenfelde. Mokslus baigė Hamburge. Keletą metų dirbo kaip ryšių ir informacijos specialistas įvairiose Vakarų Europos firmose. 1982 m. Vienos mieste pradėjo leisti politinį laikraštį "Ost-nachrichten”. 1985 m. persikėlė į Šveicariją, kur tapo Krikščionių tarptautinio solidarumo (Christian Solidarity International, sutrumpintai — CSI) Rytų Europos skyriaus vedėjas. Dabar jis yra tos tarptautinės organizacijos dvisavaitinio spaudos biuletenio vyr. redaktorius.

Algis Klimaitis.

     CSI organizacija yra ekumeninė, apimanti visų tikybų krikščionis. Ji rūpinasi, kad nebūtų užmirštas joks kalinamas krikščionis bet kurioje pasaulio šalyje.

Skaityti daugiau: LIETUVIS TARPTAUTINĖJE KALINIŲ GELBĖJIMO MISIJOJE

KUN. JONAS

     Ne per seniai viename katalikiškame žurnale slapyvardžiu pasirašęs kunigas, išskaičiavęs nemaža kunigų silpnybių ir problemų, pareiškė savo nuomonę: "Visoms toms ligoms geriausias vaistas būtų leisti kunigams vesti. Privalomas celibatas — tai girnų akmuo ant kunigo kaklo”. Kiek tokia pažiūra yra teisinga? Šitą problemą svarsto Rytų apeigų katalikų kunigo sūnus Cal Samra. Jis yra buvęs Huxley psichiatrinių tyrinėjimų instituto prezidentas ir direktorius, vedęs Romos apeigų katalikę žmoną. Jis turėjo ir turi daug progų susidurti su įvairiais kunigais ir stebėti tiek vedusių, tiek nevedusių kunigų gyvenimą, jų psichologines ir kitokias problemas. Jis parašė knygą "The Joyful Christian” (Harper and Row). Štai jo patyrimų ir studijų santrauka:

     * Mūsų laikais pastebimos dvi krikščionių dvasininkų kryptys. Nemažas skaičius nevedusiųjų kunigų meta kunigystę ir veda. Tuo pačiu metu vis daugiau ir daugiau vedusiųjų protestantų kunigų, jausdamiesi savo vedybiniame gyvenime nelaimingi, eina į teismus ir prašo skyrybų. Koks paradoksas! Kokie priešingumai! Tiek daug nevedusiųjų katalikų kunigų ieško ramybės ir džiaugsmo vedybose, o vedusieji protestantų kunigai, išleidę savo santaupas advokatams, siekia skyrybų ir ima vertinti celibato naudą, siekia gilesnio dvasinio gyvenimo, būdami nevedę.

“Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai. Plaukiojome laivu po Karibų jūrą, aplankydami 7 salas. Ryšium su krikščionybės jubiliejum ir arkiv. Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju, ruošiame ekskursiją nuo birželio 11 iki liepos 2 d. j Austriją, Vengriją, Jugoslaviją ir Italiją. Iškilmių dienomis būsime Romoje. Prašome jau dabar registruotis.

Skaityti daugiau: KURIE KUNIGAI LAIMINGESNI: VEDUSIEJI AR NEVEDUSIEJI?

A. Saulaitis, S.J.

     AUŠRA. Tyliai rikiuoji prasidedančios dienos uždavinius, nešinas tuo ramiu pasitikėjimu Tavimi, kurį liudija taip saldžiai tebemiegantieji, Viešpatie.

     MOZĖS KRŪMAS. Nusiimame batus ir kojines per vandenį perbristi, Tavo pasaulyje ir Tavo šeimoje prisimindami, Viešpatie, kaip Mozė nusiavė batus, būdamas Tavo nuostabioje ir šiltoje akivaizdoje.

     KELIONĖ LAIVELIAIS. Tyliai ir atsargiai irklai upės vandenį skiria, kai mus lydi abu žali krantai ir mėlyname danguje šviesūs debesys. Jaučiamės taip maloniai saugūs, Viešpatie, lyg Tavo meilingame delne ramiai keliautume.

     POSŪKIUOSE. Laivelių linksma virtinė skverbiasi žemupyn pro įvirtusius kamienus, seklumas, akmenų sąsmaukėles ir lygius upės tvenkinėlius, o mūsų žvilgsnių lynai lydi vedančius ir sekančius, pasiruošę pagalbon irtis.

     LAUKO VIRTUVĖ. Mažieji stovyklautojai kaip drugeliai blaškosi tarp verdamų, kepamų, maišomų ir ragaujamų įdomybių, o jauna vadovė ištikimai ir kantriai dosniomis rankomis savo prisiimtą uždavinį tęsia, kad jaunesnieji galėtų lavintis ir išmokti. Taip Tu, Viešpatie, nuolat budi, kad mes prasmingiau gyventume.

     PIETŪS. Susispaudę sėdime naujai įrengto stovyklinio stalo suoluose, lėkštes dėdami ant šviežiai atkastos žemės ir lauko akmenų. Iš rūkstančios ugnelės ir žemės kvapo — prieskonis skubiai paruoštiems valgiams, dvelkiantiems augančio artumo šiluma.

Skaityti daugiau: Para stovykloje

Ina Šilgalytė

     Kas yra lietuvis? Žodynas aiškina, kad lietuviai tai yra tauta, gyvenanti Lietuvos ribose ir kalbanti baltų kilmės kalba. Lietuvis yra tos tautos žmogus. Šis paaiškinimas mums pasako, kas yra lietuvis, tačiau ne visi lietuviai gyvena Lietuvoje. Daug yra išsisklaidžiusių po visą pasaulį: Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir net Azijoje. Po Antrojo pasaulinio karo daugiausia lietuvių atsirado Amerikoje. Jie čia atskiruose miestuose sudaro įvairaus dydžio lietuvių kolonijas. Lietuvis ne būtinai turi būti gimęs ar gyvenąs Lietuvoje. Aš esu gimusi Amerikoje, bet vis tiek save laikau lietuvaite.

     Svetimame krašte gyvendama, dažnai pastebiu, kad daug žmonių nežino, kas yra lietuvis arba kur yra Lietuva. Kai kas manęs paklausia, aš mielai jiems papasakoju. Pastebėjau, kad mano draugės vis labiau domisi lietuvybe ir vis dažniau klausia apie mūsų kraštą. Kodėl? O dėl to, jog jos skundžiasi, kad jų gyvenimas kartais labai nuobodus, palyginus su mano. Būdama lietuvaitė, aš turiu daug progų dalyvauti visokiuose renginiuose. Lietuviai dažnai ruošia koncertus, parodas, minėjimus, iškylas. Aš priklausau "Grandinėlės” šokių grupei, ateitininkams, lankau Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą. Visi šie užsiėmimai ir organizacinis gyvenimas praturtina mano kul-tūrą, žodyną ir galvoseną. Svarbiausia — padeda man susiformuoti pasaulėžiūrą. Jaučiu, kad mokėjimas lietuvių kalbos man padeda ir kitų kalbų mokantis. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių kalbų pasaulyje. Mokydamasi prancūzų kalbos, geriau galiu ištarti jų žodžius negu mano draugės amerikietės.

Skaityti daugiau: Pliusai ir minusai būti lietuviu svetimame krašte

Vaiva Vėžytė

     Vaikai pasijunta užgniaužti. Tėvai valdo jų visą gyvenimą: pasako, ką galima daryti ir ko negalima; kaip elgtis, rengtis ir t.t. Niekas neklausia vaikų nuomonės, nekreipia dėmesio į jų reikalavimus ir norus, tarytum vaikai visai net žmonės nebūtų. Tai atsitinka todėl, kad tėvai nesistengia su savo vaikais susipažinti, nežino jų minčių ir jausmų. Viskas vyksta labai paviršutiniškoje plotmėje.

     Vaikai jaučiasi labai nelaimingi ir ieško išeičių iš tokios padėties. Jie nori atsikratyti jausmu, kad yra nesvarbūs, nesuprasti ir nemylimi. Jie pradeda daryti tai, kas tėvams nemalonu, ką jie draudžia daryti: rūkyti, gerti, vartoti narkotikus. Tai yra lyg vaikų sukilimas prieš tėvų autoritetą, net tada, kai vaikai žino, kad alkoholis, cigaretės ar narkotikai jiems patiems yra kenksmingi. Netinkamas elgesys yra kerštas tėvams.

     Kita priežastis, kodėl jaunuoliai (o kartais ir jauni vaikai) geria, rūko ar vartoja narkotikus, yra dėl to, kad vaikai nori būti populiarūs ir todėl elgiasi, kaip jų draugai elgiasi. Jie nenori pasirodyti labai nesubrendusiais arba bailiais, nes draugai juoksis ir erzins. Niekas nenori jaustis niekam tikęs... o taip jaučiamasi, kai draugai iš tavęs šaiposi.

Skaityti daugiau: Dėl ko jaunimas pradeda rūkyti, gerti ir naudoti narkotikus

Rasa Miliauskaitė

     KOŠMARAS

Vilties žlugimo voratinklis
  vilioja vingiuojančiais siūlais
    link pamišimo
      bevardė siela
        miglose aukojama
          lyg ugniakurui
            išpilta šaltu prakaitu
              slegiama mėšlungiško dusinimo
                kantriai laukianti pabudimo.

     AKYS

Giliai įdubusios akys stebi
per plikas šakas
kol vynmedis įpainioja
lazdynų spalvos lėlytę
lyg aistringas apglėbimas
pasilieka vien tik jautria nuotaika.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

Alf. Tyruolis

     Turbūt retas kuris Lietuvos miestas taip apipintas padavimais ir legendomis, kaip jos sostinė Vilnius. Garsiausias tų padavimų yra Gedimino sapnas apie geležinį vilką ir su tuo susijusį Vilniaus įkūrimą. Daug tų padavimų ir legendų žmonėse ėjo iš lūpų į lūpas, o kai kurie buvo ir užrašyti. Iš jų žinomi, pvz., J. Vingio "Vilniaus padavimai” (1931), parašyti pagal istoriko W. Zahorskio "Vilniaus legendas ir padavimus”, kuriuos į lietuvių kalbą vertė J. Juškytė 1928 m. Rašytoja Šatrijos Ragana-Marija Pečkauskaitė irgi buvo išleidusi padavimų knygą "Istorijos pasakos” (1906), kur buvo įdėta ir padavimų apie Vilnių. Tačiau visi tie padavimai yra istorinio, ne literatūrinio pobūdžio.

     Neseniai išleista rašytojo Pauliaus Jurkaus knyga "Kai Vilniaus liepos žydi” yra literatūriškai apdoroti daugiausia su Vilniumi susiję padavimai bei pasakojimai (sakmės). Nors knygos išleidimo data yra 1985 m., bet iš tikrųjų ji pasirodė 1986 m., kai jos autorius Paulius Jurkus šventė 70-ąjį gimtadienį. Prozininkas ir poetas, dailininkas ir žurnalistas ("Darbininko” redaktorius nuo 1951 m.), Paulius Jurkus jau keliomis grožinės literatūros knygomis yra pakankamai gerai įsitvirtinęs lietuvių literatūroje.

     Dabar išleistoji knyga "Kai Vilniaus liepos žydi” yra jo 4-oji beletristinė knyga. Jo debiutinė knyga buvo "Pavasaris prie Varduvos” (1954 m.), kur 5 realistinio pobūdžio pasakojimai perpinti romantiniais vaizdais. "Draugo” romano konkursą laimėjęs romanas "Smilgaičių akvarelė" (1957) atskleidė kelių Žemaitijos miestelio veikėjų charakterį. Romane daugiau dėmesio kreipta ne tiek į veikalo fabulą, kiek į veikėjų pergyvenimus, jų psichologinę būseną. Kaip poetas, Paulius Jurkus daugiau žinomas periodikoje ar antologijose spausdintomis eilėmis ir romantine poema "Juodvarniai” (1976). Jo poezija tradicinė, su neoromantinėm žymėm, rimuojama gana tobulai.

Skaityti daugiau: Kai Vilniaus liepos žydi

Skyrių tvarko GEDIMINAS VAKARIS

PROF. PETRAS ALEKSANDRAVIČIUS — LIETUVIŲ SKULPTŪRINIO PORTRETO MEISTRAS

     Vilniuje, einant Lenino prospektu, jaukioje aikštelėje galima pamatyti mūsų liaudies rašytojos Žemaitės skulptūrinę struktūrą, sukurtą nusipelniusio meno veikėjo, Lietuvos liaudies dailininko, profesoriaus Petro Aleksandravičiaus. Už šį kūrinį skulptoriui buvo paskirta valstybinė premija.

     Liaudiškai apsirengusi XX a. pradžios valstietiškais drabužiais, sėdi susimąsčiusi, pilna vidinio išraiškingumo ir gyvenimo išminties kaimietė moteris. Išorinis paprastumas ir vidinis turtingumas bei didingumas — tai ryškumas, kuriuo paremta šio kūrinio struktūra.

     Kuršėnuose pastatytas XIX a. lietuvių kultūros veikėjo Lauryno Ivinskio paminklas, kurio autorius tas pats prof. skult. P. Aleksandravičius. Šis paminklas daro didelį įspūdį biusto sandara ir tvirta papėde. Paminklas gerai atliepia to laikotarpio dvasią ir šio energingo, ryžtingo, gyvenimo sunkumų užgrūdinto ir valingo žmogaus ypatybių visumą.

     Anykščiuose 1982 m. pavasarį Vienuolio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejaus proga buvo atidengta nauja P. Aleksandravičiaus skulptūrinė struktūra. Vienuolio skulptūriniame portrete atsispindi šio žmogaus psichologinis sudėtingumas — ramus pasitikėjimas savimi, išmintingumas, gyvenimo meilė, tauri inteligencija ir paprastumas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Juozas Prunskis

     Lietuva mums be galo brangi. Mes gaudome žinias apie ją. Tačiau neužtenka žinoti apie jos gamtą, naujas statybas, sportininkų bei rašytojų išvykas ir kitus panašius dalykus, kuriuos perduoda iš ten ateinanti spauda. Mums svarbu žinoti, kaip laisvai gali lietuviai kvėpuoti savo tėvų žemėje, o apie tai daugiau sužinome iš pogrindžio spaudos. Jau daugelis tos spaudos platintojų kenčia okupanto darbo stovyklose ir kalėjimuose. Jų laisvės ir kartais gyvybės auka yra gyvas liudijimas, kaip svarbu, kad šios su tokiu pavojumi skelbiamos žinios kuo plačiau pasklistų.

     Naujausiame, 71-me, "LKB Kronikos” numeryje randame skaudų skundą, kaip okupantai skriaudžia lietuvius, atiminėdami bažnyčias: "Tikintieji savo lėšomis ir su valdžios leidimu pastatė Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią. Ateistai ją atėmė ir pavertė filharmonijos sale. Gargždų tikintieji jau kelinti metai prašo leidimo paaukštinti bažnyčią, nes trūksta oro — vietinė valdžia neleidžia. Alytaus rajone, Ryliškėse, tikintieji, neturėdami bažnyčios, meldėsi privačiame name — bedieviai išvaikė; pasistatė statinį kapinėse — nugriovė, tikinčiuosius išvaikė. Telšių rajone, Rainių miškelio pakraštyje, stovėjo kryžius; nakties metu kareiviai jį susprogdino. Ar dar gali būti didesnis tikėjimo persekiojimas, kai panaudojama net kariuomenė ir ginklai?”

KALINAMO KUNIGO LAIŠKAS

     Okupantų kalinamas kun. Jonas Kastytis Matulionis viename laiške rašo: "Mano prasmingiausios dienos buvo ne tada, kai plojo Maskvos ir Vilniaus salėse; ne tada, kai, pasakius vardą, suūždavo aplodismentai (kun. J.K. Matulionis studijavo Vilniaus konservatorijoje ir už giedojimą bažnyčioje buvo iš jos išmestas), bet kunigystėje. Jaudintis, aukojant šv. mišių auką; kartu verkti su penitentu, guosti ligonį; krikštijant vaikelį, įsakmiai įprašyti tėvus būti jam gyvenimo pavyzdžiu... ir visa, kam kunigystė įpareigoja”.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS PADĖTIS LIETUVOJE

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

AR VISI MOKAME LIETUVOS HIMNĄ?

Gerbiamoji Redakcija,

    Man atrodo, kad nemaža mūsų tautiečių netiksliai gieda kai kuriuos Lietuvos himno žodžius. Vieni gieda: “Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė”. Kiti: “Lietuva, tėvynė mūsų, tu didvyrių žemė”. Dar kiti: “Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme”. Kuris iš šitų trijų variantų yra vartotinas?

Jonas B.

    Aišku, kad tik trečiasis. Čia turi būti šauksmininko linksnis. Žodis žeme gerai rimuojasi su žodžiu semia.

TUMOSAI AR TUMOSOS?

Mielas Redaktoriau,

    Ar nevertėtų “Laiškuose lietuviams” paskirti keletą eilučių, paaiškinant linksniavimą lietuviškų pavardžių, kurios baigiasi galūne -a? Jų yra daugybė, pvz.: Kudirka, Barzda, Pečiūra, Smetona, Šapoka, Tumosa ir t.t.

    Laikraščiuose dažnai tenka skaityti šios rūšies pavardžių daugiskaitos vardininką taip rašant: Kudirkos, Barzdos, Pečiūros ir t.t. Aš esu zanavykas. Mūsų krašte visi sakydavo: Kudirkai, Barzdai, Pečiūrai, Tumosai ir t.t. Kuri vartosena geresnė? Kaip iš tikrųjų reikėtų sakyti?

A. Tumosa

Skaityti daugiau: Kalba

NEPYKSTU, SENDRAUGIU VADINAMAS

    Praėjusių metų lapkričio mėn. “Laiškų lietuviams” kalbos skyriuje Tėvas Juozas Vaišnys, S.J., vėj pajudina ateitininkų sendraugių vardo tinkamumo klausimą. Tema ne nauja, daugelį kartų diskutuota. Prieš kokius dvidešimt trejus metus šio varko keitimo klausimas svarstytas Ateitininkų federacijos nepaprastoje konferencijoje Niujorke. Buvo nutarta nekeisti. Dar keleri metai prieš tai tokios galvos kaip a.a. Vytautas Valaitis, Sigitas Leimonas, Algis Lukas, dr. Antanas Sužiedėlis ir aš pats buvome kažkurios vyresnybės paskirti ir prigrasinti tol tartis, kol naują vardą nutarsime. Visaip vartėm, svarstėm, tyrėm, kitų atsiklausėm, su kalbininkais tarėmės, galvojom, kiek tik pajėgėm — nieko naujo nesugalvojom ir mes. Sendraugio vardas liko gyvas.

    Jei būčiau galėjęs Toronto konferencijoje dalyvauti, būčiau balsavęs prieš vardo keitimą. Ir kaip tik todėl, kad, kaip Tėvas Vaišnys rašo, nebuvo aiškiai pasakyta, koks kitas vardas vietoj sendraugio siūlomas.

    Sunku sutikti su T. Vaišnio įrodinėjimu, jog sendraugio žodis reiškia “pasenusį draugą”, kaip kad senbernis reiškia “pasenusį berną”. Lietuvių kalboje turime daugiau panašių žodžių, kurių reikšmė toli gražu nėra tik neigiama: senbuvis, sengalvis arba sengalvėlis, sendvaris, senkapiai, sentėvis ir t.t. Šiais laikais ir senbernis arba senmergė turėtų būti tik pavadinimas žmogaus, kuris paseno, nevedęs arba netekėjusi. Blogo jis nieko nepadarė. Juk sentikio vardu žymime tam tikros stačiatikių sektos narį, tam pavadinimui nesuteikdami jokios neigiamos, menkinančios prasmės. Taigi ir sendraugis tėra tik mokslus baigęs Ateitininkų fedefacijos narys. Galų gale, kodėl ir pasenimą tektų laikyti kokia paniekinama ypatybe? Anksčiau ar vėliau, jei nenumirsim, visi pasensime. Atvirai kalbant, kai gauni iš karto trijų universitetų sąskaitas už mokslą, bendra suma viršijančias pirmojo nusipirkto namo kainą, užeina didelis noras būti sendraugiu senberniu, arba bent jau sendraugių dvasios vadu.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

■    Lietuvos okupanto kultūriniams ryšiams leidžiamas laikraštis “Gimtasis kraštas” įsivedė naują skyrių: “Iš Lietuvos katalikų gyvenimo”. Pvz. spalio 16-22 d. numeryje rašo apie gausius dalyvius Šiluvos atlaiduose, apie Kauno kunigų seminariją, kurioje dabar 131 auklėtinis, apie arkiv. L. Povilonio lankymąsi Vatikane, kur jis užtruko apie 20 dienų, skelbia, kad Telšių vysk. Ant. Vaičius paskirtas Vatikano kongregacijos Dvasininkijos reikalams nariu, o Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius — Sakramentų kongregacijos nariu. Tačiau tyli apie ištremtą vysk. Steponavičių, apie Sibire kalinamus kunigus... “Gimtajam kraštui” nepavyks įrodyti, kad katalikai turi religijos laisvę Lietuvoje, kol nebus leista patiems katalikams turėti savą spaudą, kol nebus nuimti suvaržymai stojantiems į seminariją, kol nebus leista vaikus mokyti tikybos, kol nebus panaikinta kita priespauda.

■    Japonijoje išleista to krašto istorija — 22 tomų. Vienas ištisas tomas paskirtas keturiems japonams jėzuitams. Daug vietos skiriama kun. Julijonui Nakaura, kuris buvo 1633 m. nukankintas persekiojimo metu. Aprašomi kiti jauni japonai, kurie 8 m. išbuvę Europoje, grįžo kaip trijų krikščionių valdovų legatai Japonijon. Jie jau buvo tapę krikščionimis ir jėzuitais. Įjungimas kankinio ir kitų įžymių katalikų tarp istorinių asmenybių yra reikšmingas. Iki šiol tokie būdavo aplenkiami.

■    Vatikanas numato, kad šiais apyskaitiniais metais susidarys apie 56 milijonai dolerių deficito, išlaikant visas Bažnyčios centro įstaigas, nunciatūras, atliekant labdaros darbus.

■    Į Šiluvos atlaidus 1986 m. suvažiavo ne tik daug lietuvių, bet buvo iš tolimos Karagandos atvykęs vokiečių jaunimas ir giedojo bažnyčioje. Latviškai giedojo iš Latvijos atvykę maldininkai. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną būna Šiluvoje pamaldos už Lietuvą, prisimenant 1917 m. įvykusį Marijos apsireiškimą Fatimoje. Maldininkai su dideliu pamaldumu ir dėmesiu lanko Dievo Motinos statulą, kurią prieš keletą metų dovanojo Airijos katalikai ir kuri dabar pastatyta Šiluvoje.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

“Laiškų lietuviams” ekskursija

    Šių metų ekskursija bus nuo birželio 11 iki liepos 2 dienos. Alitalia lėktuvu pasieksime Milaną o iš ten autobusu važiuosime į Vieną (Austriją), vienai dienai sustodami Venecijoje. Iš Vienos Dunojaus upe plauksime į Budapeštą (Vengrija). Iš Budapešto važiuosime į Jugoslaviją, aplankydami Zagreb, Split, garsiąją Marijos pasirodymo vietą Medjugorje ir gražųjį pajūrio kurortinį miestą Dubrovnik. Iš Jugoslavijos laivu persikelsime į Italiją, atvyksime į Sorrento, kur bus proga aplankyti senovės Pompėją ir kitas įžymybes. Pagaliau atvažiuosime į Romą, kur išbusime visą savaitę, dalyvaudami Lietuvos krikščionybės jubiliejaus ir arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. Ši ekskursija (kelionė lėktuvu, laivu, autobusu, viešbučiai ir maistas du kartus per dieną) kainuos apie 2300 dol. Žinoma jei doleris nukris, tai kainos gali šiek tiek pasikeisti. Kai šią žinutę skaitysite, daugelis, be abejo, jau būsite gavę mūsų brošiūrą su smulkesniu akskursijos aprašymu.

    Jau dabar patariame registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Westen Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

    600 metų Lietuvos krikšto sukakties proga skelbiame dvidešimt aštuntąjį straipsnio konkursą. Daugumas siūlomų temų turi ką nors bendra su krikščionybe, bet pridedame vieną kitą ir kitokios rūšies temą, tinkančią ypač jaunimui.

    Siūlome šias temas:

    1.    Ką krikščionybė davė Lietuvai?
    2.    Ką man reiškia būti krikščioniu?
    3.    Gyvos krikščioniškosios dvasios bruožai.
    4.    Bažnyčios reikšmė krikščionio gyvenime.
    5.    Krikščioniškosios dorovės pagrindai.
    6.    Bažnyčia ir pasaulis.
    7.    Lietuvių išeivijos religiniai uždaviniai.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas