religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXVIII, NO 6

Šis numeris iliustruotas Stasio Žilevičiaus nuotraukomis “Vaizdai iš Amerikos Vakarų”. Skyrių vinjetės ir viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

1. VIENYBĖS ŠALTINIS

     Sekminės yra Šv. Dvasios šventė. Jos yra taip pat meilės ir vienybės šventė. Per Sekmines Šv. Dvasia apsireiškė apaštalamas kaip dieviškoji galybė, kuri pripildė jų širdis tikėjimo liepsna, sustiprino jų valios ryžtingumą ir susiejo juos bei visus tikinčiuosius dvasiniais vienybės ryšiais. Iš tikrųjų tai buvo regimosios Kristaus Bažnyčios įsteigimo momentas. Kristus, jos siela, įgavo žemėje sutelktinį kūną.

     Mes, katalikai, tikime, kad žemiškoji Bažnyčia yra viena ir vieninga, kaip yra viena ir vieninga jos siela — Kristus. Mistinis Kristaus kūnas savo esme negali būti suskirstytas ir nevieningas, bet Bažnyčia sykiu turi savo žmogiškąją pusę, kuri nėra tobula ir kurioje žmogus gali pasireikšti su visomis savo netobulybėmis, silpnybėmis, ydomis. Įeidamas į Bažnyčią savo giliausia dvasine esme ir naudodamasis jos geradarybėmis, žmogus vis dėlto pasilieka nuodėmingas žemiškoje Bažnyčios periferijoje.

     Toks jungimasis Bažnyčioje tobulos dieviškos esmės ir netobulos žmogiškos prigimties tik per nesusipratimą gali rodytis žmonėms keistas ir būti papiktinimo proga. Bažnyčia nebūtų reikalinga, jei visi žmonės būtų tobuli. Ir ji būtų nedovanotinai pavydi Dievo malonės atžvilgiu, jeigu joje nebūtų vietos atgailaujantiems nusidėjėliams ir netobuliems žmonėms. Ji kaip tik yra įsteigta žmonėms vesti prie Dievo ir jiems teikti tobulinimosi priemonių.

     Sekminių dieną, K. Adamo teigimu, Šv. Dvasios apsireiškime ryškiai išėjo aikštėn dvi žymės: universalumas (katalikiškumas) ir griežta vienybė. Apdovanoti kalbų stebuklu, apaštalai tarsi įėjo į žmonijos dvasinę vaidyklą. Bet sykiu reikšminga yra tai, kad stebuklas įvyko gyvoje tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje viešpatavo meilės vienybė. Šv. Dvasia, sako minėtas

STASIO ŽILEVIČIAUS NUOTRAUKA.

autorius, teikia savo dovanų gausą gyvoje bendruomenėje ir per ją, per meilės vienybės pilnatvę.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS ŠVENTĖ

 ('L.L.” suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

DALIA STANIŠKIENĖ

     Šį rytą skubėdama į parduotuvę, pakelėje sutikau Kristų. Jis buvo nuskuręs, suplyšusiais drabužiais ir vos vilko kojas. Tempė popierinį krepšį, iš kurio kyšojo pusiau išgertas butelis... Jis žvelgė į mane prigesusiu žvilgsniu, o jo akyse aiškiai išskaičiau skausmą, nusivylimą, liūdesį. Bandžiau nusukti akis, bet nepajėgiau. Jo pavargusiose akyse aiškiai išskaičiau klausimą: "Kur taip skubi?” — "Į parduotuvę, — norėjau atsakyti, — vakarienei maisto”. Jis susvyravo. Atrodė, kad tuoj nukris. Matyt, buvo seniai nevalgęs. Ištiesė savo drebančią ranką į mane. Apsidairiau, bet aplink nebuvo kitų žmonių. O žmonės pravažiuojančiuose automobiliuose į mus net nepažvelgdavo. Paėmiau jo ranką (ji buvo šalta ir šiurkšti) ir pavedžiau jį prie pakelėje stovinčio suoliuko. Atsisėdom. Abu. Jis dar vis tebelaikė mano ranką, ir jo sušalę pirštai pradėjo šilti. Šalia nukritusio prie suolelio popierinio krepšio gulėjo maža knygelė, kurios pageltusius lapus pradėjo vartyti iš kažkur atskridęs vėjas. Iš apiplyšusių lapų iššoko žodžiai, kurie šilta srove liejosi į mano ausis ir širdį...

