Alė Rūta
Beveik iš trisdešimt J. Gliaudos spausdintų kūrinių (lietuvių ir anglų kalbomis) trečdalis yra premijuoti. Naunjasis jo romanas "Ganytojas ir vilkai” net su įdomiu E. Matuko viršeliu, kuriame įbrėžtas vysk. Motiejaus Valančiaus portretas. Viršelis skoningas, tik galėjo būti daugiau baltos, o ne stipriai raudonos spalvos.
"Ganytojas ir vilkai” — istorinis romanas, bet ne biografija. Nėra datų ir faktų nuobodumo. Čia pavaizduota vyskupo Valančiaus charakteris,gyvenimo tikslai ir toji aplinka, kurioje jis grūmėsi ne tiek su asmeniniais savo priešais, kiek su Lietuvos engėjais, tarytum vilkais, tykančiais praryti katalikų tikėjimo šviesą lietuvių tautoje, o taip pat ir visą tautą.
Vysk. Valančiaus charakterį autorius nenusako "a priori”; knyga nėra koks psichologijos vadovėlis. Tai romanas, kurio centrinėje vietoje — žmogus, vyskupas. Tik iš atsargiai ir taikliai piešiamų ano laiko gyvenimo detalių išryškėja monumentalus, stambių veido bruožų ir stiprių pečių vyras, lėtakalbis, žvilgsniu ir vienu kitu žodžiu sugebąs valdyti oponentą: "Nuostabiai ramus vyskupo baritonas, ryžtingų bruožų jo veidas, aštrus žvilgsnis ir užtikrinta povyza paveikė jaunuolius (sukilėlius — A.R.)”— 7 psl.
Vyskupas — švelniasielis. Tai matyti iš to, kaip jis nuolat su meile prisimena savo motiną, kaip išgyvena gamtą, vaikystę, gailisi areštuotų kunigų... Iš išorės stambus vyras, tvirtabūdis, gudrus, kaip lapė, su priešu, o saviesiems rodąs daug rūpesčio ir meilės.
Romane atskirais vaizdais piešiamas 19-tas amžius: sukilėliai prieš rusus, tų sukilimų malšintojai (ypač Muravjovas); tame fone piešiamas vysk. Valančius, kuris vaidino didelę rolę ne tik saugodamas Katalikų Bažnyčią nuo pravoslavizmo, bet rūpinosi ir visos lietuvių tautos morale bei išlikimo galių ugdymu. Rusai mėgino alkoholiu tamsuolius silpninti, o vyskupas pamokslais ir ganytojiškais laiškais mėgino atitraukti nuo girtuokliavimo ir kitų ydų.
Vysk. Valančius stengdavosi susipažinti Petrapily su rusų valdžios aukštuomene, prieiti net prie caro; paskui tas pažintis sumaniai panaudodavo, kalbėdamas su generolais, su generalgubernatorium, su stambesniais ir smulkesniais "vilkais”, norinčiais praryti lietuvių tautą. Vyskupo "aukštos pažintys” nuostabiai veikdavo, nes jis mokėjo tinkamai ir gudriai jas panaudoti.
Tai ir buvo vyskupo didieji tikslai: apginti šventą tikėjimą, gelbėti į "vilku” nasrus patekusius kunigus, taip pat padėti sukilėliams, nors rusų valdžiai jis nuolat tvirtindavo, kad neremiąs sukilėlių, tramdąs jų žiaurumus, vengiąs kraujo praliejimo, kad jo vienintelis tikslas esąs mokyti žmones pažinti Kristaus šviesą ir meilę. Tokiu apmąstytu atsargumu ir diplomatiniais ėjimais vyskupas laimėjo daugelį mažų bei didesnių malonių iš rusų, atitolindamas ar sumažindamas tautai grėsmę, nors ir jam pačiam nuolat grėsė kalėjimas ar Sibiras. Tuo pat metu jis auklėjo lietuvius, gilino jų tautinę bei moralinę sąmonę: blaivybe, sustiprintu tikėjimu, nuolat ganytojiškais laiškais lankydamas savo mylimas "aveles” — parapijų kunigus ir tikinčiuosius.
Bet ne vien ganytojiški laiškai ir pamokslai — savo gero draugo Simano Daukanto pavyzdžiu, jis nuolat rašė. Dėdamas grūdą prie grūdo, jis sukūrė "Žemaičių vyskupystės istoriją”. Visa kas trūnijo be atidos, kas buvo palaidai išbarstyta knygose, dokumentuose, muziejuose, parapijų knygose ir sąrašuose, jis surinko, susistemino, prikėlė iš mirusiųjų savo vyskupijos istoriją (128 psl.).
Autorius šioje knygoje nemini vyskupo Valančiaus dailiųjų rašinėlių: vaikams knygelių, paaugusiems "Palangos Juzės”; bent nėra plačiau apie tai minėta. Tik jo švelniasielis būdas parodytas įvairių pergyvenimų situacijose. Bet visa Valančiaus epocha, tamsi ir graudi po carinės Rusijos sunkia pėda, atskiruose įvykiuose ir vaizduose suteikia plačią romano panoramą, kurioje tarpsta, keliauja, kenčia ir kovoja didysis ganytojas, turėjęs milžinišką reikšmę Lietuvai.
"Parūpink man plunksnų, Fortūnatai. Gerų ir ištvermingų. Ir žvakių švitrių. Per naktis rašysiu. Kunigams apie bažnyčią. Žmonėms apie doros užturėjimą. Daug darbelio prieš akis, o esu senas. Bet kiekvienas žemaitis žino, kad darbas žmogų jaunina” (241 psl.).
Gliaudos romanas neužbaigiamas vyskupo mirtimi. Paskutiniame puslapyje dar vyskupas taria savo tarnui: "Nesigąsdink, Fortūnatai, Dievas ateina, ir pradingsta Jo priešai. Darbų marios, o tu su nuogąsčiais” (241 psl.).
Taigi romano didžiojo veikėjo — vyskupo Valančiaus žodžiai ir tvirto būdo bei darbų pavyzdys, tartum iš knygų puslapių tebeveikia lietuvius iki šių dienų.
Nemažai korektūros, kalbos klaidų kiek prislegia skaitytoją, tačiau tai nesumenkina bendros šio istorinio (ir psichologinio) romano reikšmės. Kaip ir kitos J. Gliaudos knygos, šis romanas įdomus gilia ir kartais nauja įžvalga į žmogų ir į ano meto idėjas bei istorinius sunkumus lietuvių tautai.
J. Gliauda. “Ganytojas ir vilkai”. Istorinis romanas, išleistas “Nidos” 1986 m. Viršelis E. Matuko.