KUN. JONAS
Ne per seniai viename katalikiškame žurnale slapyvardžiu pasirašęs kunigas, išskaičiavęs nemaža kunigų silpnybių ir problemų, pareiškė savo nuomonę: "Visoms toms ligoms geriausias vaistas būtų leisti kunigams vesti. Privalomas celibatas — tai girnų akmuo ant kunigo kaklo”. Kiek tokia pažiūra yra teisinga? Šitą problemą svarsto Rytų apeigų katalikų kunigo sūnus Cal Samra. Jis yra buvęs Huxley psichiatrinių tyrinėjimų instituto prezidentas ir direktorius, vedęs Romos apeigų katalikę žmoną. Jis turėjo ir turi daug progų susidurti su įvairiais kunigais ir stebėti tiek vedusių, tiek nevedusių kunigų gyvenimą, jų psichologines ir kitokias problemas. Jis parašė knygą "The Joyful Christian” (Harper and Row). Štai jo patyrimų ir studijų santrauka:
* Mūsų laikais pastebimos dvi krikščionių dvasininkų kryptys. Nemažas skaičius nevedusiųjų kunigų meta kunigystę ir veda. Tuo pačiu metu vis daugiau ir daugiau vedusiųjų protestantų kunigų, jausdamiesi savo vedybiniame gyvenime nelaimingi, eina į teismus ir prašo skyrybų. Koks paradoksas! Kokie priešingumai! Tiek daug nevedusiųjų katalikų kunigų ieško ramybės ir džiaugsmo vedybose, o vedusieji protestantų kunigai, išleidę savo santaupas advokatams, siekia skyrybų ir ima vertinti celibato naudą, siekia gilesnio dvasinio gyvenimo, būdami nevedę.
“Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai. Plaukiojome laivu po Karibų jūrą, aplankydami 7 salas. Ryšium su krikščionybės jubiliejum ir arkiv. Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju, ruošiame ekskursiją nuo birželio 11 iki liepos 2 d. j Austriją, Vengriją, Jugoslaviją ir Italiją. Iškilmių dienomis būsime Romoje. Prašome jau dabar registruotis.
Mano žmona ir aš esame labai geroje padėtyje stebėti ir palyginti vedusių ir nevedusių kunigų sveikumą bei veiklą. Esu Rytų apeigų rusų katalikų Bažnyčios narys, o žmona Romos katalikė, kurios kunigai, su mažomis išimtimis, yra nevedę. Mudu mylime abi Bažnyčias ir jų tikinčiuosius. Mylime ir nevedusius, ir vedusius kunigus. Pažinom gana daug Rytų ortodoksų kunigų. Išskyrus porą, visi kiti yra vedę. Jų yra apie 97% vedusių. Tik jų vyskupai ir patriarchai turi būti nevedę. Taip pat pažįstame ir daug nevedusių katalikų kunigų. Mes matome, kad abejose Bažnyčiose yra puikių, sėkmingai dirbančių kunigų, tiek vedusių, tiek nevedusių. Tarp vienų ir kitų yra tokių, kurie būtų geriau padarę sau ir tikintiesiems, jeigu būtų netapę kunigais.
Moterystė nėra apdrauda nuo homoseksuališkumo ar kitokių sekso nuodėmių. Pažinojau ir protestantų, ir ortodoksų vedusių kunigų homoseksualų. Tik išsiskyrusių ortodoksų kunigų skaičius, palyginus su protestantų, yra labai mažas. Rytų Bažnyčia labai gerbia šeimą ir moterystės šventumą. Čia prisideda ir tai, kad nužiūrėtosios ortodoksų kunigų būsimos žmonos yra beveik tiek pat ištiriamos bei ruošiamos, kaip ir busimieji kunigai, jų vyrai. Šimtmečių patyrimas šioje srityje skaudžiai pamokė ortodoksus. Kunigo žmona privalo turėti kai kurių dorybių. Niekas nėra taip pavojingas kunigo dvasiai ir veiklai parapijoje, kaip vadinamoji "matuška” — kunigo žmona, kai ji yra nemėgstama moteris klebonijoje. Tokios "matuškos” yra išimtys, bet jų pasitaiko, kaip yra ir kunigų, kurių charakteris ir elgesys užkerta kelią jų apaštalavimui.
Mūsų patirtis liudija, kad nevedę kunigai aplamai yra prieinamesni, evangeliškesni, nuoširdesni svetimiesiems negu vedusieji. Taip pat patyrėme, kad nevedusieji kunigai yra drąsesni rizikuoti, be baimės pasukti naujomis kryptimis, išbandyti, kur jie mato didesnį reikalą, kaip pvz., charizmatikai, gydymo tarnybos, ligoniai, neturtingieji, misijų kraštai. Tai nereiškia, kad vedusiems kunigams visa tai mažiau rūpėtų, ar kad jie mažiau mylėtų žmones, ar būtų ne tokie dvasiški. Ne! Tai reiškia tik tai, kad vedusieji kunigai turi pareigų savo žmonai, vaikams. Tos pareigos prisideda prie atsakomybės už jų parapiečius. Todėl jiems lieka mažiau laiko evangelizuoti, ieškoti pasimetusiųjų, labiau įsivelti į veiklą už savo parapijos ribų.
Kiekgi kunigų su mažais vaikais norėtų sutikti išsikelti į kitas parapijas, vykti į misijas, į karo nuniokotus vargingus kraštus, pvz., Pietinėje Amerikoje ar Afrikoje? Kiek vedusiųjų sutiks palikti savo užmiestyje turimus patogius namus ir apsigyventi už 10 mylių miesto centre tarnauti senukams, ligoniams ir kitokiems vargšams? Pažinojau ortodoksų vedusių kunigų, kurie spyrėsi, kai vyskupas jiems liepė keltis už 60 mylių į didesnę parapiją.
Tiesa, kad laimingoje moterystėje gyvenanti ortodoksų pora gali būti labai geri patarėjai parapiečiams, kai iškyla vedybinio ir šeimyninio gyvenimo problemos, bet vienas geriausių tokių patarėjų, mano žiniomis, yra nevedęs katalikų kunigas Martin Wolter, O.F.M. Jis yra plačiai žinomas ir ieškomas Indianapolyje, Alverna Retreat centre. Per paskutinį dešimtmetį jo programoje dalyvavusių porų tik vienas procentas teišsiskyrė. Tai yra rekordas!
Minėto anoniminio kunigo raudų litanija mini ir tai, kad, girdi, Romos katalikų kunigija esanti tapusi šiandien viena pačių sunkiausių profesijų Amerikoje. .. Ar jūs norite pamatyti tą vargą ir nerimą vedusio kunigo akyse, kurio žmona užvedė teisme skyrybų bylą? Ar norite pamatyti jo vienišumą? Jei kartais nevedęs kunigas pasijunta vienišas, tai turime prisipažinti, kad ne retai tai pasitaiko visų gyvenime. Ar gali įsivaizduoti vienišumą nelaimingai vedusio kunigo gyvenime? Ar nori pamatyti jo susirūpinimą? Ar gali įsivaizduoti kunigo širdies skausmą, kurio žmona pabėgo su svetimu vyru? Ar gali įsivaizduoti parapiečių traumą ir susirūpinimą, kai vedęs kunigas išsiskiria?
Vienas ortodoksas kunigas prisipažino savo draugui, kad jis pasiryžo nevesti, kai pamatė savo tėvo, vedusio kunigo, naštas ir kentėjimus, kuris labai stengėsi išauginti gausią šeimą, tarnaudamas didelei parapijai. Sūnus pasakė: "Išauginti šeimą ir tarnauti Bažnyčiai yra du dideli skirtingi uždaviniai”.
Slapyvardinis kunigas liūdi, kad daugumas katalikų kunigų Amerikoje gauna mažesnę negu 1o.ooo dol. metinę algą. Mūsų ortodoksas kunigas gauna dar mažesnę — 6.500 dol. Jo žmona 15 metų dirbo kitur, kad galėtų sudurti galus su galais. Aplamai, katalikų bažnyčios geriau už ortodoksus aprūpina savuosius kunigus. Klebonas gali turėti vieną ar du asistentus, taip pat seselių ir pasauliečių pagalbos. Ortodoksų parapijose klebonas paprastai yra pats vienas. Atsimenu vieną ortodoksų kunigą. Jis buvo vienintelis kunigas visame mieste. Jis man sakė, koks vienišas jaučiasi, kai nėra vienminčių kunigų pabendrauti, pasidalinti rūpesčiais ir gauti jų paramos.
Reikėtų pagalvoti ir apie tai, ar Amerikos kunigai yra labiau slegiami už nacių Vokietijoje iškankintą Dietrich Bonhoeferį. Ar jų įtampa didesnė už Lenkijoje komunistų nužudytą "Solidarumo” kunigą Jerzy Popieluszko, ar San Salvadore nužudytą arkivyskupą Oskarą Romero? Ar Amerikos kunigams sunkiau negu ortodoksams kunigams ir vienuoliams, arba musulmonų ir žydų dvasininkams, kurie kentėjo ir tebekenčia persekiojimus arba miršta kankinių mirtimi komunistiniuose kraštuose?
Kiekvienas mūsų neša kitokį kryžių. Ir tie kryžiai ne visada yra lengvesni kitoje tvoros ar mūro sienos pusėje. Nejaugi savo pašaukimu nusibodusiems kunigams geriausias atsakymas yra šokti moterystėn? Ar nebūtų geresnis atsakymas grįžti prie tradicinio Bažnyčios mokymo bei vertybių, užuot kudakinus pasaulietišką psichologiją?
Nevedusieji kunigai labiausiai nukenčia spaudoje. Viena išeitis čia būtų pradėti perauklėti sekso apsėstą visuomenę, kad ji vėl imtų vertinti nevedusiųjų šventumo ir kilnumo dvasinį kelią. Sveikos bendruomenės praeityje žiūrėjo į nevedusius kunigus bei vienuolius su didele pagarba, kaip į šventus Dievo vyrus ir moteris, nepaisant jų žmogiškųjų silpnybių. Aš manau, kad ir ortodoksų Bažnyčiai reikia daugiau nevedusių kunigų ir vienuolių. Tokie yra verti didelės pagarbos, o ne paniekinimų ir pajuokos. Juos reikia padrąsinti ir paguosti. *
Maironis savo eilėraštyje "Miškas ūžia, verkia, gaudžia” turi ir šiuos įsidėmėtinus žodžius: "Pagimdys vargai galiūnus, ugnimi uždegs krūtinę”. Bedievių kamuojamoje, persekiojamoje Lietuvoje jaunimas net slapta eina į kunigus ir vienuolijas. Didžiausi kunigų prieaugliai yra Indijoje, Afrikoje, kur viešpatauja skurdas, ir dvasininkai dalijasi su vargšais jų gyvenimo vargais ir nepritekliais. Taip, vargai gimdo galiūnus, pasišventėlius. Europoje, Amerikoje, kur gyvename pertekliuose, kur ir patys lepinamės ir savo jaunąją kartą lepiname bei mokome tik savo malonumų kuo gausiausiai turėti, kuo mažiau vargelio vargti, mums yra tikras pašaukimų badas. Kas tik save pirmiausia tegarbina, sau pataikauja kiekviena kaina, tas neturės akies ir širdies kilniesiems idealams, tarnauti Dievui ir žmonėms, tam bus per aukšta savęs išsižadėjimo kaina. Bet kas mielai dėl to idealo išsižada savęs ir nori kaip žvakutė sudegti, šviesdamas Dievo garbei ir žmonių gerovei, tas yra laimingas, nes dalyvauja dieviškosios begalinės meilės spinduliavime.
■ Skotų vyskupas Francis Thomson, vienintelis katalikas Britų bažnyčios tarybos delegacijoje, kuri gegužės mėnesį lankėsi Sovietų Sąjungoje, norėjo nuvykti ir į Lietuvą, bet negavo leidimo. Leningrade po mišių moteris jam įteikė lelijų puokštę, perjuostą kaspinu su užrašu: “Lietuva — Marijos žemė”.