     "Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė”. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia... Rodos, girdžiu Jį man kalbant: "Neturi ištaigingų, turtais prikrautų namų — nereikia rūpintis, kaip juos išlaikyti, apsaugoti nuo vagių... Turi daugiau laiko artimui padėti, turi daugiau laiko man. Nereikia ieškoti draugų kitų turtuolių eilėse: gali džiaugtis ir savo dvasiniais turtais, dalintis su kitais vargdieniais. .

Skaityti daugiau: BŪTI KRIKŠČIONIU...

CHIARA LUBICH

     "O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme” (Mt 5,22). Šis sakinys primena mums tai, kas buvo pasakyta "Pamoksle nuo kalno”.

     Dievas per Mozę griežčiausiai pasmerkė žudymą, kaip didžiausį nusikaltimą brolio ar sesers meilei. Bet Jėzus čia mums sako, kad bendruomenėje, Dievo karalystėje net paprasto pykčio ar užganančio žodžio prieš artimą neturi būti. Jis nekalba apie tuos staigius pasikarščiavimus ar išsišokimus, už kuriuos mes tuoj gailimės, bet apie tą pyktį, kurį širdy sąmoningai nešiojame ir kuris prasiveržia nevaldomu elgesiu ir žodžiais prieš artimą

     Griežtai smerkdamas žudymą ir pyktį, Jėzus nesako, kad tie du nusikaltimai yra vienodo rimtumo. Jis įspėja, kad labai svarbu saugoti savo galvoseną ir jausmus nuo tų blogybių. Dievas teis mūsų mintis ir jausmus, jei buvome nusikaltę prieš artimo meilę, net prieš teisdamas mūsų veiksmus. Nors minčių ir jausmų nusikaltimai nėra tokie dideli, kaip žudymas, jie turi tą pačią šaknį: žmogaus širdį, nelinkusią mylėti.

Skaityti daugiau: NEUŽGAUTI ARTIMO

Henrikas Nagys

PELENŲ DIENA

Iš pievas užliejusių upių
verpetuojančio ižo
kyla migloti įsisupus
raudona rožė. Patižę
nuo purvino sniego šaligatviai
teška ir tyška
po nervingom praeivių kojom.
Akligatvyje
sustojusiam
ant vienplaukės galvos
ima krist iš vienintelio
pilko, pritvinusio
debesies, be jokios atvangos
tiršta
peleninė kruša.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

VYTAUTAS BAGDANAVlClUS, M.I.C.

6. TRIDENTO VISUOTINIO BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO ĮTAKA LIETUVOS KATALIKYBEI

     Galima sakyti, kad lietuviškoji visuomenė kitokios krikščionybės ir neturi, kaip tą, kuri buvo suformuota Tridento visuotiniame Bažnyčios susirinkime. Šis Bažnyčios susirinkimas viduramžinį krikščionybės palikimą apvalė nuo to, kas buvo netinkama.

     Būtų per aukštas šiems svarstymams klausimas, ar ir kiek turėjo įtakos nominalistinė filosofija Tridento susirinkimo nutarimams. Šis susirinkimas nesileido svarstyti psichologinių tikėjimo klausimų. Pagrindinis jo rūpestis buvo rasti teisingus tikėjimo formulavimus kai kurioms tikėjimo tiesoms protestantizmo sukeltai opozicijai. Tačiau negalima išleisti iš akių, kad nominalizmo atstovaujamos Dievo ir žmogaus sampratos nebūtų pasilikusios visiškai be įtakos Tridento suformuluotai krikščionybei. Žmogus čia buvo suprastas greičiau kaip dvasiškai neveiklus, o Dievas — kaip užimantis daugumą žmogaus vaidmenų. Kai žmogus pasidarė dvasiškai neveiklus, tai negalėjo tai neatsiliepti ir jo liturgijoje. Visai kas kita buvo II Vatikano susirinkime. Čia buvo daug dėmesio kreipta į tai, kaip rasti ryšį ir geresnį priėjimą prie tikėjimo tiesų tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime.

     Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas buvo labai audringas. Jis buvo ir nutrūkęs, ir suskilęs. Reikia net stebėtis, kad jis visiškai neiširo tarp šių skirtingų įtakų: politinės valdžios, reformos šalininkų, centrinės vadovybės šalininkų ir vyskupų vaidmens šalininkų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS KATALIKYBĖS ŠAKNŲ BEIEŠKANT

A. SAULAITIS, S.J.

     Nuo pat krikščionybės pradžios Krikštu buvo priimami į Bažnyčią įvairaus amžiaus žmonės šeimomis ar paskirai. Ilgainiui liko vienerios apeigos, pirmaisiais šimtmečiais ir misijų kraštuose dažniausiai naudotos: suaugusių Krikštas, nors katalikiškuose kraštuose dažniausiai buvo krikštijami kūdikiai. Vatikanas II-asis atnaujino apeigas: sugrąžino suaugusiems ilgesnį ruošos laiką (katechumenatą), pirmą kartą Bažnyčios istorijoje paruošė kūdikių krikšto apeigas, pritaikė suaugusių formules paauglių krikštui. Šiame krikšto reikšmės aprašyme ištraukėlės paimtos iš įvairių krikšto būdų — suaugusių, paauglių ir kūdikių. Kiekvienas skyrelis papildomas šventojo Rašto nuorodomis, kurios sakramento reikšmę pavaizduoja ar paaiškina.

Stasio Žilevičiaus nuotrauka.

     1. Įstojimas į krikščionių bendruomenę: "Džiaugsmingai tave į bažnyčią priimame, kad kartu su mumis galėtum bendrauti prie Dievo žodžio stalo”.

     Kiekvienas krikšto sakramento simbolis išreiškia bendruomeninę sakramento prasmę, nes krikštu įstojame į Bažnyčią. Žinoma, neužtenka įstoti: bendruomeninis gyvenimas yra viso gyvenimo uždavinys. Nepakanka bendrumo, o tenka sugyvenimą patirti, priimant vienatvę, švenčiant skirtumus, nesutarimus kaip eilinę gyvenimo dalį išgyventi. Krikščionis tiki, kad verta tikinčiųjų šeimos nuotykį gyventi tokį, kokį Evangelija siūlo. Kaip ir kiekviena bendruomenė, Bažnyčia turi savo apeigas (ypač įstojimo), šventes, gyvenimo bruožus, įstatus, priklausomybės sąlygas, uždavinius ir erdvės nariams bręsti. Naujai atrandame šios didžios bendruomenės dovanos reikšmę, patiriamą sekmadienio liturgijoje, šeimoje, artimo tarnyboje. Naujai suprantame, kad asmuo, nesugebantis būti vienas, turėtų bendruomenės vengti, o nesugebantis bendruomenėje gyventi, turėtų saugotis vienatvės.

Skaityti daugiau: DVYLIKA KRIKŠTO ATSPALVIŲ

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Žodis "liturgija” reiškia darbą bendram labui, politines ir religines piliečių pareigas. Liturgija yra Dievą garbinanti ir žmogų šventinanti tarnyba, kurią per Kristaus kunigystę ženklais vykdo Šv. Dvasios patepta bažnytinė bendruomenė, trokšdama pripažinti Dievo didybę ir jam įrodyti savo priklausomybę. Liturgijos tikslas, be Dievo garbinimo, yra taip pat ir mokyti žmones apreikštųjų tiesų, suburti juos į vienos minties ir širdies bendruomenę, kad jie pajėgtų savo gyvenimu skelbti Kristų. Todėl liturgija nėra vien tik dvasininkų reikalas. Pasauliečiams yra skiriamos tam tikros pareigos, kad jie dalyvautų liturgijos apeigose ne kaip stebėtojai, bet kaip aktyvūs jų atlikėjai. Tai tikinčiųjų bendruomenės dievogarba Kristui, o per jį dangiškajam Tėvui. Liturginis bendruomeniškumas netelpa ankštuose rėmuose. Visa tai geriau suvokti galima tik liturgija gyvenant ir į ją pasineriant.

     Sakramentai, ypač mišios, yra skirti bendruomenei. Kiekvieno sakramento kryptis yra bendruomenė. Bendruomenės kryptis ryški kunigų šventimo ir moterystės sakramentuose, kuri siekia pagausinti Dievo tautą, praturtinant ją naujais nariais dieviškojo ir žmogiškojo buvimo plotmėje.

     Pirmųjų keturių šimtmečių mišiose buvo labai ryškus bendruomeninis pradas. Jose visos maldos buvo kalbamos balsiai. Visos maldos būdavo visų dalyvių vardu už visus brolius. Mišios vykdavo visiems suprantama kalba. Bet pakeitus kalbą žmonėms, kaip tai įvyko ketvirtame šimtmetyje, buvo pakeista kalba ir liturgijoje, paskiau ją padarius visų bažnyčių liturgine kalba. Po kitų liturginių pakeitimų, altoriui vietą parinkus prie sienos, kunigam nusisukus nuo maldininkų, nebesijautė tikinčiųjų sujungto bendruomeniškumo. Ir taip ilgiems amžiams sustingo tikinčiųjų savaimingas bendruomeninis polėkis į Dievą.

Skaityti daugiau: LITURGIJA - KRIKŠČIONIŠKOS BENDRUOMENĖS PASIREIŠKIMAS

     Iš visos Lietuvos, net iš tolimųjų rajonų, suplaukė į miškų apsuptus Ceikinius didžiulė minia žmonių. Buvo daug ir jaunimo. Daugiau kaip 120 kunigų ir du vyskupai. Kam jie čia susirinko? Laidoti 71 metų kunigo, Ceikinių klebono, Karolio Garucko, S.J. Nei laikraščiai nerašė, nei radijas neskelbė jo mirties, o vis tiek kone žaibo greičiu nuskriejo žinia apie jo mirtį, ir pradėjo žmonės traukti į jo šermenis ir laidotuves, nors buvo Didžioji Savaitė, prieš pat Velykas, kada kunigai turėjo daug darbo ir savo parapijose, ir su rekolekcijomis, ir su pasiruošimu Velykų apeigoms. Turbūt turėjo būti nepaprastas kunigas tas Karolis, kurį parapiečiai tik "Tėveliu” vadino. Jau atiduota spaudai medžiaga jo gyvenimui nušviesti, o čia spausdiname vieną iš keturių laidotuvėse pasakytų pamokslų. Jaunųjų kunigų vardu kalbėjo kunigas Algirdas Keina. Gavome jo pamokslą, įrašytą į magnetofono juostelę. Gaila, kad kai kurios vietos labai neaiškios ar kažkokio triukšmo sugadintos, todėl vieno kito sakinio trūksta. Tas vietas pažymime daugtaškiais. Jau pačioje pamokslo pradžioje neaišku, kokia Šv. Rašto vieta cituojama. Kalbama apie "dvasią”. Toliau paduodame pamokslininko žodžius.

J.K.

     Šių žodžiui dvasia visą laiką gyveno garbingos atminties Tėvas Karolis Garuckas. Tūkstančius valandų jis išgyveno. Buvo norima jį užskleisti mažame Lietuvos kampelyje Palūšėje, Paringyje, Ceikiniuose, bet jo dvasia pripildė ne tik Ceikinių parapiją, ne tik aplinkinių parapijų tikinčiųjų širdis. Jo dvasia gaivino visą mūsų tautą. Pagaliau jo dvasia ir jo vardas žinomas plačiame pasaulyje. Prieš Kalėdas, paskutines savo gyvenime, jis gavo iš Vokietijos 32 sveikinimo laiškus. Jo vardas skamba radijo bangomis. Ir jūsų susibūrimas aiškiai kalba, kad čia visus sukvietė ne kažkoks išskaičiavimas, bet nuostabiai didinga kunigiška ir tėviška velionio Karolio dvasia.

     Tėvas Karolis buvo daugiau negu kunigas. Jis buvo apaštalas. Atlaikyti pamaldas, patarnauti tikintiesiems — tuo dar neišsibaigia kunigo misija. Bažnyčios pašaukimas yra tęsti didįjį Kristaus išganymo darbą — pažinti Evangeliją ir mokyti kiekvieną širdį gyvenime ja alsuoti bei gyventi. Ir T. Karolis, kur tik galėdamas, stengėsi ne tik skleisti Evangeliją, palydint brangius konfratrus ir tikinčiuosius, bet ir kiekvieną momentą ir kiekvienoje vietoje, kur tik atsirasdavo galimybė, kad žmogus pažintų Evangeliją ir jos tiesomis gyventų. Tomis tiesomis negyvenant, nebūtų tikro tikėjimo.

Skaityti daugiau: TOKIO BŪTA KUNIGO

Dr. Algis Norvilas

     Prieš kiek laiko, besikalbant su vienu ankstyvosios išeivijos atstovu, prisiminėme pokario laikotarpį, kada kūrėsi naujieji ateiviai. Sugužėjus naujiesiems ateiviams Amerikon, netrūko trinties su pirmosios išeivijos lietuviais. Pasitaikydavo, kad vieni ir kiti viens kito nesuprato, neatjautė kits kito padėties. Tad ir dabar vyresniesiems nesunku prisiminti, kiek naujiesiems ateiviams sukeldavo juoko anksčiau atvykusių archaiška lietuvių kalba, gerokai atmiešta anglų kalbos įtaka. Dar ir man, tada tik vaiku esant, per miglą prisimena girdėti karas (automobilis), auza (namas), ruimas (kambarys), stryta (gatvė) ir kiti žodžiai.

     Mano bičiulis tada papasakojo tokį epizodą iš to ankstyvojo laikotarpio. Kartą grupelei naujųjų ateivių šaipantis iš tos pirmūnų kalbos, jų klausėsi vienas ankstesnis ateivis, gal kiek vyresnio amžiaus, "gaspado-riško” tipo žmogus. Pasiklausė, pasiklausė, palingavo galvą ir prasitarė: "Palaukit, palaukit, pažiūrėsime, kaip jūs su savo anūkais susikalbėsite”.¹

     Ir kas tada būtų tikėjęs, kad, prabėgus vienam kitam dešimtmečiui, ir pokario ateiviams kalbos klausimas iškils kaip vienas pirminių rūpesčių. Ar kas numatė, kad ne taip tolimoje ateityje bus jaudinamasi, jog pasitaiko jaunų tėvų, kurie, palydėdami vaikus į lituanistinę mokyklą, su jais kalbasi vien angliškai.

Skaityti daugiau: Dvikalbiškumas svetur

 (Jaunimo konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

Vida Brazaitytė

     Prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuvoje vyko dideli pasikeitimai. Lietuvos kaimynėje Rusijoje jau buvo įsigalėjęs komunizmas, o Vakarų Europoje — ypač Vokietijoje — priešinga ideologija — fašizmas. Lietuva atsidūrė baisiame pavojuje: Vokietija iš vakarų, o Rusija iš rytų varžėsi dėl Lietuvos teritorijos. Vokiečiai ir bolševikai pasikeisdami buvo užgrobę Lietuvą karo metu. Tų okupacijų metu daug lietuvių buvo nukankinti, ištremti, uždaryti į koncentracijos stovyklas arba kalėjimus. Todėl taip pat daug lietuvių, bijodami antrosios bolševikų okupacijos, pabėgo į Vokietiją, iš kur ilgainiui išemigravo į kitus laisvojo pasaulio kraštus.

Vida Brazaitytė.

     Įsikūrę naujuose kraštuose, atgaivino nepriklausomoje Lietuvoje veikusias organizacijas ir partijas, būrėsi ir į naujas visuomenines ar kultūrines organizacijas. Dabar jau yra keturiasdešimt dveji metai, kai mūsų tėvynė Lietuva vis dar supančiota komunistinės Rusijos sunkiomis, geležinėmis grandinėmis. Pikto priešo rankos viską naikina, kas lietuvio širdžiai brangu. Lietuva yra tvirtai uždaryta už geležinės uždangos — negali laisvai pasireikšti pasaulyje. Mes, lietuviai išeiviai, ypač jaunimas, stengiamės būti Lietuvos balsas laisvajame pasaulyje ir pasakyti tai, ko tėvynė pati negali.

Skaityti daugiau: Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje?

Alė Rūta

     Beveik iš trisdešimt J. Gliaudos spausdintų kūrinių (lietuvių ir anglų kalbomis) trečdalis yra premijuoti. Naunjasis jo romanas "Ganytojas ir vilkai” net su įdomiu E. Matuko viršeliu, kuriame įbrėžtas vysk. Motiejaus Valančiaus portretas. Viršelis skoningas, tik galėjo būti daugiau baltos, o ne stipriai raudonos spalvos.

     "Ganytojas ir vilkai” — istorinis romanas, bet ne biografija. Nėra datų ir faktų nuobodumo. Čia pavaizduota vyskupo Valančiaus charakteris,gyvenimo tikslai ir toji aplinka, kurioje jis grūmėsi ne tiek su asmeniniais savo priešais, kiek su Lietuvos engėjais, tarytum vilkais, tykančiais praryti katalikų tikėjimo šviesą lietuvių tautoje, o taip pat ir visą tautą.

     Vysk. Valančiaus charakterį autorius nenusako "a priori”; knyga nėra koks psichologijos vadovėlis. Tai romanas, kurio centrinėje vietoje — žmogus, vyskupas. Tik iš atsargiai ir taikliai piešiamų ano laiko gyvenimo detalių išryškėja monumentalus, stambių veido bruožų ir stiprių pečių vyras, lėtakalbis, žvilgsniu ir vienu kitu žodžiu sugebąs valdyti oponentą: "Nuostabiai ramus vyskupo baritonas, ryžtingų bruožų jo veidas, aštrus žvilgsnis ir užtikrinta povyza paveikė jaunuolius (sukilėlius — A.R.)”— 7 psl.

     Vyskupas — švelniasielis. Tai matyti iš to, kaip jis nuolat su meile prisimena savo motiną, kaip išgyvena gamtą, vaikystę, gailisi areštuotų kunigų... Iš išorės stambus vyras, tvirtabūdis, gudrus, kaip lapė, su priešu, o saviesiems rodąs daug rūpesčio ir meilės.

Skaityti daugiau: Naujas Jurgio Gliaudos romanas

Skyrių tvarko JUOZAS VAlŠNYS, S.J.

NEUŽMIRŠKIME PATARLIŲ

     Visi skundžiamės, kad išeivijoje mūsų kalba menkėja, darosi vis neturtingesnė, "virtuvinė”, nes užmiršome daug puikių kalbos puošmenų. Viena tų puošmenų — tai patarlės. Šia tema neseniai "Tarybinėje moteryje” (1986 m., Nr. 12) yra rašęs filologijos mokslų kandidatas Jonas Šukys. Savo straipsnį jis pavadino įdomiu vardu: "Giliamintės, šimtaspalvės”. Čia pateiksime to straipsnio mintis.

     Jis rašo, kad patarlės tautosakininkams — tai pilni liaudies išminties trumpučiai kūrinėliai, dažniausiai turintys raiškią apibendrinamąją prasmę, o kalbininkams — neįkainojami, amžių nugludinti šnekamosios kalbos turtai, puiki iliustracinė medžiaga kalbos veikalams. Visiems kitiems — pasigėrėjimą keliantys kalbos perliukai.

     Toliau autorius skundžiasi, kad kažkodėl tais perliukais jau retai savo kalbą dabiname. Vieni juos išbarstėm iš atminties, kiti šiame racionaliniame amžiuje jų drovimės. Be reikalo! Patarlės labai paspalvintų vis pilkėjančią mūsų ir mūsų vaikų kalbą. Žinoma, pasikeitus gyvenimui, nebelimpa prie mūsų tikrovės kai kurios patarlės, pvz.: Dvaras ne kaimynas, ponas ne brolis. Bet kiek dar tokių, kurios nesensta ir gali mūsų kalbą pagyvinti, padėti veiksmingai auklėti jaunąją kartą.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KOMPOZICIJOS IŠ MEDŽI0 ŽIEVĖS

     Kompozicijos, surinktos iš keliolikos tūkstančių gabalėlių žievės, rodomos M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Jų autorė — savamokslė dailininkė Elzbieta Daugvilienė, kuriai šiomis dienomis būtų suėję šimtas metų.

     Nedaug kas, jai gyvai esant, žinojo, ką laisvesniu nuo namų darbų ir rūpesčių laiku veikė ši kukli, užsidariusi savyje moteris. O ji kūrė, brandino didelius sumanymus. Anksti pavasarį E. Daugvilienė skubėdavo į mišką, rinkdavo medžių žievę, rūšiuodavo pagal atspalvius. Vėliau prasidėdavo ilgas ir kruopštus darbas prie širdyje išnešioto kūrinio. Atskirus žievės gabalėlius ji siūdavo prie drobės, įtvirtindavo prie iš anksto išlankstyto karkaso. Taip gimė kompozicijos, stebinančios išraiškumu ir technikos neįprastumu.

     Pagrindinė E. Daugvilienės kūrybos tema — istorinė krašto praeitis. Visas ciklas darbų skirtas 1863 m. sukilimui. ("Tiesa”)

Stasio Žilevičiaus nuotrauka.

“RAUDONMEDŽI0 ROJUS” ESTŲ KALBA

     Talino leidykla "Eesti Raamat” 26 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido populiarų V. Sirijos Giros romaną "Raudonmedžio rojus”. Iš lietuvių kalbos romaną išvertė prityręs vertėjas, senas lietuvių literatūros bičiulis, Mikelis Lodus. ("Tiesa”).

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Viena moteriškė aplankė kleboną ir paprašė:

—    Klebone, pasimelskite, kad Dievulis pasiimtų mano vyrą pas save. Aš su juo negaliu daugiau gyventi — nuolatiniai barniai, ginčai, nesantaikos.

Klebonas trupučiuką pagalvojo ir jai sako:

—    Gerai, aš pasimelsiu, bet pirmiausia noriu Tamstą įspėti, kad pats Dievas nuspręs, katras iš judviejų yra kaltesnis. Jeigu jis manytų, kad kaltesnė Tamsta, tai tuoj mirsi, kai tik aš pradėsiu melstis.

Moteriškė, tai išgirdusi, pasikasė galvą ir pratarė:

—    Ką jūs čia, klebone, varginsitės. . . Gal nesimelskite. . . Kaip nors susitvarkysime.

*

Du šuneliai nuėjo į diskoteką.

—    Jei aš taip tampyčiausi, — linguodamas galva, pasakė vienas kitam, — tai šeimininkas tuoj pat pastatytų mane į dubenį ir išplautų antiblusiniu šampūnu.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Š.m. balandžio mėn. 4 d. Čikagoje, Jaunimo centre, JAV LB Kultūros taryba suruošė iškilmingą premijų įteikimo šventę. Premijos buvo įteiktos šiems asmenims: Poetui Bernardui Brazdžioniui — JAV LB Literatūros premija (3000 dol.). Premijos mecenatas — JAV LB Krašto valdyba. Dail. Albinui Elskui — JAV LB Kultūros tarybos Dailės premija (1000 dol.). Premijos mecenatas — Lietuvių Fondas. Muzikui Faustui Stroliai — JAV LB Kultūros tarybos Muzikos premija (1000 dol.). Premijos mecenatas — Lietuvių Fondas. Aktoriui Jurgiui Blekaičiui — JAV LB Kultūros tarybos Teatro premija (1000 dol.) Premijos mecenatas — Lietuvių Fondas. Naujajam prelatui kun. dr. Juozui Prunskiui — JAV LB Kultūros tarybos Žurnalisto premija (1000 dol.). Premijos mecenatas — Lietuvių Fondas.

■ Vakarų Vokietijoje veikianti organizacija “Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai” praeitais metais paskyrė daugiau kaip tris su puse milijono dolerių katekizacijos ir komunikacijos priemonių finansavimui komunistų valdomoje Rytų Europoje, o taip pat ir trečiojo pasaulio kraštuose. Lėšos buvo panaudotos religinės literatūros spausdinimui, platinimui ir spausdinimo priemonėms įsigyti.

■ Loyolos universitete, Čikagoje, buvo suorganizuotas simpoziumas pornografijos klausimu. Dalyvavo gan didelis skaičius specialistų, kurie pabrėžė pornografijos žalingumą.

■ Japonijoje baigtas ekumeninis japoniškas Šv. Rašto vertimas. Vertimą atliko daugiau negu šimtas katalikų ir protestantų mokslininkų. Darbas vyko, globojant Biblijos draugijai. Bus išspausdintas šių metų rudenį.

■   Popiežius Jonas Paulius II priėmė iš Turkijos atvykusią pasikėsintojo prieš Šv. Tėvo gyvybę Ali Agca motiną. Ji galėjo pirmą kartą pasimatyti su sūnumi kalėjime. Motina dar kartą prašė atleisti jos sūnui. Popiežius atsakė, kad jau yra atleidęs. Jai padovanojo Dievo Motinos su Kūdikėliu miniatiūrą.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

     Gegužės mėn. 17 dieną buvo tradicinė "Laiškų lietuviams” metinė šventė, kur buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Šiais metais buvo atsiųsta 20 straipsnių: 14 jaunimo ir 6 suaugusiųjų konkursui.

     Suaugusiųjų konkurse I premiją (200 dol.) laimėjo Dalia Staniškienė iš Klyvlendo; II (150 dol.) — Aldona Kamantienė iš Čikagos; III (100 dol.) — Nina Gailiūnienė iš Floridos.

     Jaunimo konkurso laureatės: I premija (200 dol.) — Vida Brazaitytė; II (150 dol.) — Rima Polikaitytė; III (po 100 dol.) — Asta Kazlauskaitė ir Vaiva Vygantaitė; IV (75 dol.) — Danutė Grajauskaitė; V (po 50 dol.) — Rasa Hollenderytė ir Lina Grigaitytė. Visos laureatės yra iš Čikagos, tik Danutė Grajauskaitė iš Hamiltono. Tai jau nebe pirmas kartas, kai visos konkurso laimėtojos yra moterys. Argi vyrai jau tokie beraščiai?

Skaityti daugiau: "LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

ATSIŲSTA PAMINĖTI

L.K.M. Akademijos SUVAŽIAVIMO DARBAI. XI tomas. Redagavo A. Liuima, S.J. Išleido L.K.M. Akademija, Piazza della Pilotta 4, Roma. Spaustuvės išlaidos apmokėtos Akademijos lėšomis, prisidėjus prof. dr. Kaziui Alminui. XVIII-364 psl., kaina 34 dol.

Į LAISVĘ. Nr. 99/136. Rezistencinės minties ir politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių fronto bičiuliai tris kartus per metus. Redaguoja Juozas Baužys, 7225 W. Higgins Avė., Chicago, IL 60656. Administratorius Jonas Prakapas, 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.

LITUANUS. Vol. 33, No. 1. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy St., Chicago, IL 60629-2913.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 68. Verčia kun. K. Pugevičius. Leidžia Lietuvių katalikų religinė šalpa, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio Lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 2/110. Spaudai paruošia mokyt. Danutė Bindokienė.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

500 dol. aukojo Lietuvių Fondas.

75 dol. aukojo E. Jonušas.

50 dol. aukojo A. ir E. Paulikai a.a. Rožės Kriaučiūnienės atminimui.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas