religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXXVIII, NO. 11

“Laiškų lietuviams” skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams linkime prasmingų Šv. Kalėdų ir laimingų ateinančių metų!

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Vengrijoje ir Jugoslavijoje. Viršelio piešinys Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

Bernardas Brazdžionis

Naktis. Miegojo Rašto Šventojo žinovai.
Miegojo ciesoriaus sargyba ir kariai.
Miegojo skausmas žemėje visoj plačiojoj,
Ir slėniuos — kaimenės, ir kloniuos — vyturiai.

Tamsoj užmigo kedrai, tamarisai.
Tamsoj pabudo mirštantis žmogus.
Ir tapo Kūnu Žodis Viešpaties didysai,
Ir žemėn nužengė dangus.

Ir kaip griaustinis Gloria sugriovė,
Prašvito Viešpaties pirmoji žemės šios diena,
Ir puolė piemens ir karaliai jam po kojų,
Ir puolė pragaro gelmėn pasaulio dargana.

"In terra pax..." pro griausmą balsas tarė,
"In terra pax. .." atsiliepė kalnai,
— — — — — — — — —
"In terra pax.." tvirčiau už akmenį ir varį
Te, žeme, Kristaus vardas švies tau amžinai.

Medjugorje Taikos Karalienė.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Kalėdos yra didžioji Katalikų Bažnyčios šventė. Šiai šventei ruošiamasi visą Adventą. Advento žaliuoju vainiku ir kiekvieną sekmadienį vis daugiau viena uždegama žvake prisimename, kaip išrinktoji žydų tauta ir visa žmonija ilgėjosi Mesijo, kaip Išganytojo atėjimo viltis vis šviesėjo. Taip ir mūsų kalėdinės viltys vis stiprėja.

     Su Kalėdų vigilija baigiasi Adventas ir prasideda Kalėdų šventės. Mes, lietuviai, jas pradedame Kūčiomis, kuriomis lyg sujungiama Išganytojo gimimas su Velykomis: paaukotas Jėzaus Kristaus kūnas, pakonsekruota ostija, pašventinta balta duona-paplotėlis (plotkelė). Pirmųjų amžių krikščionys po Eucharistijos, po mišių turėdavo agapę — meilės puotą. Joje visi dalyvaudavo, dalindamiesi nuo mišių likusia pašventinta duona, vynu, atsineštais vaisiais, tarpusavio broliška meile ir pergyvenimais. Mūsų kūčios — tai iš anų agapių išlikusi tradicija, tai meilės puota prieš vidurnakčio mišias. Tai taip pat broliškumo ir šeimyniškos meilės vakarienė. Į ją stengiasi sueiti visi šeimos nariai. Šeimos mirusieji prisimenami nuoširdžia malda. Kai kur yra paprotys jiems palikti tuščią kėdę prie kūčių stalo.

     Pasimeldę visi dalijasi tuo pašvęstu paplotėliu, reikšdami vieni kitiems Kalėdų ir Naujųjų Metų linkėjimus.

     Amerikiečiai ir kitų tautų krikščionys tą brolišką meilę išreiškia kalėdinėmis puotomis, sveikinimo atvirukais, dovanomis. Visų tautų tikintieji puošia eglutę. Vaikučiai laukia, kad vidurnaktį užėjęs Kalėdų senelis jiems paliktų žaislų ir kitokių dovanėlių už jų gerą elgesį.

     Po Kūčių žmonių nuotaikos keičiasi. Anot Jono Minelgos:

     Kada po Kūčių tyliai, be žodžių
     ims širdys garbint dangaus Mažytį,
     mintim keliauja į gimtą sodžių,
     kur eglynėliai baltai dažyti.
     Tenai išgirsta, kaip vaikystė krykštė,
     kur Kalėdų naktį sugrįžti taip gera!

Skaityti daugiau: KALĖDŲ NUOTAIKOMIS

CH1ARA LUBICH

     Netolerancijos ir nesusipratimo reiškiniai Romos bendruomenėje paskatino šv. Paulių priminti principą, kuris apima visą krikščionio gyvenimą. Tai tiesa, kuri pirmu požiūriu atrodo paprasta, tačiau savo esme turi labai svarbią praktiško pritaikymo reikšmę.

     Mes priklausome Dievui, ir tai yra suprantama: Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Išganytojas. Jis mus sukūrė ir davė mums savo Sūnų, kad galėtumėm dalyvauti jo gyvenime ir džiaugsme, pirmiausia čia, žemėje, ir paskui tobulai po mirties. Jėzus mirė ir prisikėlė kaip tik tam, kad mes priklau-sytumėm jam ir per jį Tėvui. Jei mes jau esame Viešpaties, tai ir visas mūsų gyvenimas, veikla bei veiksmai turi liudyti mūsų karštą norą jam visiškai atsiduoti.

     Mes galime to siekti, stengdamiesi visur, kur tik jis mus bepašauktų, vykdyti jo valią: šeimoje, fabrike, mokykloje, ligoninėje, valstybinėje įstaigoje ar kur kitur. Dar daugiau: mes galime liudyti, kad priklausome jam, stengdamiesi vykdyti jo valią įvairiuose gyvenimo bandymuose, kuriuos Dievas leis mus apvalyti, taip įgalindamas dalyvauti su Jėzumi pasaulio pašventinime.

Skaityti daugiau: MES ESAME VIEŠPATIES

KUN.DR. KĘSTUTIS TRIMAKAS

     Pastaba: Šis straipsnis parašytas pasinaudojant keliomis daugiau ar mažiau dokumentuotomis knygomis bei plačia periodine spauda. Medjugorje įvykius tyrusių bei asmenis apklausinėjusių autorių pavardės yra: Abbe Rene Laurentin, Ljudevit Rupičic, dr. Mark Miravalle, Svetozar Kraljevic, OFM, ses. Lucy Rooney, SND, kun. Robert Faricy, SJ, kun. George Tütto, kun. Tomislav Pervan, OFM.

POPIEŽIAUS PASTORACINĖS GAIRĖS

     "Tegul jie ten vyksta, tegul ten meldžiasi, tegul ten pasninkauja ir atsiverčia”. Tai popiežiaus Jono Pauliaus II atsakymas, rašytas 1986 m. birželio mėn. ir pakartotas 1987 m. sausio mėn., Italijos vyskupams, prašiusiems pastoracinių gairių žmonėms, norintiems vykti į Medjugorje, Jugoslavijoj, iš kur plinta žinia apie Marijos apsireiškimus (žr., "National Catholic Register”, 1987. VI.14).

Medjugorje. Jaunuoliai Marijos pasirodymo metu: Tvanka, Jakov, Vieka, Mirjana, Marija, Ivan.

     Šie popiežiaus žodžiai nėra oficialus Bažnyčios tvirtinimas apie tų apsireiškimų tikrumą. O vis dėlto jie yra maldininkus teigiamai nuteikiančios pastoracinės gairės, savo esme krikščioniškos ir kartu tiksliai atitinkančios Medjugorje skelbiamų apreiškimų dvasią. Popiežius šiuo reikalu gerai informuotas. Jei būtų buvęs pavojus klaidai ar įtarimas apsireiškimų netikrumui, jis būtų ne teigiamai orientavęs, o perspėjęs ar net draudęs.

Skaityti daugiau: MARIJOS APSIREIŠKIMAI MEDJUGORJE?

 (Maironio gimimo 125-osioms metinėms)

IRENA SLAVINSKAITĖ

     Tikrąjį meną lydi didžiuliai įsipareigojimai. Didelę atsakomybę už likimo jam suteiktą dovaną — poeto talentą — kankinamai išgyveno ir lietuvių literatūros klasikas, "Pavasario balsų” dainius Maironis. Kada J. Mačiulis pajuto galįs būti poetu, neaišku. Gal jau tada, kai gimnazijoje susižavėjęs skaitė A. Mickevičių, Gėtę, Šilerį? Kai rašė pirmuosius eilėraščius dar svetima, lenkų kalba! O gal Kijeve, kai išgirdo apie patriotinės T. Ševčenkos poezijos jėgą? Ir pats gal tada panoro grįžti į Lietuvą ir tapti jos nacionalinio atgimimo dainium?

     Šiaip ar taip Maironį į literatūrą išvedė tik be galo didelis pasikliovimas poetiniu žodžiu, tikėjimas, kad poezija galinti žmonių širdyse atlikti stebuklus. Maironis pasikliovė jausmais. Pasikliovė kur kas labiau negu mes ir mūsų epocha. Jį išugdė dar kitokios, žymiai jausmingesnės XIX amžiaus tradicijos. Ten būta daugiau naivumo, gerumo, altruizmo ir gražių siekimų meilės. Tada dar mėgta rašyti ilgus laiškus, dienoraščius. Žmonės siekė ir mokėjo bendrauti. Buvo reikalingi vienas kitam. "Su niekuo, nei su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo neįsivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo paslaugomis įsigyti visų pagarbą”, — tokią moralinę direktyvą pats įsirašė dienoraštyje A. Baranauskas (A. Baranauskas. Raštai. T. 2., Y., 1970, p. 8). Europos literatūroje dar palyginti neseniai buvo nuščiuvusi sentimentalizmo ir jį lydėjusio romantizmo banga. Romantizmas apėmė ne tik literatūrą, o taip, kaip Renesansas, klasicizmas, Švietimo epocha, susiklostė į vientisą kultūros sąvoką. Poezija romantizme užėmė vyraujančią vietą. Visi norėjo būti poetais, mąstyti kaip poetai, rašyti kaip poetai. Maironį kaip geros sielos žmogų ir poetą dar kūdikystėje formavo jo namai, darnūs, draugiški tėvo ir motinos, tėvų ir vaikų, brolio ir trijų seserų santykiai. Ten būta to gražaus patriarchališkumo, kurį regime lietuvių liaudies dainos dvasioje, kuris nuvilnijo ir per visą Maironio kūrybą, neapleisdamas poeto širdies iki pat senatvės. Namų auklėjimas išmokė Maironį būti darbštų, atkaklų ne tik savo dėlei, bet ir dėl kitų.

Skaityti daugiau: “MEILĘ ĮŽIEBEI ŠALIES BEGALIMĄJĄ”

Ekskursantai

JUGOSLAVIJA

     Birželio 19 d. atsisveikinam su Budapeštu ir traukiame Jugoslavijos link. Tuoj privažiuojame didžiausią Europoje Balatono ežerą, kurio pakrantėse pilna elegantiškų vasarnamių. Čia ir vengrai, ir turistai mėgsta atostogauti. Visur pakelėje lygumos, paįvairintos miškeliais ir krūmokšniais. Prie namų visur daug gėlių, kai kur pastatyti metaliniai kryžiai su nukryžiavimo scena, apvesti tvorele. Be ilgesnių sustojimų tuoj privažiavome Jugoslavijos sieną. Muitinės tarnautojai įlipa į autobusą ir šypsodamiesi tikrina dokumentus. Ant vieno pastato pamatome porą gandrų. Kai kurie griebia aparatus ir nori fotografuoti, bet kiti sudraudžia — prie sienos neleidžiama fotografuoti! Pervažiuoti sieną jokių problemų nebuvo, lagaminų netikrino, tad pirmieji susitikimai su jugoslavais ir Jugoslavija buvo draugiški. Iš visų satelitinių valstybių Jugoslavija yra mažiausiai komunistiška. Atrodo, kad ji neturtingesnė už Vengriją, bet daug kas čia lyg priminė Lietuvą. Pakelės kaimeliuose raudonomis čerpėmis apdengti gražūs namukai. Nemažai statoma naujų. Vadovė aiškina, kad tai užsienyje dirbę darbininkai kuriasi.

     Jugoslaviją sudaro šešios provincijos: Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija-Hercegovina, Dalmacija ir Montenegro. Mūsų autobusas pamažu artėja prie Kroatijos sostinės Zagrebo, kur sustojome pernakvoti. Gavome luksusinį viešbutį. Tai turbūt pats geriausias viešbutis visoje mūsų kelionėje.

Split. Imperatoriaus Dioklecijano rūmai.   I. Kairytės nuotr.

     Gaila, kad tik vieną naktį jame tegalėsime praleisti. Viena didžiausių problemų ekskursijose yra ta, kad visi nori kaip galima daugiau pamatyti, daugiau ką aplankyti, tai nėra laiko ilgiau vienoje vietoje pabūti. Nuolatinis kilnojimasis iš vienos vietos į kitą, iš vieno viešbučio į kitą žmones vargina ir sukelia įvairių nepatogumų. Tad reikėtų čia surasti kokį nors aukso vidurį.

Skaityti daugiau: DEVINTOJI EKSKURSIJA

Dr. Algis Norvilas

5. DEMOGRAFINIAI VEIKSNIAI

     Kaip ne vienas yra pastebėjęs, demografiniai veiksniai turi lemiamos reikšmės tautinės grupės gyvastingumo palaikymui. Jie yra tarsi pagrindas, ant kurio kitos tautinės apraiškos gali reikštis. Tik esant, pvz., atitinkamam žmonių skaičiui, galima galvoti ir apie mokyklos steigimą ar kultūrinės veiklos puoselėjimą. Todėl nenuostabu, kad šie veiksniai, kaip matėme pereitą kartą, yra sulaukę ypatingo dėmesio. Jų santykis su gimtosios kalbos likimu yra gana aiškus ir pastovus.

     Vienas pirmųjų veiksnių, patraukusių tyrinėtojų akį, yra skirtumas tarp miesto ir kaimo kalbos palaikymo atžvilgiu. Apskritai kaimas ilgiau kalbą palaiko negu miestas. Pvz., pagal Haugeno duomenis, norvegų tarpe įvairiose Amerikos vietovėse kalba ilgiau išsilaikė kaime negu mieste.²¹

     Šiuo atžvilgiu įdomu paminėti palyginamąją studiją, kurią Haugen atliko pažiūrėti, kuri skandinavų grupė ilgiau kalbą išlaiko.²² Lygindamas norvegus su švedais ir danais, jis atrado šitokį kalbos išlaikymo santykį — 5:4:3. Taigi atrodytų, kad norvegai labiausiai atsparūs, o danai mažiausiai. Tačiau pats Haugen tuojau pastebi, kad šiuos skirtumus nesunku paaiškinti. Pasirodo, kad norvegai, lyginant su kitom grupėm, dažniau apsigyveno kaime negu mieste.

Skaityti daugiau: Dvikalbiškumas svetur

Kunige Jonai,

     Beskaitydama Jūsų laiškus Žirmūnui, radau ir man naudingų žinių. Tačiau apaštalo Pauliaus laiškuose užtikau ne tik man sukeliančių nemalonių minčių, bet ir daugeliui moderniųjų laikų katalikų, net vienuolių. Sakoma, kad net ir kunigams ten yra nepriimtinų idėjų. Jei apaštalų laikais moterys buvo laikomos žemesnės kategorijos padarais, tinkamomis tik vyrams tarnauti ir vaikams gimdyti, o vyrai buvo jų viešpačiai, tai šiandien visiškai tai nesiderina su mūsų pažiūra į moterų pasaulį, bent Vakarų kultūros kraštuose, kur moterys kovoja už visišką lygybę su vyrais. Kokia galės būti moters ir vyro lygybė šeimoje, jei vyras, remdamasis Šv. Raštu, reikalaus iš moters vis jo klausyti, o moteris turės kovoti už savo žmogiškas teises? Ar tai nebus nuolatinė trintis, nepasitenkinimas ir nesutarimai? Ar galės moteris būti laiminga šeimoje, būdama, kaip sakoma, "po vyro padu”? Ką Jūs galėtumėte šiuo reikalu pasakyti?

Birutė

Mieloji Birute,

     Seniems dantims duodi krimsti kietą riešutą. Bijodamas netekti paskutinių savo dantų, stveriuosi už širdies ir galvos. Gal tai padės Jums ramiai susimąstyti ir pamatyti, kad apaštalas Paulius ne visai niekus nušnekėjo savo ir mūsų laikų krikščionims.

Skaityti daugiau: Širdis ir galva

Lilė Gelažytė

     Išgirdus tokį klausimą, mane beveik juokas ima! Aišku, kad atsakymas į šį klausimą turi būti "taip”. Sunku įsivaizduoti, koks būtų mano gyvenimas be tų visų organizacijų. Aš turiu amerikiečių draugų, kurie nepriklauso jokioms savo organizacijoms. Jie nuolat mane klausia, kaip aš galiu būti tokia veikli, kodėl aš visuomet dalyvauju kur nors su lietuviais, kodėl man svarbu ten dalyvauti. Aš jiems atsakau, kad man atrodo, jog mano gyvenimas būtų tuščias be tų organizacijų. Jos man duoda tiek daug naudos.

Dubrovnik. Šv. Stepono sala.

     Ką duoda organizacijos? Norint atsakyti į šį klausimą, pirma reikėtų paklausti, kas yra organizacija. Organizacija yra grupė žmonių, kurie laisvai susijungia ir nori pasiekti kokį nors specifinį tikslą arba atlikti specifinį uždavinį. Taigi ir lietuvių organizacijos turėtų siekti kokių nors tikslų. Tai jos ir daro. Kiekviena lietuvių organizacija siekia kokio nors tikslo. Tie tikslai lietuviams yra svarbūs. Pvz., sporto klubai turi savo tikslus. Priklausydami šiems klubams, sportininkai turi progą pasportuoti ir varžytis su kitais klubais. Tautinių šokių grupės, dainos ir muzikos ansambliai išlaiko lietuvių liaudies meną ir atlieka įvairių renginių programas. Taip pat yra ir modernių dainų bei muzikos grupių, kurios duoda progą lietuviams, ypač jaunimui, kartu padainuoti, pašokti ir lavinti savo talentus. Pagaliau mes turime ideologines organizacijas, kuriose dalyvauja daugelis lietuvių; jaunimas daugiausia dalyvauja skautų ir ateitininkų organizacijose. Šios organizacijos siekia savo tikslų, padėdamos lietuvybę stiprinti ir išlaikyti.

Skaityti daugiau: Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje ir lietuvių organizacijose?

Linas Simonaitis

     Kiekvieną vasarą Vilniaus universitete vyksta lituanistikos kursai lietuviams, gyvenantiems užsienyje. Tokie kursai buvo ir šiais metais. Į juos suvažiavo 28 studentai iš įvairių pasaulio kraštų. Daugumas jų atvyko iš JAV, bet buvo ir iš Argentinos, Australijos, Kanados, Lenkijos, Švedijos. Pirmiau šie kursai tęsdavosi 6 savaites, bet šiais metais buvo sutrumpinti — tęsėsi tik 4 savaites, visą liepos mėnesį. Vis dėlto ir per tas 4 savaites daug ką pamatėme, patyrėme ir išmokome.

     Visi kursantai buvo apgyvendinti vadinamajame studentų miestelyje, rytinėje Vilniaus dalyje — Antakalnyje. Ten yra didelis universiteto pastatų kompleksas, daugelis bendrabučių, laboratorijų. Vilniaus senamiestyje dar tebėra prieš šimtmečius pastatytos universiteto patalpos, ir jose tebevyksta mokslinis darbas. Tačiau šiose senose patalpose netilptų visa dabartinio universiteto veikla. Maždaug prieš 15 metų buvo pastatytas naujasis kompleksas Antakalnyje. Į jį buvo atkelti kai kurie universiteto fakultetai: teisės, ekonomijos, fizikos.

     Žinoma, kai kurie studentai mieliau būtų norėję gyventi istoriniame senamiesčio rajone, bet vis dėlto Antakalnyje aplinka buvo maloni — bendrabučius iš visų pusių supo pušynai.

Skaityti daugiau: Lituanistikos kursai

Vaiva Vygantaitė

     Balandžio mėn. 15 dieną dvidešimt aštuonios mamytės susirinko į aerodromą išleisti dešimčiai dienų savo dukrelių į Ispaniją. Skridome Iberijos linija ir nusileidome Madride 6 val. ryto. Nuvažiavę į viešbutį, visos užmigome iki pirmosios ekskursijos. Ekskursijoje matėme dalį Madrido. Pavakarieniavę išsiskirstėme į grupeles ir ėjome į diskotekas.

     Pirmąją didelę ekskursiją pradėjome anksti iš ryto. Važiavome į Avilą. Ten matėme šv. Teresės gimimo vietą, jos vardu pastatytą bažnyčią, kurioje yra jos relikvija — pirštas. Ta bažnyčia labai įspūdinga. Joje yra Jėzaus statula. Kai pažiūri iš jo dešinės, jis žiūri į dangų, o kai iš kairės — tiesiai.

     Papietavę važiavome į Segoviją, kur matėme Alkazarą ir romėnišką vandentiekį. Grįždamos atgal į viešbutį, sustojome La Granja pilyje, iš kurios Ferdinandas ir Iza-

Vaiva Vygantaitė.

belė valdė Ispaniją. Ši pilis man priminė Trakų pilį, nes abi yra tiek pat išsilaikiusios.

Skaityti daugiau: Mano kelionė į Ispaniją

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

RUOŠIAMAS ZANAVYKŲ ŽODYNAS

     Šią vasarą į Šakių rajoną buvo išvykęs būrys kalbininkų, mokytojų, filologų ir studentų lituanistų. Visi jie talkino šiame svarbiame kultūros darbe.

     Ekspedicija susiskirstė į tris grupes, kurioms vadovavo doc. Aldonas Pupkis (Griškabūdžio miestelis ir apylinkė), VU dėstytojas Arvydas Vidžiūnas (Barzdai) ir doc. Janina Kudirkaitė-Jakaitienė (Bubleliai). Žodžių rinkėjai aplankė daug šio krašto pagyvenusių žmonių. Sukaupta apie 15 tūkstančių kalbos vienetų. (Literatūra ir menas)

DIRBA RESTAURATORIAI

     Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Kauno restauravimo dirbtuvių specialistai pradėjo dirbti respublikiniame literatūros muziejuje. Iki Maironio 125-tųjų gimimo metinių jie restauruos buvusią poeto svetainę, įrengtą pagal dailininko T. Daugirdo projektą.

     Yra išlikę poeto baldų, užuolaidų, paveikslų; žinoma, kaip atrodė lubų piešinys, sienos. Jubiliejaus išvakarėse lankytojai jau turės progos apžiūrėti keturis memoralinius restauruotus kambarius, o penktame bus literatūrinė paroda. Rudenį į muziejų pakvies ir Maironiui skirta jubiliejinė paroda. (Literatūra ir menas)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

MŪSŲ SPAUDOJE PASIŽVALGIUS

     Jau ne kartą buvo pasiskųsta, kad mūsų išeivijos spauda negali pasigirti kalbos taisyklingumu. Kalbos klaidų pasitaiko labai įvairių, bet kai kurios daugelyje leidinių nuolat ir nuolat kartojamos. Čia atkreipsime dėmesį tik į vieną kitą.

     atsiekti, atsiekimas. Šiuos žodžius ypač mėgsta jaunimas. Jais mirgėte mirga jų rašiniai ir leidiniai. Jie yra klaidingai vartojami vietoj pasiekti, pasiekimas. Tai vertiniai iš rusų kalbos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jų visiškai nėra. Veiksmažodį atsiekti būtų galima pavartoti tik, pavyzdžiui, tokia reikšme: Siek per tvorą, gal iki manęs atsieksi. Kalbant apie kokio nors tikslo siekimą, galima vartoti tik pasiekti, o ne atsiekti. Gal jaunimas taip yra įpratęs vartoti žodžius atsiekti ir atsiekimas, kad jų skambesys gali trupučiuką priminti angliškuosius to achieve ir achievement.

     Juos visuomet taisydavo Jonas Jablonskis. Taip pat juos taiso dar nepriklausomybės laikais Lietuvoje išleistas "Kalbos patarėjas”, prieš keletą metų išleisti "Kalbos praktikos patarimai” ir 1985 metais išleista "Praktinė lietuvių kalbos vartosena”. Tad šiuos žodžius (atsiekti ir atsiekimas) galime be jokio sąžinės graužimo visiškai išbraukti iš savo kasdieninės kalbos žodyno. Mūsų jaunimas, šiais metais vykdamas į savo kongresą Australijoje, turėtų stengtis visiškai jų atsikratyti, kad, ten nuvykę, savo kalbose ir diskusijose šiais nevartotinais rusų kilmės žodžiais neklaidintų nežinančiųjų ir negadintų nervų žinantiesiems.

Skaityti daugiau: Kalba

■    Šeimos gali pasikviesti pas save paviešėti užsienio moksleivius ir studentus, galinčius atvykti iš Brazilijos, Meksikos, Japonijos, Anglijos, Ispanijos ir Vokietijos. Atvykstantieji bus rūpestingai parinkti, patikrinta jų sveikata, atsiveš kiek lėšų savo smulkioms išlaidoms. Jie iš tų šeimų lankys mokyklą. Šeimos, norinčios tokį moksleivį ar studentą priimti, gali kreiptis adresu: International Student Exchange, P.O. Box 58 Fort Jones, Calif. 96302, tel. 800—233-HOST.

■    Popiežius Jonas Paulius II arkiv. J. Matulaičio beatifikacijos proga į Vatikaną atvykusiems marijonams pasakė: “Jūsų uždavinys yra vis iš naujo liudyti pasauliui, jog Kristaus Evengelija yra tikroji versmė tos kultūros, kuri pastato žmogų gyvenimo centre,— kuri išaukština žmogų ir jo asmens orumą, — kultūrą, kuri puoselėja didžiąsias žmogiškąsias vertybes, tai yra laisvę, teisingumą, taiką, — kuri padeda žmogui pažinti, pamilti ir įsisavinti religines vertybes, atsiverti religiniam gyvenimui”.

■    JAV žydų komitetas išleido 76 psl. knygą “The Struggle for Religious Survival in the Soviet Union”. Įdėti įvairių tikybų liudijimai. Jų tarpe ir Gintės Damušytės paskaita “Katalikybė Lietuvoje”.

■    Austrų katalikų žinių agentūra “Kathpress” savo biuleteny parašė, kad nė viename krašte, kurį valdo Sovietai, dvasininkai ir pasauliečiai tikintieji neparodo tiek daug pilietinės prąsos, kaip Lietuvoje. Sumini peticiją išlaisvinti kalinamus tris kunigus: Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Kastytį Matulionį.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

DVIDEŠIMT DEVINTASIS KONKURSAS

     “Laiškai lietuviams” skelbia dvidešimt devintąjį straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Temos laisvos, tik suaugusiųjų rašinys turi tikti “Šeimos” skyriui, o jaunimo — “Jaunimo” skyriui. Taigi reikia rašyti apie šeimų ir jaunimo problemas.

     Suaugusiųjų straipsnis turi būti bent trijų “Laiškų lietuviams” puslapių (apie 1800 žodžių), o jaunimo — bent vieno “L.L.” puslapio (apie 600 žodžių). Pageidaujama, kad straipsniai būtų parašyti mašinėle. Konkurso dalyviai pasirenka temą, pasirašo slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną ir viską sudėję į didesnį voką, atsiunčia redakcijai iki 1988 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųsti straipsniai nebus premijuojami.

     Premijų skaičių ir didumą nuspręs konkurso vertinimo komisija, kuri bus paskelbta vėliau. Premijoms turime daugiau kaip pusantro tūkstančio dolerių. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje 1988 m. balandžio mėn. 17 dieną Čikagos Jaunimo centre.

     Norėdami palengvinti pasirinkti temas, duosime keletą sugestijų. Suaugusieji galėtų rašyti, pavyzdžiui, apie tokius klausimus: Tėvai ir vaikai. Šeimos vargai ir džiaugsmai. Alkoholis ir šeima. Šeimos draugai. Šeimų griovėjai. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesugriūtų. Meilė ir pavydas šeimoje. Mišrių šeimų problemos. Atlaidumas šeimoje: klysti — žmoniška, atleisti — dieviška. Tėvų problemos, vaikams kuriant mišrias šeimas. Senatvės problemos (ir tėvams, ir vaikams); ar senus tėvus laikyti namie, ar atiduoti į prieglaudą. Ar tarp dabartinių tėvų ir vaikų nėra susiaurėjęs kartų atotrūkis (generation gap).

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas